Apie: Berniokas atkeliauja nekviestas pas vyresnįjį brolį, kuris išsižadėjęs savo buvusio gyvenimo, pradedant vardu ir baigiant viso gyvenimo kūryba, bet dialogas pamažu mezgasi ir aiškėja įvairių niuansėlių.

Kodėl žiūrėti? Pirmiausiai, tobulas vaizdas. Kiekvienas, absoliučiai kiekvienas kadras lyg iš atviruko (atviruko sąvoka… na, žinoma, atvirukai ne proginiai, labiau, tarkim, meniški), kiekviena smulkmena apgalvota:šešėliai, kampai. Vaizdo dinamiką papildo sprendimas išreikšti veikėjų būseną, kad praeitis valdo dabartį, nes pastaroji svarbesnė, ryškesnė: praeitį nufilmuoti spalvotai, o dabartį – ne. Praeitis eina kartu, sudarydami vientisą, psichologinę būseną atskleidžiantį vaizdą, kurį papildo siurrealistinės šokio ir teatro vizijos.

„Tetro“ tarsi iš dviejų: dviplanis praeities ir dabarties junginys, du broliai, dvi kalbos (ispanų ir anglų), dvi kultūros. Jaunesnysis Bennie (vaid.: Alden Ehrenreich, beje, labai panašus į jauną DiCaprio, tad belieka palinkėti stiprybės) – siekia brolio kaip tilto į savo paties praeitį, bando per jį sužinoti, kas pats yra. Tetro (Vincent Gallo)- puikiai atskleistas depresyvus, besislepiantis po sau prisimesta cinizmo kauke kaip būdu save apsaugoti, charakteris. Problematiška asmenybė. Jo „gyvenimo draugė“ Miranda (Maribel Verdú)– neįprastas moters tipažas, moteris – draugas, bet ji tik tarpininkė, todėl neypatingai atskleista.
Viso filmo metu nuosekliai pereina daugybė nuotaikų (atstūmimas, vienatvė, depresija, džiaugsmas, atradimas ir t.t.), visa skalė, bet visos jos su tam tikru melancholiškumo atspalviu, nieko perspausto. Kad nebūtų taip emocionalu, vis „įmetama“ gero ir subtilaus humoro, ypač žavutis kone viso kino industrijos pašiepimas su kritike (visų kritikų šaržu) „Alone“ (Carmen Maura), nuo kurios nuomonės priklauso viskas, kas susiję su kinu (hm…).

Būtiniausiai norisi paminėti fantastišką muziką (Osvaldo Golijov), jau seniai teko girdėti tokį įspūdingą garso takelį, pridedantį tiek šarmo.

Tolygus veiksmas bei tobulas vaizdas leidžia, tikrąja to žodžio prasme, mėgautis filmu, nepaisant to, jog kalbama apie skaudžius dalykus (šeimos meilė, kūryba, asmeninės tragedijos), apie jautrias asmenybes.

Kodėl nežiūrėti? Na pats siužetas gal ir nėra iš labiausiai kerinčių ir baisiausiai intriguojančių, bet ne intriga čia svarbu. Retsykiais krenta į akis keletas kiek ištęstų teatralizuotų momentų. Neturi apdovanojimų (bent neradau, kad turėtų). Jei nepatinka grožis, nes čia jo daug.

Reziumė: gurmanams. Kaip pats Francis Ford Coppola sakė, tai filmas, kokius jis visada norėjo daryt…Absoliuti vaizdo, garso ir minčių dermė.

Trailer’is:

Nori atsisiųsti šį filmą iš interneto? Skaityk čia…

Kažką panašaus (tikėkimės) jau rašėm:

1. Namų k/t.: „Das Weisse Band“ (rež.: Michael Haneke, 2009m.).
2. Namų k/t:“Away we go“ (rež.: Sam Mendes, 2009m.)
3. Namų k/t.: „Shrink“(rež.: Jonas Pate, 2009m.)

Apie: norėtųsi pradėti: „visos laimingos šeimos panašios – kiekviena šeima nelaiminga savaip“. Naivus ir pragmatiškas mokytojas pasakoja apie miestelio gyvenimą prieš karą, kuriame ima dėtis keisti, tragiški nutikimai, tačiau kaltininkai nerandami. Gyvenimas nesustoja, šeimų gyvenimai toliau eina savo, kartais iškrypusia bei amoralia vaga, po apylinkes ir toliau blaškosi vaikų gauja.

Kodėl žiūrėti? „Das weisse band“ yra tarsi trijų žanrų (drama/mystery/crime) sintezė, kurių kiekvieno esminiai elementai meistriškai supinti ir atskleisti. Jie maišomi subtiliai, nebanaliai, netgi novatoriškai: jei mistika, tai ne iš serijos „o štai jis ir pabudo“ arba, jei nepabudo, tai nuspręskit patys kodėl; jei yra nusikaltimas, tai ne toks, kad kažkas kažką užvertė, ir paskui visi galvoja, kodėl užvertė; jei drama, tai ne taip, kad visi verkia, kad verktų. Kita vertus, daug erdvės interpretacijai, tad skirta, manyčiau, specifinei auditorijai, pakankamai snobiškai, bet nebijančiai brutalumo.

Intelektuali interpretacija galima, kadangi, visų pirma, visame filme nėra nieko nereikalingo, Hanekei kiekviena detalė svarbi (pradedant kaspino spalva ir baigiant juodai – baltu fonu), nes ji atlieka funkciją, yra kokia nors metafora. Realaus, akivaizdžiai matomo veiksmo (pvz.: šaudo, gaudo, bėga) atrodytų nėra, tik nemažai siužetinių linijų, kurios vieną kitą pratęsia ir papildo. Visų antra, pasakotojas tik pasakoja, vaizdas – tik rodo, užpildyti „erdvę“ tarp to, kas yra rodoma ir kas yra sakoma, paliekama žiūrovui, todėl visas „žiūrėjimo procesas“ reikalauja budrumo. Filmas „Das weisse band“- tai savotiška nusikaltimo metafora, kurią norint dešifruoti, reikia naudotis nusikaltimo sudedamųjų dalių „trijule“: motyvas -- nusikaltimas – bausmė ir, žinoma, įkalčiai. Režisierius mėgsta socialinę tematiką, todėl „rodo“ amoralius veikėjus bei netradicines, kartais net šokiruojančias situacijas. Pradžioje pasako, kad bus papasakota istorija, kuri galbūt paaiškins vėlesnius įvykius toje šalyje. Tam panaudojamas vaikų „motyvas“, reiškiantis ir nekaltumą, ir mūsų pačių elgesio „veidrodį“ (lyg ir pratęsiant filmo „Cache“ mintį), taip pat įveliamas Pasaulinio karo „motyvas“, nors, manau, kad pastarasis tik jaukas kovoje dėl Oscarų, kas visiškai nėra gėdinga ir pats metas būtų jį gauti (M.H. gi 1942 gimimo, kiek galima laukti), be to, karas visuomet prideda globalumo bei universalumo įspūdį.

Belieka pridurti, kad daug gražių, fotografiškų kadrų (tiem, kam svarbu, kaip rodo, o ne tik ką), gerai „susukta“ intriga ir, kas labiausiai džiugina, kad pažiūrėjus palieka įspūdį, o ne tai, kad pažiūrėjai, ir pamiršai.

Kodėl nežiūrėti? Kategoriškai, jei nepatinka nei minimalizmas, nei Europos kinas, nes jis lėtas, todėl reikalauja valios pastangų, reikalauja susikaupimo bei išvis jis tamsus, o Hanekes atveju, dar verčia galvoti, ir po pažiūrėjimo nepaleidžia. Nors, man gal tai ir nėra geriausias jo filmas, bet iš 2009-ųjų „topinių“. Nežiūrėkit ir tie, kuriems nepatiko „Dogville“, nes kartais žiūrint, priminė.

Reziumė: „Das weisse Band -- Eine deutsche Kindergeschichte” (liet.: Baltas kaspinas – vokiška vaikų pasaka) ironišku pavadinimu bandymas atsakyti į klausimus: kodėl nusikalstama ir kas gali teisti, bet be „teisuoliško“ tono, dažnai skambanti frazė „Ich weiß nicht“ parodo, jog tai tik interpretacija.

