Šiais laikais muzikos samprata tikrai nėra vienalytė – labiau ji yra subjektyvi. „Dainuojantys“ mikrobai, sonifikuotos orų prognozės, katė ar šuo grojantys pianinu – visą tai galima traktuoti kaip tam tikrą muzikinę išraišką. Tačiau kas šiais laikais yra atlikėjas? Ar tiesiog tas, kuris atlieka, ar tas, kuriam reikėtų kelti daugiau kriterijų, kuriais remiantis būtų galima suteikti subjektui atlikėjo vardą?

Remiantis internetiniais žodžių žodynais, daugeliu atveju nurodoma, jog atlikėjas – tai „tas, kuris atlieka“. Tačiau šiose definicijose nėra tiksliai įvardinta ar tai būtinai turi būti gyvas bei mąstantis subjektas. Tad galima iškelti dar vieną ganėtinai keblų klausimą: ar šiais robotikos bei dirbtinio intelekto laikais gali robotas tapti atlikėju? Kaip pavyzdį paimkime muzikinę grupę pavadinimu „Z-Machines“, kurią sudaro… trys robotai – gitaristas su 78-iais pirštais (March), būgnininkas su 22-ejomis rankomis (Ashura) bei klavišininkas, kuris liečia klavišus lazeriu (Cosmo).

2013 metais grupė japonų robotikos specialistų nusprendė sukurti muzikos atlikimo sistemą, kuri peržengtų paprasto atlikėjo galimybių ribą – taip gimė grupė „Z-Machines“. Robotų kūrėjai siūlė įvairiems Japonijos kompozitoriams sukurti specialiai šiam projektui skirtas kompozicijas, kol galiausiai susidraugavo su kompozitoriumi „Squarepusher“ ir sukūrė albumą „The Verge“.

Kita robotų-muzikantų grupė – tai roką grojantys „Compressorhead“. Ją taip pat sudaro trys nariai: būgnininkas su keturiomis rankomis (Stickboy), bosistas su keturiais pirštais (Bones) ir gitaristas su 78 pirštais (Fingers).

Tačiau kyla klausimas: kam jie reikalingi, jei šimtmečius pasauliui užteko ir gyvų muzikantų? Žinoma, vienareikšmiško atsakymo nėra, tad galima išskirti kelis variantus:
1) robotas-muzikantas gali būti traktuojamas kaip parodija. Atsižvelgiant į tai, kokie primityvūs yra šiuolaikinių robotų sugebėjimai (šiek tiek pavaikščioti, palaipioti, pašokinėti, minimaliai pakalbėti, nuskaityti žmogaus emocijas), jie gali būti tapatinami su muzikavimu;
2) reklamos sumetimu. Įsivaizduokite, jog grįžtate pavargęs namo, o ten Jūsų laukia nuosava muzikos grupė, kurią tiesiog reikėtų įkišti į elektros tinklą ir kuri niekada nepavargsta;
3) dėl technologinio progreso. Pastarąjį šimtmetį siekiama kuo daugiau sričių robotizuoti, jau nekalbant ir apie tai, kas dar tik tėra bandymų stadijoje (pavyzdžiui, autonominiai automobiliai).

Skirtingai nuo mąstančio žmogaus, robotas yra techniškai pažangesnis – dėl tam tikro techninio pranašumo gali atlikti tai, ko nesugeba žmogus. Be to, robotui negali pasireikšti per didelis egocentrizmas, nepradės vartoti svaigalų ar narkotikų, dėl asmeninių priežasčių nevėluos į koncertą. Vienintelis dalykas, ko tokiam atlikėjui gali pritrūkti – tai „alyva“ bei kelios atsilaisvinusios veržlės.

Tačiau nereikėtų pamiršti, jog už viso šito visgi slypi ir žmogus – kompozitorius bei roboto „šeimininkas“ arba technikas, kuris užprogramuoja patį robotą, dėl ko muzika nėra paslanki, o pats robotas negali prisitaikyti prie nenumatytų aplinkybių bei improvizuoti. Muzika tampa negyva – metalas ją „užmuša“. Tad šiuo atveju galėtumėme kelti prielaidą, jog robotas nėra atlikėjas – jis tik tarpininkas tarp kompozitoriaus, programuoto ir auditorijos. Arba tiesiog tam tikro performansas.

Kitu atveju, robotas galėtų būti atlikėju, nes jis juk atitinka vieną esminių kriterijų: jis yra „tas, kuris atlieka“. Juk nėra paminėta, kad atlikėjas būtinai turėtų būti mąstanti, gyva būtybė. O programuotojo vaidmenį galėtų atlikti ir pats žmogus-atlikėjas: jis juk taip pat savotiškai „programuoja“ save, norėdamas įtikinamai pateikti kompozicinę idėją. Nors muzika ir nėra „gyva“ (metalas gyvybės neįplieskia), gyvas subjektas taip pat retsykiais atlieka muziką taip, jog ši numiršta tiesiog scenoje.

Mano nuomone, šiais išmaniaisiais amžiais reiktų žengti koją kojon su technologijomis, nors kai kurie skeptikai ir vertina tai kaip žmonijos rasės pražūtį (pavyzdžiui, fizikas Stephanas Hawkingas teigia, jog dirbtinio intelekto sukūrimas gali lemti žmonijos galą). Keičiantis amžiais, pačios muzikos suvokimas kinta, tad atlikėjas turi prisitaikyti prie to. Prisitaikyti prie techninio progreso (arba kaip tik regreso – robotas juk „blogis“), prie „išmaniosios“ publikos.