Šiais, muzikinio pertekliaus internete, laikais vystosi situacija, kad jau net mylimiausių grupių pavadinimų tiksliai nebeįsimeni, galvoje šmėsčioja tik nuotrupos, todėl iš pradžių pamaniau, kad Ewert And The Two Dragons šiemet išleidžia jau antrą albumą. Ogi, nė velnio, – pasirodo sumaišiau su britais Erland And The Carnival (lengva atskirti, kai prieš akis abu pavadinimai, o be gūgliaus smegenėlės veikia kitaip), kuriuos paliksiu ramybėj ir sušuksiu “OHO!!!, skanumėlis”. Čia apie estų ilgagrojį “Good Man Down”, kurį klausiau neįprastai keistokai. Iš pradžių pirmąjį gabalą “(In The End) There’s Only Love” ir, jau girdėtą anksčiau, antrąjį “Good Man Down”, po kurių vėl grįžau prie pirmo net neužkliudęs trečiojo. Taip ir sukau tuos du pirmuosius gerą valandą. Neįtikėtai fantastiški kūriniai, sakantys, kad tokio smagumo ir gražumo albume vargu daugiau bus, kas buvo iš dalies tiesa.

“(In The End) There`s Only Love” – greita, folko, atmiešto indie pop skambesiu, grožybė verčia šėlti ir alsuoja nesumeluotu gyvumu. Nelikę nekabinančio polinkio vaidinti Radiohead’us, ką Ewertas su drakonais darė nuobodokame pirmajame albume “The Hills Behind the Hills”, tad galima pamanyti, kad tai visai kita grupė, tokia matoma ausimis, kai galvoje kuriamas toks vaizdas – keli vaikinukai karštą vasaros dieną su akustine (vėliau paima ir elektrinę) gitara, metalofonu, tamburinu ir mušamaisiais gyvai groja vis didėjančiam būriui klausytojų, kurie šėlsta iki negalėjimo. Ir aš prie jų prisidedu. Prie visumos, prie muzikos, prie puikaus vokalo ir kokybiško teksto

Po keliolikos pakartojimų galima pereiti ir prie antros titulinės kortos – “Good Man Down”, nusikeikti ir nusistebėti, kad tai atkeliavo iš Estijos, kuri muzikiniais genijais iki šiol nestebino. Nieko čia stebuklingo, bet nėra ir ką peikti. Kiek kantriškas skambesys, kuriame istorija apie berniuką ir mergaitę pateikiama subtilios aranžuotės, delnų plojimų ir labai moterišką balsą primenančio pritarimo apsuptyje. Viskas iš karto sėda į tave ir tu įsimyli tokius kūrinius iš pirmo karto.

Nudrožus anuos pereinam prie trečiojo albumo takelio “Jolene”, kuris primena geriausias BeeGees intonacijas, kai broliukai unisonu minkštai traukdavo apie meilę tirpdydami romantiškas širdis. Taip ir čia. EATTD toliau sėja optimistišką, pozityvią energiją iš tos serijos, kai melancholiški vokalai ir tekstai derinami prie linksmesnio skambesio.

Ir viskas. Po trijų takelių man albumas baigėsi. Drakonai sugrįžo į radiohead’iškus eksperimentavimo miškus, kuriose neranda patys savęs, nors prieš akimirką, rodos, buvo suradę. Kardinaliai kinta ir krinta nuotaika, skambesys, tempas – lyg saulė būtų nusileidusi, o tamsa įgyvendinusi planą “Good Man Down”. Jeigu visas albumas būtų tokioje tonacijoje, tai būtų galima kapstytis ir ieškoti sliekų (pavyzdžiui, išskirti “Road To The Hill” kulminacijas, pagirti kompoziciją), bet pradėjus albumą tokiais trimis, tebūnie neypatingai sudėtingais, dideliais žingsniais, visa kita dvelkia trypčiojimu vienoje vietoje, nekeliančiu jokių emocijų. O galėjo būti rimtas pretendentas į geriausius metų albumus. Dabar – trijų dainų albumas, bet užtai kokių. Atsisukit jas.

Kiti www.g-taskas.lt projektai Facebook’e: Muzikos naujienos turintiems ausis (nauji video klipai ir trumpos dėmesio vertų naujų albumų apžvalgos/rekomendacijos).