Trailer’is:

Nori atsisiųsti šį filmą iš interneto? Skaityk čia…

Kažką panašaus (tikėkimės) jau rašėm:

1. Michael Nyman Band ir jo pilkosios kojinytės* (Lapkričio 27 d., Vilnius).
2. Namų k/t:“Away we go“ (rež.: Sam Mendes, 2009m.)
3. Namų k/t.: „Shrink“(rež.: Jonas Pate, 2009m.)

Sakyčiau, netgi gana pritempta ir iš nieko padaryta knyga. Peršokus nuo „Fondo preliudijos“ tiesiai prie „Fondo“ didelio praradimo nebūtų. Romano veiksmas perdaug statiškas, siužetas neatskleidžia nieko naujo, tiesiog nuobodžiai eksploatuojamos jau anksčiau skaitytos idėjos. Vietomis net kyla įtarimas, kad nesukant galvos buvo naudojamas situacijų aprašymo copy-paste principas. Taip sakant, pati blogiausia geriausiame cikle knyga.

Žinoma, autorius vis toks pats įtaigus, meistriškas pasakotojas, čia Asimovas sugrįžta prie kelių dalių teksto struktūros, kai kiekvienoje peršoka po dešimtmetį į priekį, o visos Galaktikos Imperijos žlugimo pradžia perteikiama veikėjų pokalbiais ir vidiniais monologais.

Istorikams skaitant ciklą turėtų būti įdomu ieškoti paralelių tarp Galaktikos Imperijos ir Romos žlugimo. Gi „Fondo“ idėja buvo „pasiskolinta“ iš E. Gibbono „Romos imperijos smukimo ir žlugimo“.

Man įdomiau šitą knygą buvo skaityti žvelgiant į pačio Asimovo ir jo sukurtojo alter ego Hario Seldono biografines analogijas. Gi „Pakeliui į Fondą“ buvo kurpiama jau autoriui gulint mirtinos ligos patale. Senstančio Seldono istorijoje lengva atpažinti gražų gyvenimą nugyvenusio rašytojo pėdsakų: varginanti nepagydoma liga (Asimovas po širdies operacijos susirgo AIDS), darbštumas, nepailstantis charakteris ir noras savo gyvenimą baigti nukritus veidu ant rašomosios mašinėlės. Rašymas Asimovui buvo viskas, kaip Seldonui – psichoistorija. Ne veltui Seldono paskutinės gyvenimo akimirkos aprašytos sukniubus prie psichoistorijos įrenginio, Pagrindinio Radianto. Kaip ir kūno sudeginimas: tik Asimovo pelenai paleisti pavėjui, o Seldono – išsklaidyti kosmose.

Jautrus romano epilogas – savotiškas autoriaus ir jo sukurto pasaulio gelbėtojo susiliejimas. Ir frazės, kurias galima taikyti abiem:

„Per aštuoniasdešimt vienerius savo gyvenimo metus nemažai nuveikiau. Ir labai pavargau.“

„Atrodysiu jiems senas, mano balsas tylus, kūnas toks bejėgis … invalido vežimėlyje. Ar supas, ar tinkamai įvertins mano jiems paliktą „laišką“? Tiek to, neverta spėlioti. Senovės išminčiai pasakytu „Po mirties – tik mirtis“.

Ir geriausias nekrologas, kuriuo galima buvo užbaigti ir Asimovo biografinę knygą „I.Asimov: A Memoir“ :
„Kalbama, kad Haris Seldonas išėjo iš gyvenimo taip, kaip ir gyveno,- profesorius mirė tarp ateities, gaubusios jį iš visų pusių…“

O pabaigai patarimai, kaip sėkmingai rašyti mokslinę fantastiką

THE FOUNDATION OF S. F. SUCCESS
Isaac Asimov

(With apologies to W. S. Gilbert)

If you ask me how to shine in the science-fiction line as a pro of luster bright,
I say, practice up the lingo of the sciences, by jingo (never mind if not quite right).
You may talk of Space and Galaxies and tesseractic fallacies in slick and mystic style,
Though the fans won’t understand it, they will all the same
demand it with a softly hopeful smile.

And all the fans will say,
As you walk your spatial way,
If that young man indulges in fights through all the Galaxy,
Why, what a most imaginative type of man that type of man must be.

So success is not a mystery, just brush up on your history, and borrow day by day.
Take the Empire that was Roman and you’ll find it is at home in all the starry Milky Way.
With a drive that’s hyperspatial, through the parsecs you will race, you’ll find that plotting is a breeze,
With a tiny bit of cribbin’ from the works of Edward Gibbon and that Greek, Thycydides.

And all the fans will say,
As you walk your thoughtful way,
If that young man involves himself in authentic history,
Why, what a very learned kind of high IQ, his high IQ must be.

Then eschew all thoughts of passion of a man-and-woman fashion from your hero’s thoughtful mind.
He must spend his time on politics, and thinking up his shady tricks, and outside that he’s blind.
It’s enough he’s had a mother, other females are a bother, though they’re jeveled and glistery,
They will just distract his dreaming and his nessesary scheming with that psychohistory.

And all the fans will say
As you walk your narrow way,
If all his yarns restrict themselves to masculinity,
Why, what a most particularly pure young man that pure
young man must be.

1954

*****

Informacija apie knygą: romanas, iš anglų kalbos vertė Vlada Baubonienė, Kaunas, leidykla “Eridanas”; 2009. (PFAF 467)

Kažką panašaus (tikėkimės) jau rašėm:

1. Knyga: ISAAC ASIMOV “Fondo preliudija”
2. Knyga: COLIN WILSON “Sąmonės parazitai”
3. Knyga: JACK MCDEVITT “Ieškotojas”

Das weisse Band (The White Ribbon) [Rež. Michael Haneke]. Filmas, kurį žiūrėjau atsikabinusiu žandikauliu ir tikiuos turėsiu progą tai pakartoti “Kino pavasario” metu. Labai autentiškas, unikalus ir režisūriškai tempiantis filmas, kuriame ‘kaip’ beveik visą laiką dominuoja prieš ‘apie ką’. Ir nors snobo snobai, teko skaityti, prikiša juostai, kad apie nacizmą kalbėti tapo populiaru, nė velnio čia apie tai tiesiogiai nekalbama, dėl ko paties Michael Haneke žodžiai apie juostą padėjo sudėlioti taškus ant “i”: “the film is about “the origin of every type of terrorism, be it of political or religious nature.” Puikus operatoriaus, meno direktoriaus darbas ir puikus aktorių kolektyvo bei likusių filmo elementų suvaldymas.

Ink [Rež. Jamin Winans]. Netikėtas atradimas. Indie sci-fi už 250 000$ (daugiau negu 1000 kartų pigiau už “Avatar”). Filmas, kurį žiūrint akivaizdu, jog kūrybinės grupės entuziazmas ir įdėtas darbas į biudžetą įtrauktas nebuvo. Taip, tai akivaizdžiai ne didžiosios kino kompanijos darbas, bet po tokių filmų supranti, kad turint gerą idėją, net kažkas iš serijos “Titanikas” gali būti nufilmuotas vonioje, muilinę skandinant ledo kubeliais iš šaldiklio bei “feno” keliamomis bangomis. Ir čia tas atvejis, kai pažiūrėjus trailer’į, nereikia galvoti koks bus pats filmas -- būtent toks ir bus.

The Messenger [Rež. Oren Moverman]. Jau ir taip kabinanti istorija (apie kareivius, kurių darbas artimiesiems pranešti apie kare žuvusius jų sūnus, vyrus, etc.) dar palydima puikia trijų pagrindinių aktorių vaidyba ir dar puikesniu scenarijumi. Faktiškai nepriekaištingi dialogai, herojų personažai ir istorijos vystymas. Pasaulinė kritika (ir apdovanojimai) su manimi akivaizdžiai nesutiks, bet man “The Messenger” visa galva aukščiau už emociškai taip ir neužkabinusį “The Hurt Locker”.

The Vicious Kind [Rež. Lee Toland Krieger]. Pasirinkimas su, tikėtina, lengvu pataikavimu savo skoniui, bet kai filmas taip skoningai susuktas, suvaidintas ir išplėtotas per gerai apgalvotus herojus, negėda rekomenduoti pažiūrėti. Atėjus laikui, kaip ir kitas aukščiau išvardintas juostas, žiūrėsiu dar kartą.

Julia [Rež. Erick Zonca]. Mano šių metų apdovanojimas už geriausią moters vaidmenį keliauja “Julia” suvaidinusiai Tilda Swinton. Nėra nė ko lyginti su Meryl Streep (beje, suvaidinusiai panašaus pavadinimo juostoje “Julie & Julia”). Ir istorija gera, ir supranti, kad jeigu ne Tilda Swinton, jos tiesiog nebūtų. Sako kiek per ilgas. Sutinku. Tačiau, jeigu lieptų pasakyti, kurioje vietoje reikėjo nepagailėti žirklių, neturėčiau, ką pasakyti. Tiek jis ir per ilgas.

District 9 [Rež. Neill Blomkamp]. 2009 buvo devynetų metai: “9″ (animacinis), “$9.99″ (animacinis), “Nine” (miuziklas) ir, galiausiai, “District 9″. Istorija su dvigubu dugnu ir įdomiausia pateikimo forma (meninė dokumentika) šiais metais.

The Road [Rež. John Hillcoat]. Neteko skaityti romano, pagal kurį pastatyta juosta (ir neteks), tačiau filmas -- fantastiškas. Ir tai svarbu akcentuoti -- fantastiškas, o ne fantastinis, kaip galima suvokti pasižiūrėjus “2012″ lygio trailer’į. Tiesą sakant, visi tie kompiuteriniai prabangūs vaizdai juostai buvo bereikalingi -- nebent nuskurdusių vaizduočių papenėjimui. Tėvo-vaiko santykis ir sugebėjimas sukurti nuolatinės baimės, įtampos atmosferą čia pirmoje vietoje ir, dažnu atveju, tai tikrai nejaukus filmas. Ta prasme, kad abejingai pasižiūrėti nepavyks.

(500) Days of Summer [Rež. Marc Webb]. Vienintelis priekaištas filmui, kuris tapo metų (romantine) komedija -- jis šiek tiek per geras. Bandydamas atrasti unikalią filmo formą, režisierius kiek persistengė ir tie keli perlenkti momentai tikrai neprideda filmui autentiškumo. Reikia pripažinti ir tai, kad filmo stipriausia dalis yra jo paskutinės minutės, bet ei, “Summer Hours” tik paskutinės minutės ir teištraukia, o aš jį talpinu tarp “kitų rekomenduotinų” šių metų filmų!

Up [Rež. Pete Docter]. Metų animacija. Pravirkdžiusi animacija, reiktų pridėti. Ir net jeigu nesu didelis gerbėjas šio filmo pagrindinės -- nuotykinės dalies, ji ir būtų niekas, kabotų ore, jeigu neturėtų labai gražios priešistorės apie kurią filmo eigoje ne kartą primenama. Sunku patikėti, kad ji galėtų palikti abejingu nors vieną, kuris savo gyvenime kažką prarado anksčiau laiko.

The Cove [Rež. Louie Psihoyos]. Su dokumentika šiemet, kaip ir kitais metais, nėra problemų -- būtų galima ir atskirą dešimtuką daryti. Bet jeigu tai viena juosta, tai tebūnie “The Cove”. Rizikingas ir ambicingas darbas, siekiant parodyti, kaip elgiamasi su geriausiais žmonių draugais vandenyje -- delfinais. Gal tik tiek, jog girdint reakcijas po filmo, kyla ironiška šypsena: o manot, kad su tais iš kurių gaminamos dešros, kumpiai ir dešrelės elgiamasi kitaip?

Į top10 niekaip nebetilpo, bet atmintyje po peržiūrų išliko, tad galima rekomenduoti užmesti akį į: Inglourious Basterds [Quentin Tarantino] (nepaisant begalinės kritikos už tuščiažodžiavimą ir kartojimąsi), Summer Hours [Olivier Assayas] (sunkus filmas ta prasme, jog pusantros valandos galima sakyti nieko įdomaus ir vertingo nevyksta, bet… Kaip puikiai suveikia jaunosios filmo herojės mintys paskutinėmis filmo minutėmis -- tai yra filmu perduodamas jausmas), Feng sheng / The Message [Kuo-fu Chen/Qunshu Gao] (stilingas kinų darbas apie šnipus, kurį trumpai įvardinčiau Chan-wook Park bandymu daryti Agatha Christie “10 negriukų”), Moon [Duncan Jones] (geras scenarijinis sci-fi), Big Fan [Robert D. Siegel] (pradžioje atrodo, kad turėsim apie sportą kalbančias galvas, bet vėliau išsiriša tokia istorija apie sporto fano elgesį savo mylimos komandos atžvilgiu, kad ojojoj), Antichrist [Lars von Trier] (na, kas dar apie jį nepasakyta?), Sin Nombre [Cary Joji Fukunaga] (žiūrėti tik kino teatre, bet ir namuose galima matyti, kad kameros žmogui yra už ką duoti apdovanojimą), Watchmen [Zack Snyder] (dažnai su komiksniais filmais nusivažiuojama į pop pusę, čia gi -- grynai atmosferinis darbas), State Of Play [Kevin Macdonald ] (vienas geriausių pop trilerių iš JAV), The Damned United [Tom Hooper] (nepatvirtintais faktais pagrįsta istorija, po kurios tiesos ieškodamas pusvalandį leidau “wikipedia” ir deduosi “Frost/Nixon” aktoriaus Michael Sheen pavardę į kišenę -- reiks nepraleist jo darbų), Food, Inc. [Robert Kenner] (dar viena puiki dokumentika, šį kartą apie tai, ką valgome, t.y. kukurūzus), The Girlfriend Experience [Steven Soderbergh] (G. jau aprašytas filmas, kuris man taip ir lieka ‘experience’), Sunshine Cleaning [Christine Jeffs] (tipiškas “Sundance’inis filmas, bet… Matytas kone prieš metus, išlikęs iki šiol -- neprastai, ar ne?).

Labiausiai pervertintas 2009 metų filmas: “Up in the Air” (Rež. Jason Reitman). Prasidėjęs puikiais kadrais (nieko nauja, ko nebūtų matęs Jason Reitman fanas), vaidyba (nors George Clooney man buvo įdomesnis “The Men Who Stare at Goats”) ir scenarijumi, ilgainiui filmas nusivažiuoja į labai tradicišką amerikietišką dramediją, kuri “Oskarams” pasirodė pačiu laiku -- kai JAV tik to ir trūksta: patvirtinimo, jog ne piniguose laimė, bet santykiuose ir žmonėse.

Daug vilčių (nespėta pamatyti): La Nana/ The Maid (Sebastián Silva), A Single Man (Rež. Tom Ford), Lourdes (Rež. Jessica Hausner).

Kažką vertingo praleidau? Žinau, kad…
Daugiau 2009 metų filmų top’ų rasit čia…

Nori atsisiųsti filmą iš interneto? Skaityk čia…

Kažką panašaus (tikėkimės) jau rašėm:

1. G.eriausi 2009 metų albumai… [paulius.rymeikis].
2. G.eriausi 2007 metų albumai [paulius.rymeikis]
3. Geriausi 2009 metų filmai pagal…

Apie šitą žmogystą jau buvau rašęs. Dabar tęsinukas. Pustrečių metų tarpas ir jau turiu dvigubą Atgrubnagio albumą „Užkratas“. Visiškas rankų darbo produktas, nuo viršelio ir plokštelės dizaino iki muzikos – 31 kūrinio, kurie viešai pateikiami pirmiausia G. skaitytojams.

Negaliu ir nenoriu vertinti turinio: būdamas Atgrubnagio ūkvedys, kaip ansai pats mane įvardijo, būčiau per daug subjektyvus, o ir bliuzo žanre, ypač lietuviškojo, esu didžiulis diletantas. Tad laukiam atsiliepimų iš  Jūsų, o  aš pasakysiu tik tiek, kad kūrinys „Aš žinau, kur tu lenki“ yra mano mėgstamiausias. Beje, jį galima rasti http://www.myspace.com/atgrubnagis.

Ir, žinoma, čia būtina nurašyti albumo konceptą:

Nebūtinai visos į galvą šovusios mintys turi būti protingos. Dažniausiai trečdalis jų būna visiškai niekam tikusios. Viena septintoji, kas liko, aiškiai nepadorios. Ketvirtoji dalis to, kas dar liko, aplamai, painios ir nepaaiškinamos. Ir tik viena kita būna vertos dėmesio.
BET TAI NĖ TRUPUČIO NESUMENKINA GYVENIMO.

Atgrubnagis, 2009, Edinburgas

Kam knieti užsikrėsti, keliaukite pirma čia, o paskui čia.

Kažką panašaus (tikėkimės) jau rašėm:

1. ATGRUBNAGIS – Saulėtekis išminčiams, saulėlydis bepročiams (2007)
2. THE TWILLIGHT SAD – Forget the Night Ahead [2009; Fat Cat]
3. NOJUS – Nematomi [Aistian Music; 2009]

Tad trumpai -- „Pärlor och Svin“ yra albumas, kuriame skamba džiazo stiliumi atliekami kent gabalai. Švedaitė Carolina Wallin Pérez dainuoja, muzikantai pritaria bosu, gitara, fortepijonu, lengvais mušamaisiais ir pučiamaisiais, vietomis džiazinį lengvumą paįvairina styginių kvartetas ir gaunasi visai neprastas, vientisas darbas.

Taip, norisi albume daugiau įvairumo, nuotaikų, stilistikos kaitos, bet, matyt, todėl, kad norisi šitą albumą laikyti įvairių atlikėjų „tribute‘u“; norisi to instrumentinio įvairumo, kuris girdimas paskutiniuose kent kūriniuose; norisi Joakim‘o Berg‘o vokalinio šaltumo. Bet čia, matyt, todėl, kad tokiuose projektuose nori nenori vertinti kopiją lygindamas su originalu.

Ingenting

Šitos interpretacijos nėra tobulos. Šiaip čia projektas grynai kent gerbėjams ir nežinau, kaip Carolina Wallin Pérez perdirbiniai klausysis negirdėjusiems/nemylintiems kent‘ų, bet, manau, visi turėtų rasti keletą gražių momentų. Man patraukliausi iš jų: „Ingenting“, „Dom andra“ ir „Music Non Stop“.

Parlor

Ir man smagu, kad galiu iš pirmo karto atpažinti kiekvieną kūrinį ir bandyti pritarti: jaučiasi, kad jaunutė (sprendžiu iš nuotraukų) vokalistė dainuoja ne bet kieno, o savo dievinamų stabukų tekstus. Gal todėl pabijota kiek daugiau eksperimentuoti su vokalinėmis kūrinių partijomis.

Dom Andra (live)

www.myspace.com/carolinawallinperez

Kažką panašaus (tikėkimės) jau rašėm:

1. AKRON/FAMILY “Love Is Simple” [Young God, 2007]
2. kent – Röd [Sony Music Entertainment; 2009]

Colin

„Sąmonės parazitai“ nėra prastas mokslinės fantastikos kūrinys, nors priekaištų tiek siužetinių, tiek loginių, tiek tekstinių galėčiau pažerti ne vieną.
Romano pasakojimas pateikiamas kaip įvairių pranešimų, įrašų, ataskaitų, tyrimų rinkinys, todėl turi mažai dialogų, bet sukuria įtikinamą, dokumentinį vaizdą. 1967 metais, rašydamas šį romaną, Wilsonas gal ir negalvojo, kad jį skaitys šiandien – tuo laikmečiu keliasdešimt metų atrodė tolima ateitis, bet šiandien susipažinti su „Sąmonės parazituose“ aprašomu laikotarpiu (nuo 1994-ųjų iki 2007- ųjų) yra gana keistoka. Autorius pasirodo, kaip prastas futuristas, nors tų detalių nėra daug, visgi jos kelia šypsenėlę. Kūrinys perteikiamas istoriko akimis, tad gal ir galima suprasti tokį pasiteisinimą: „Šioje vietoje tenka susidurti su rimtais lingvistiniais sunkumais. Įprastos kalbos žodžiais man sudėtinga atskleisti savo potyrius. Tegaliu pasiūlyti analogiją“. Ir pasiūlo tų analogijų visą vežimą, vietomis taiklesnių, vietomis keistesnių, bet lieka akivaizdu, kad lingvistinių problemų adatos kartas nuo karto išlysdavo iš maišo. Nežiūrint to, pateikiami samprotavimai ir duomenys veik visada skaitytoją įtikina, net vietomis nebeskiri, kur tikri statistiniai duomenys, o kur – pramanas.

Tai nestebina, žinant, kad Wilsonas (nors ir savamokslis) iki tol jau buvo pasižymėjęs rimtosios psichologijos ir filosofijos srityje, tik toks bandymas psichologines idėjas pateikti fantastikos įvalkale, atrodo neįprastai. (Čia turiu omeny tik sąmonės parazitų egzistavimo ypatumų pagrindimo aprašymus). Nors esu tikras, kad minėtų sričių specialistai „Parazituose“ rastų kažką sau naudingo ir originalaus, o jei ir neras, tai toks romanas tikrai išjudins vaizduotę.

„Sąmonės parazitų“ kiek nenušlifuotas siužetas pasakoja apie profesoriaus (nors vietomis, matyt, vertėjo tituluojamo – daktaru) Ostino praregėjimą: tam tikrų aplinkybių dėka jis ima suvokti, kad žmonijos psichiką jau porą šimtmečių valdo, sąmonėse slypinčios, nematomos būtybės; jos priverčia žmones daryti nesuvokiamus veiksmus, kontroliuoja elgesį, mintis, sukelia karus, o prireikus nesunkiai priverčia nusižudyti, ar nužudyti kitą. Su tokiais parazitais ir žmonijos ydomis stoja į kovą Ostinas, jo draugas Reichas ir suburti valingi bendraminčiai. Užmanymas tikrai įdomus, tik autorius puikiai pradėjęs, vėliau užstrigo paties išaustame filosofijos, psichologijos ir parapsichologijos audinyje. Mistinė intrigos užuomazga subtiliai lyg siaubo romane pradedama kurt remiantis H.P. Lovecrafto kūrinių vizijomis: Turkijoje po Juoduoju kalnu dviejų mylių gylyje tyrimo aparatas aptinka gigantiškus statinius, ant kurių esantys užrašai jau buvo seniau buvo aprašyti Lovecrafto siaubo istorijose. Deja, ši linija taip ir paliekama „neiškasta“, tobulai mistiškos atmosferos pripildyta scena paliekama likimo valiai ir persimetama tik į „sąmonės parazitų“ preparavimą.

Taigi, galit sakyti, kad pažėriau čia daugokai kritikos ir tikriausia nustebsit, kai dabar pasakysiu – visgi, tai geriausias skaitytas Colino Wilsono kūrinys (lietuviškai dar turime „Kosmoso vampyrai“, „Filosofinis akmuo“ ir „Vorų pasaulio“ kol kas nepilną ciklą). Alegorinė potekstė, filosofinis pagrindimas, gyvi charakteriai, pasakojimo stilius, literatūrinė struktūra daro šį romaną ypatingai stiprų būtent išvardytose srityse. Netgi istorijos užbaigimas, kad ir su laiminga pabaiga, pateiktas gana intriguojančiai ir nebanaliai. Manau, kūrinys nesulauks sci-fi action gerbėjų dėmesio, nors „Vorų pasaulio“ fanai turėtų susipažinti su parapsichologine pasąmonės kovų priešistore.

Toks tad tas pirmasis Colino Wilsono žingsnis į mokslinę filosofinę fantastiką su siaubo psichologijos pagardais.

Galvoju, jei tokią knygą šiandien parašytų L. R. Hubbardas, tai facebooke, siūlančių pasipriešinti sąmonės parazitams, gerbėjų skaičius viršytų ne vieną milijoną. Aš prisijungčiau, bet, kol tai neįvyko, mieliau pasivaikščiočiau Harry Turtledove Žemumomis.

Poulo Andersono pasekėjas, Turtledove, apysakoje „Žemumose“ (Down in the Bottomlands) kurpia alternatyvią istoriją, kurioje vietoj Viduržemio jūros tvyro perdžiūvusi dykuma, kurią nuo užliejimo saugo kalnai. Štai po tokią teritoriją, kurioje įrengtas savotiškas parkas, keliauja eilinė turistų grupė su vedliu priešaky. Margi ir gyvi veikėjų charakteriai, skirtingos religinės, politinės pažiūros, trapi tarptautinė taika ir žmogžudystė, po kurios (kaip ir prieš ją) fantastinės išmonės daigeliai vos žaliuoja, o išauga toks eilinis detektyvas su seksšpionažo lapeliais išgalvotoje vietovėje. Labai jau struktūra panaši į S. Lukjanenko romaną „Genomas“.  Puikus, gyvas, pagaulus pasakojimo stilius, lengvai skaitosi, tačiau kaip mokslinės fantastikos kūrinys man pasirodė silpnokas.

*****

Informacija apie knygą: iš anglų kalbos vertė Bronius Bružas, 2008; Kaunas: Eridanas, 320 p. (PFAF 431).

Kažką panašaus (tikėkimės) jau rašėm:

1. Knyga: POUL ANDERSON “Tau faktorius”
2. Knyga: ISAAC ASIMOV “Pakeliui į Fondą”
3. Knyga: JACK MCDEVITT “Ieškotojas”

Kings of Convenience -- Declaration of Dependence [2009]
Įrašas po kurio nusvyra rankos, susileidžia siela ir apsiverkia širdis. Norvegai Erikas ir Erlendas išsirengė nuogai, prisidengė akustinėmis gitaromis ir tiesiog garsiai pripažino, kaip jie priklauso… Kaip kiekvienas iš mūsų priklauso, nori priklausyti nuo kažko. Brandus ir subtilus darbas, kurį galima cituoti ir niuniuoti nuo A iki Z ir atgal.

2-6 vietos
Andrew Bird -- Noble Beast [2009]
Andrew Bird’o antroji banga užėjo panašiu metu, kaip ir “Animal Collective” nuo kurios jie kartu vis dar nenulipa (girdėjau, kad jų CD pardavimai pernai buvo fantastiški, nepaisant mažėjančių pardavimų bendrai ir dar gi susidubliavusios krizės). Tik jeigu “Animal’ų..” neįtikėtinas novatoriškumas po trečio albumo nebeveža, taip labai, tai Andrew vis dar sugeba užkabinti, tiek netikėtais tekstais, tiek kabinančiomis aranžuotėmis, tiek charizma. Tiesą sakant, manau, kad tai vienas tų atlikėjų, kuriuos galima mėgti-ne, bet tuo, kad tai nevertinga muzika, vargiai ar pavyktų apkaltinti.

Karen O the Kids -- Where the Wild Things Are [2009]
Greta kritikos puikiai įvertinto “Yeah Yeah Yeahs” albumo, grupės vokalistė padėjo susukti garso takelį savo ex’o filmui “Where the Wild Things Are”. Solinis, tai solinis, nors chebros čia daugiau negu grupės albume, o darbas gavosi toks, kad po “Magnolia” įsipaišo mylimiausių garso takelių top2 ir net kartais verčia pagalvoti, jog gal filmas buvo visai ir nieko. Vienžo, kaip “It’s Blitz”, tik žaismingesnis, šiltesnis ir įvairesnis. Arba tiesiog šiek tiek kitoks.

Phoenix -- Wolfgang Amadeus Phoenix [2009]
Kai prieš kelias dienas pasirodė “Phoenix” albumas “Live & Unplugged”, supratau, kad būtent tai aš įsimylėjau -- šios pop/rock elektronikos atlikimą gyvai. Bet tebūnie -- lenkiu prieš “Wolfgang Amadeus Phoenix” galvą ir trypiu kojomis, kartais iš malonumo lipdamas sienomis.

The Hidden Cameras -- Origin Orphan [2009]
Atsiprašau už (ne)tuščiažodžiavimą, bet šie kanadiečiai man padarė pop “Arcade Fire” efektą. Grupė, kuriai melodingumas -- jos DNR.

The Middle East -- The Recordings Of The Middle East [2008]
Labai netikėtas atradimas įvykęs metų pabaigoje, nors, kaip matot, oficialūs šaltiniai tegia, jog šis australų grupės albumas pasirodė dar 2008. Pasirodė ir išnyko su visa grupe, kol www kanalais išpopuliarėjo ir šio albumo EP versiją išleido JAV. Atmosferinis, liuliuojantis darbas su hipnotizuojančiom vokalinėm harmonijom. Nors prie širdies dėk.

7-10 vietos
Fever Ray -- Fever Ray [2009]
Vienas iš akivaizdžių šių metų lyderių, kuriam nereikia atskiro pristatymo.

Ludovico Einaudi -- Nightbook [2009]
Kolegos jau minėjo italą Ludovico Einaudi kalbėdami apie “Whitetree”, o man labiau užstrigo jo solinis darbas. Tai, galima sakyti, eilinis neo klasikų darbas mano tope -- po tokį (Max Richter, HERR) atrandu kone kasmet ir tai vis dar atrodo labai šviežia. Nesu girdėjęs ankstesnių Einaudi darbų, bet čia jis ne tik mėtosi nuo subtilių klavišinių lyg koks new age’eris George Winston, bet ir demonstruoja puikų ritmo jausmą, kuris vardan bendro efekto kartais pamaišomas su styginiais ir perkusija. Atrodytų, kad tokie išskirtiniai (eksperimentiniai) yra vos keli kūriniai, bet jų grožis tik todėl ir atsiskleidžia, kad yra kontrastuojantis fonas. Būtų ištisas eksperimentas -- nepamiltum.

Pure Reason Revolution -- Amor Vincit Omnia [2009]
Šiai chebrai aš dar skolingas už ankstesnį darbą, kurį pamačiau per vėlai, jog spėčiau įtraukti į kažikelintųtai metų top’ą. Per tą laiką grupė pasikeitė, tapo dar labiau elektroninė ir puikiai krenta kažkur į new prog gretas šalia vėlyvųjų “Mew”, tik su šiek tiek didesniu agresyvumu. Ambicingas “The Dark Third” bvo geresnis, bet tai ne priežastis ignoruoti “Amor Vincit Omnia”.

Wild Beasts -- Two Dancers [2009]
Pagal jų “All The Kings Men” aš lojau ir staugiau geras dvi savaites nesustodamas ir net jeigu albume trūksta panašaus lygio melodijų, tai vienas iš kelių mano šiais metais atrastų kolektyvų, kurie atsinešė savo skambesį, kurį atpažintum net pažadintas vidury nakties. Praeitų metų “Fleet Foxes” efektas. Ir… Kiekvieną kartą klausydamas žemiau esančios dainos pagalvoju apie “Mėnuo Juodaragis”.

11-13 vietos
Animal Collective -- Merriweather Post Pavilion [2009]
Tai nėra mano sielos muzika, todėl po trečio ar ketvirto jų panašaus gerumo lygio albumo pavargau, bet tai neatima iš “Merriweather Post Pavilion” galimybės patekti į dar vieną topą. Tikrai, viena originaliausių šių laikų grupių. Net jeigu į jų live’ą antrą kartą manęs nenutemptumėt.

Dredg -- The Pariah, The Parrot, The Delusion [2009]
Ambicingas ir konceptualus darbas, kuris nuguls kažkur tarp “Manic Street Preachers” best’o ir paskutinės “Smashing Pumpkins” mašinos.

Yeah Yeah Yeahs -- It’s Blitz [2009]
Dar vienas nepriekaištingas akivaizdus šių metų best of darbas, tik.. Kaip jau ir minėjau, Karen O solinis buvo arčiau sielos.

Rekomenduotini (garbingas paminėjimas):
Antony & The Johnsons -- The crying light [2009] | IAMX -- Kingdom Of Welcome Addiction (2009) | Van Morrison -- Astral Weeks- Live at the Hollywood Bowl [2009] | Bear in Heaven -- Beast Rest Forth Mouth [2009] | Bill Callahan -- Sometimes I Wish We Were An Eagle [2009] | Burial and Four Tet -- Wolf Cub and Moth [2009] | Cass McCombs -- Catacombs [2009] | Destroyer -- Bay of Pigs [2009] | Drake -- So Far Gone [2009] | Florence And The Machine -- Lungs [2009] | Noah And The Whale -- The First Days Of Spring [2009] | Terry Callier -- Hidden Conversations [2009] | The Tesla Boy EP [2009] | The XX -- XX [2009] | V.A. -- Dark Was The Night [2009] | Wilco (The Album) [2009] | Татьяна Зыкина -- Ощущение реальности [2009] | + Micachu -- “Jewellery”

Nori atsisiųsti įvertinimui albumą iš interneto? Skaityk čia…

Kažką panašaus (tikėkimės) jau rašėm:

1. G.eriausi 2007 metų albumai [paulius.rymeikis]
2. G.eriausi 2009 metų filmai… [paulius.rymeikis]
3. G.eriausi 2009 metų albumai [pagal tadas.v]

Jau praūžė taip visų laukti, plačiai aptarinėti, kritikuoti, galingais fejerverkais vainikuoti VEKS 2009. Iki šiol Lietuvoje joks kultūrinis projektas nesulaukė tiek diskusijų, kiek šis. Dažniausiai VEKS administracija buvo kritikuojama dėl lėšų švaistymo, projektų finansavimo neskaidrumo, projektų atrinkimo korupcijos ir t.t. Šituos klausimus paliksime aiškintis FNTT, ekspertams.eu, prokuratūrai ir visoms kitoms įstaigoms, kurios turi tam įgaliojimų ir kompetencijos, o aš, eilinė kultūros mylėtoja, šioje apžvalgoje bandysiu kelti kitus klausimus: ar VEKS titulas pateisino mūsų kultūros vartotojų lūkesčius? Ką naudingo ir kultūringo vilniečiai bei kiti miesto svečiai gavo, gyvendami, lankydamiesi Europos kultūros sostinės renginiuose? Kuo naudingas buvo šis titulas Lietuvai ir jos kultūrai? O, kad atsakymų ieškojimas nebūtų nuobodus, paraleliai bandysim susipažinti su kitu tais, pačiais metais kultūros sostine tituluotu miestu, – Lincu, jo kultūrine programa ir pasirengimu šiam  projektui.

Pradžių pradžia

Pamenu, kaip prieš tris metus užėjau pirmą kartą į VEKS biurą, vieno skyriaus vadovė man labai šviesiai nupiešė VEKS tikslus ir viziją. Ji sakė: „VEKS bus ta institucija, kuri perauklės Lietuvos verslininkus, manančius, kad kultūros rėmimas lygus reklamos pirkimui, jei ta reklama adekvati prašomai sumai pinigų, tai gal vienas iš daugelio ir ryšis paremti tam tikrą kultūrinį projektą, o jei ne – sponsorystei sudiev“. Ji tikino, kad VEKS misija -- perauklėti verslininkų požiūrį; kad kultūros rėmimas -- tai nėra vien verslo sandėris ar barteriniai mainai; kad tai turi kur kas kilnesnę misiją, gilesnę prasmę, nebūtinai siekiant tiesioginės naudos savo verslui. Dar kalbėjome apie tai, kad šis projektas -- puiki proga susivienyti kultūrai, politikams, verslininkams, siekiant bendro tikslo – formuoti patrauklesnį Vilniaus veidą, pritraukt kuo daugiau turistų ir, be abejonės, kad būtų smagu mums patiems sostinėje. Trumpai tariant – šiandien turėjome turėti mažiausiai dešimt kultūros mecenatų (gal net tokių, kurie nekviestų atsiimti bilietų į spektaklius savo banko filialuose, o tiesiog skirtų projektams finansavimą ir nesistengtų iš to išpešti kuo didesnės naudos) ir orų miesto veidą, miesto, kuris gali didžiuotis pelnęs tokį garbingą titulą ir sėkmingai pasinaudojęs šio titulo privalumais. Tačiau viskam pasibaigus, taip džiaugsmingai, kaip Lincas pasiskelbė -- „Linz. Stadt im Gluck“ („Lincas. Laimingas miestas“),  mes pasivadinti neišdrįstume, matyt, todėl, kad šiuo projektu pralūzinome beveik visus savo kilnius tikslus ir vietoj gerų norų gavosi kaip visada -- sugriovėme pasitikėjimą vieni kitais, sugriovėme Vilniaus, Lietuvos įvaizdį ne tik prieš savo šalies gyventojus, bet ir prieš visą Europą. Matyt, būtent, dėl tos pačios priežasties Lincas oriai ir garbingai užbaigė šiuos ypatingus metus pagrindinėje miesto aikštėje, o Vilnius -- nunardino galvą, tarsi nebyliai paskelbdamas visiems, kad nėra čia ko švęsti.. Na, bet apie viską iš eilės…

VEKS’o pasiekiamumas turistams

Kai atvažiavom į Lincą, automobilių parkavimosi aikštelėje mus pasitiko dvi žavios pareigūnės, kurios ne tik išaiškino, kaip susimokėti už automobilio stovėjimą, bet ir -- kur rasti vieną ar kitą kultūrinę įstaigą bei, svarbiausia, visai neprašomos, pačios nurodė kelią iki LEKS (Linco Europos kultūros sostinės) informacinio punkto. Atkreipiu dėmesį, kad gyvendama Vilniuje, buvusioje Europos kultūros sostinėje, net nežinojau ir nežinau, ar toks punktas apskritai buvo, o jei ir buvo, tai, matyt, tikrai ne pagrindinėje miesto aikštėje ir, matyt, ne toks ryškus, įspūdingas kaip šisai, nurodytas žemiau nuotraukoje. Dar įdomu: ar ir mūsų miesto gatvėse dirbantys pareigūnai buvo taip gerai parengti ir informuoti apie pagrindinius kultūros sostinės objektus, kaip šios mūsų sutiktos Linco pareigūnės.
Pradėjau nuo šio pastebėjimo, nes minėtų moteriškių dėka be vargo patekome į informacijos punktą, kur gavome visą informaciją, leidinius apie rūpimus renginius, kultūrinius objektus ir, apskritai, supratimą, kas per daiktas yra tas LEKS. Vietoje buvo galima įsigyti literatūros leidinių, dvd, cd medžiagos apie Austrijos menininkus ir visą kitą LEKS suvenyrinę atributiką.

Čia kyla klausimėlis – kur tas pradinis atskaitos taškas turistams buvo Vilniuje? Nei Katedros aikštėje, nei Gedimino prospekte tokio šviečiančio iš toli punkto nemačiau. Na, sakysite, tai gal užtenka tų informacinių lapukų pabarstymo turizmo informavimo centruose. O aš atsakysiu – neužtenka. Specialus, ryškia spalva iš toli kviečiantis informacinis VEKS punktas pirmiausia turėjo būti įrengtas Vilniaus centre, kad į jį galėtų užeiti kiekvienas praeivis, kiekvienas turistas, kiekvienas vilnietis. Tai jis, vietoj vienadienių fejerverkų, sudegančių čia pat ore, turėjo šviesti dieną naktį visus metus, it koks Biliūno laimės žiburys, nes nėra nieko svarbiau šiame pasaulyje, už tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje suteiktą/gautą reikiamą informaciją.
Čia net nekalbu apie Linco specialų LEKS informacijos centrą, skirtą vaikams, kur šie galėjo dūkti, o tėvai tuo tarpu galėjo analizuoti programą, kur nuvykti kartu visai šeimai. Žiūrėkite ir pavydėkite kaip visa tai atrodo.

Tęsiant kalbą apie turistinius reikalus, žinome, kad vienu iš svariausių pasiteisinimų dėl nepadidėjusių turistų srauto į Vilnių tapo aviakompanijos „FlyLAL“, kuri (kas dar nežinot) buvo tapusi VEKS partneriu, bankrotas. „FlyLAL“ parama nacionalinei programai turėjo būti vykdoma suteikiant VEKS’ui šios kompanijos paslaugų už 4,5 mln. litų. Deja, ir vėl nesėkmingai. Dėka vieno iš pagrindinių VEKS partnerių prarandame visus pagrindinius turistus, kuriuos turėjo atskraidinti geranoriškasis FlyLAL. Na, bet už tai ramiau miega VEKS administracija: kai reikės daryti ataskaitas, eilutėje ties “15 % padidėjusiu turistų srautu ir paslaugų sektoriaus apyvarta Vilniaus mieste” dės raudoną minusą su neginčijamu argumentu “kaltas FlyLAL”.

Infrastruktūrinių objektų plėtra

Dar vienas iš VEKS‘o tikslų -- skatinti kultūros infrastruktūros objektų plėtrą, juos renovuojant, pritaikant neįgaliųjų poreikiams, įgyvendinant naują statybą, plečiant ir rekonstruojant Vilniaus miesto susisiekimo bei informacijos infrastruktūrą.
Šioje sferoje turime ir gerų naujienų. Ko gero, užtikrintai galima teigti, kad VEKS paskatino Nacionalinės dailės galerijos gimimą, galbūt, net paspartino ilgai lauktą finansavimą Menų spaustuvės ir Vilniaus dailės akademijos „Titaniko“ pastatų rekonstrukcijoms. Na, dar Operhauzas gavo vip‘inę dotaciją (40 mln), tik šie milijonai, užėjus pasižiūrėti baleto, eiliniam žiūrovui plika akimi  sunkiai pastebimi.
Ir šitoje srityje Vilniui Lincas nenusileidžia. „Ars Electronica“ centru, kuris buvo pastatytas LEKS-09 proga, drąsiai galima vadinti sėkmingu architektūriniu kompleksu, kuris sparčiai įsiliejo į miesto visuomeninį ir kultūrinį kontekstą. Ypač įspūdingai atrodo šio pastato fasadas sutemus, kai pastatas kas keletą minučių nusidažo skirtingomis spalvomis. “Ars Electronica” centrą vietiniai vadina “ateities muziejumi”, todėl, kad jame veikiančios parodos, vykstantys festivaliai susiję su skaitmenine revoliucija, naujausiais technologiniais atradimais, globaliais visuomeninio gyvenimo reiškiniais būsimoje ateityje.

Renginiai ir bendruomenė

Sunku patikrinti europinio identiteto formavimo rezultatus ar bendruomeniškumo sklaidą (tai irgi vienas pagrindinių VEKS programos uždavinių). Šia prasme pavykę, bent mano požiūriu, renginiai -- minias smalsuolių subūrę projektai: „Menas netikėtose erdvėse“, „Tebūnie naktis“ ir “Gatvės muzikos dienos”(šį ar apskritai galima vadinti VEKS‘o projektu); žadama, kad jie galbūt bus pratęsti ir ateityje. Verta pabrėžti tuos renginius, kurie buvo surengti VEKS dėka, nes daugelis iš jų vyko sėkmingai ir iki šiol. Tai būtų  “ARTscape”, Kino maratonas 52 SAVAITĖS, tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius‘09“, vykusi Litexpo rūmuose, kurią aplankė virš 17 000 žiūrovų. Dar renginių panoramoje išsiskyrė kai kurie teatro projektai: Audronio Liugos produkcijos ir Smeds Ensemble įgyvendintas “Vyšnių sodas”, “Sirenų” festivalio kontekste įvykęs Romeo Castellucci “PRAGARAS. Laisva Dantės „DIEVIŠKOSIOS KOMEDIJOS” interpretacija. Visi kiti renginiai kažkaip praslydo pro akis, arba tiesiog jie tokie įprasti šiame mieste, kad tas VEKS lipdukas prie jų programų jokios pridėtinės vertės nedavė.
Kalbant apie daug diskusijų sukėlusį šviesos efektų kūrėjo, Gerto Hofo, specialiai dviem Lietuvos istorinėms datoms pažymėti sukurtą garso ir šviesos spektaklį, likau stipriai nusivylusi. Ne tik dėl to, kad šis reginys tikrai nebuvo vertas net trečdalio šiam reikalui paklotų milijonų, bet labiau dėl to, kad jis labiau tinka ne miestui, kuris save reprezentuoja kaip kultūros sostinę, o Dubajaus dangoraičių atidarymams, kai milijonieriai neriasi iš kailio, stengdamiesi konkuruoti tarpusavyje dėl įspūdingesnių fejerverkų ir panašių prabangos blizgučių.

Man kur kas labiau imponavo LEKS atidarymo renginys, į kurį buvo tiesiogiai įtraukti ir Linco gyventojai. Maždaug 500 balsų iš Linco ir jį supančių apylinkių prisiderino prie tradicinių Naujųjų Metų šventės fejerverkų ir tokiu būdu pagerbė Lincą – miestą, kuris 2009-aisiais kartu su Vilniumi pradėjo Europos kultūros sostinės metus, o dainininkams talkininkavo garsus Londono choras „The Shout“. Šio gana neįprasto projekto idėja – apstulbinti žiūrovus „raketomis kaip muzikos instrumentais ir balsais kaip fejerverkais“. Projekto režisieriai Tomas Ryseris ir Orlando Goughas sako, kad Lincas Naujųjų išvakarėse virto „garsų ir šviesos vandenynu“.
Jei jau prakalbom apie Linco renginius, tai tuo pačiu reikia paminėti keletą įdomesnių projektų, kurie patraukė mano dėmesį:  Lentos meno muziejuje eksponuojama meno kūrinių paroda “Ausrijos geriausieji”,  objektas ant vandens  “Linco akis” , Žiulio Verno inspiruotas projektas “80+1” -- interaktyvi kelionė aplink pasaulį, “Bellevue” - ryškiai geltonas meno centras virš greitkelio tunelio, kuris smarkiai pakeitė miesto kraštovaizdį, 100 kalbų biblioteka,  paroda apie meną virš Linco stogų. Bene  didžiausį įspūdį paliko „Skambančių debesų“ projektas su fantastinių būtybių potvyniu Linco mieste ir pan. Daugiau info apie visus LEKS projektus, rasite čia. Visų metų trumpą renginių video apžvalgą, galite peržiūrėti tuojau pat:

Aš tikrai neteigiu ir namanau, kad Lince vyko įspūdingesni renginiai negu Vilniuje, tik manau, kad jie buvo geriau organizuoti -- jų programos buvo patvirtintos ir paskelbtos kone pusę metų iki Lincas iššovė pirmuosius fejerverkus LEKS atidarymo proga. Dėl to nekaltinu mūsų organizatorių, kaltinu kultūros ministeriją, kuri nesugebėjo sukontroliuoti šio proceso ir leido išsivešėti tokiai reorganizacijai.
Vaikštant po Lincą, atrodo, kad šis miestas tik ir gyvena kultūros sostinės idėjomis. Kone visų parduotuvių, kavinių, kioskų vitrinose puikuojasi saldainių dėžutės, atvirutės, suvenyrai su kultūros sostinės ženklu. Akivaizdu, kad čia prekybininkai suskubo pasinaudoti kultūros sostinės statusu, o ar tuo pasinaudojo Vilnius?

Įgyvendinti ir neįgyvendinti VEKS uždaviniai

Nepaisant to, kad įgyvendinant programas buvo galima pastebėti tam tikrų organizacinių spragų, tačiau niekas nenuneigs, kad vieną iš uždavinių dėl  tarpkultūrinių dialogų visgi pavyko įgyvendinti.  Turiu omenyje  tarptautinį menų čempionatą ART-O-THLON, ISCM “Pasaulio muzikos dienos”, neformalaus scenos menų tinklo (IETM) plenarinis susitikimas, tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius‘09“. Visgi, skaitant VEKS programos tiklsus, naivu tikėti, kad mūsų šaliai pavyko kultūrą iškelti kaip šiuolaikinės visuomenės vertybę ir miesto varomają jėgą. Naivu tikėti, kad po 2009 metų Vilnius išryškėjo kaip vienas moderniausių, dinamiškiausių miestų Vidurio ir Rytų Europoje, ar tai, kad jis tapo pasaulyje žinomesniu šiuolaikinės kultūros traukos centru, nei buvo iki šiol. Taip pat aišku, kad neįgavo unikalios ir atpažįstamos tapatybės, atviros naujoms idėjoms bei investicijoms. Skandalais apaugusia tapatybe tikrai pagarsėjome, bet tai toli gražu nereiškia, kad šis įvaizdis bus patrauklus investitoriams. Viena aišku – visi įgavome šiokios tokios patirties. Kaip ten sako: “Bloga patirtis irgi patirtis, kartais netgi naudingesne nei geroji.” Tokia optimistiška gaida gal ir užbaikime savo pasvarstymus ir tikėkimės, kad gražios iniciatyvos užgimę VEKS dėka, nebus numarintos tiems ypatingiems metams pasibaigus.

Kažką panašaus (tikėkimės) jau rašėm:

1. Kultūros karuselė: Savaitės aktualija – VEKS vs. Kultūros ministerija.
2. Vilnius: “Tebūnie naktis” – kultūringos nakties tradicija. I dalis.
3. Kultūros karuselė (balandžio 16 – 23d.)

Jónsi & Alex – Riceboy Sleeps

Nedvejoju – man tai geriausias 2009 metų darbas. Rašiau apie jį  jau čia. 2009 – aisiais buvo maniakiškai klausomas, neabejoju – skambės pas mane ir 2010 – aisiais.

Jónsi & Alex -- Indian Summer

http://www.myspace.com/jonsiandalex

port-royal – Dying in Time

Šis italų ketvertas žavi jau su savo pirmuoju albumu „Flares“. Jų muziką galime atrasti tarp Mogwai ir M83. Trečias jų albumas „Dying in Time“– niekuo nenusileidžiantis savo pirmtakams. Šis albumas tai  šaižūs, bet malonūs elektronikos garsai, persipinantys su švelniu vokalu ir greitas, kietas ritmas (kartais staigiai išaunantis iš ramaus ir tylaus fono). Tiesia, „Dying in Time“ beveik visas elektroninis (ankstesni albumai pasižymi ženklesniu gyvų instrumentų indėliu), tačiau ši netektis nesuprastina bendro albumo vaizdo. Tikrai kokybiškas ir geras emocijas sukeliantis produktas.

port-royal -- I Used To Be Sad

http://www.myspace.com/uptheroyals

Moby – Wait for Me

Wait For Me” -- labai organiškas Moby albumas, tuo pačiu ir nulipimas nuo šokių muzikos aikštelės (turiu galvoje albumus “Hotel” ir “Last Night”). Rekomenduoju tiems, kuriems patiko „18″, “Play”, “Everything Is Wrong” albumai, ir tiems kuriems patinka tiesiog rami, jauki ir melodinga muzika.

Moby -- Shot In The Back Of The Head

http://www.myspace.com/moby

Fever Ray - Fever Ray

Šioje vietoje daug komentarų nereikia. Šis albumas puikuojasi ne viename “the best of  2009″  albumų sąraše. Be abejonės -- vienas ryškiausių 2009 darbų. (Plačiau)

Fever Ray -- Keep the Streets Empty for Me

Whitetree – Cloudland

Tobulas genijų trio. Fortepijono, mušamųjų ir elektronikos junginys abejingu nepaliks nei vieno. Tai – vienas ženklų, kad muzika visgi vietoje nestovi. Užvedantis, svaiginantis ir galingas – toks brolių Lippok‘ų ir Liudovico Einaudi bendro darbo vaisius, kuris G. taip pat neliko nepastebėtas.

Whitetree -- Tangerine

http://www.myspace.com/whitetreespace

John Frusciante -- The Empyrean

Pirmą sykį išgirdęs šį buvusio „Red Hot Chili Peppers“ gitaristo albumą ganėtinai nustebau: tikrai nesu didis RHCP fanas, todėl tokios muzikos išgirsti nesitikėjau. (Teko skaityti, jog palikti grupę lėmė jo ir grupės idėjų nesuderinamumas). Frusciante albume „The Empyrean“ nevengia eksperimentuoti su įvairiais instrumentais. Savitumo šiam albumui taip pat suteikia unikalios, žaismingos ir be galo profesionalios gitaros partijos ir šiek tiek kompiuterizuotas Frusciante balsas. Gal kai kurie kūriniai yra per daug banalūs, tačiau netampa vyraujančiais albume. Greičiau priešingai –  tai originalaus ir kokybiško alternatyvaus roko desertas.

John Frusciante -- Heaven

http://www.myspace.com/johnfrusciantemusic

The xx – xx

Kaip gi be jų. Atrodo per mėnesį šių jaunuolių pradėjo klausytis visi. Aš irgi. Na greičiausiai yra dėl ko. Vokalų žaismas ir puikus instrumentų skambesys (paslaptingai tylus, minimalistinis – albume tikrai nėra nieko nereikalingo) daro albumą brandžiu (džiugina ir stebina, kad visiems grupės nariams – tik 20 metų). Vieniems tai – puiki foninė muzika, kitiems -- šedevras. Aš greičiausiai atsidūriau per vidurį jų. Albumas tikrai puikus. Reikia tikėtis, kad ši ketveriukė ateityje mus stebins ir toliau.

The xx -- Infinity

http://www.myspace.com/itsdoublexnottriplex

múm -- Sing Along To Songs You Don’t Know

Tapo mėgstamas jau po pirmos perklausos. Žymieji islandai šį kart mane džiugino gyva, nuotaikinga, linksma muzika. Žinoma neapsieita be kiek ramesnių ir niūresnių melodijų, tokiu būdu gal buvo bandyta neatitolti nuo būdingos „múm“ braižo. Kaip visada, albumo kūriniai pasižymi didžiule gausybe įvairiausių garsų garselių. Beje, tai pirmas grupės albumas išleistas „Morr Music“ leible

múm -- Sing Along

http://www.myspace.com/musicfromiceland

Noah and the Whale -- The First Days of Spring

Panašumų šis albumas su Salvadori Dali „pirma pavasario diena“ turi tikrai nedaug, o ir siurrealizmo čia neaptiksime. Priešingai – „The First Days of Spring“ – ypatingai ramus, gražus ir mielas „indie folk“ albumas. Prisipažinsiu, didžiausią įspūdį paliko pirmoji albumo daina (gal dėl to, kad vietomis labai primena Sigur Ros). Beje, išleidę albumą, grupė nusprendė tokiu pačiu pavaidinimu sukurt ir filmą.

Noah and the Whale -- The First Days of Spring

http://www.myspace.com/noahandthewhale

Hauschka -- Snowflakes & Car Wrecks

Švelnaus vėjo blaškomi pianino ir styginių instrumentų garsai, girdimi naujausiame vokiečių pianisto, kompozitoriaus Volker Bertelmann‘o albume labai primena nuolat besikeičiančias nuotaikas lietingą rudens dieną: jei viena daina – linksma, vėjavaikiška, tai sekanti – kupina rimties ir susikaupimo. Tačiau šis, po “FatCat Records” leiblo sparnu priglaustas darbas – įsimintinas, intelektualus ir labai maloniai klausomas.

Hauschka -- Kindelsberg

http://www.myspace.com/hauschka

Stripmall Architecture -- We Were Flying Kites / Object 3

Būtų galima sakyti taip – gan „drąsus“ indie, post -- rokas, paskanintas žiupsneliu elektronikos ir švelniu moterišku vokalu, skambesiu gal šiek tiek primenantys islandus „Worm is Green“. Grupė nepriklauso jokiam leiblui, albumas išleistas savomis jėgomis. (Deja, radau tik šį kūrinio “The Droplet Sounds” ištraukos video)

http://www.myspace.com/stripmallarchitecture

Porn Sword Tobacco -- Everything Is Music To The Ear

Atrodo niekuo nenusileidžia savo pirmtakui „new exclusive olympic heihgts“. Tik kūrinių čia daugiau – net 17. Albumo kūriniai pasižymi gan skirtinga tematika. Galima teigti -- eklektiška elektronika. Išgirsime tikrai jaukių melodijų, tačiau tuo tarpu sulauksime ir aštrokų bei sunkesnių kompozicijų.

Porn Sword Tobacco -- From Plural To Singular

http://www.myspace.com/pornswordtobacco

Damian Lazarus -- Smoke the Monster Out

Dar vienas nevienalytis albumas. Nuo elegantiškosios „Moment“ elektronikos iki baladžių „Diamond in the Dark“ ir romantiškosios „It’s Raining Today“. Pavykęs atlikėjo debiutinis albumas.

Damian Lazarus -- Moment

http://www.myspace.com/damianlazarus

We Fell To Earth -- We Fell To Earth

Labai džiaugiuosi, kad teko juos šįmet išgirsti gyvai (jei kas nežino, tai Vilniuje jie apšildė „Air“ ir tiesą sakant net nežinau, ar “Air” man patiko labiau -- nors lyginti gan sunku – tai skirtingo stiliaus muzika). Albumas ekspresyvus ir niūrus, o kai kurie kūriniai netgi primena legendinius „Portishead“. Čia taip pat jų debiutas. Reikia tikėtis ateityje pasirodys dar stipriau.

We Fell To Earth -- Lights Out

http://www.myspace.com/wefelltoearth

Mountains – Choral

Tikrai įdomus eksperimentinis, multiinstrumentinis darbas. Įtalpinti į tam tikro stiliaus rėmus šį albumą būtų tikrai sunku (gal daugiausiai akcentuojamas ambientinis braižas). Tačiau visa tai – labai gyva. Apie tokią muziką išties yra sunku rašyt. Ją tiesiog reikia klausyt.

Mountains -- Telescope

http://www.myspace.com/apestaartjemountains

Kažką panašaus (tikėkimės) jau rašėm:

1. G.eriausi 2009 metų albumai [pagal offca]
2. G.eriausi 2007 metų albumai pagal liu
3. G.eriausi 2008 metų albumai [pagal offca]