Kiekvienais metais programos peržiūra tampa tam tikru išbandymu. Tiems, kas turi akreditacijas gal kiek mažesniu, bet įsivaizduoju, kiek laiko ir nervų kainuoja tiems, kurie nori pamatyti dešimt geriausių filmų ar tik penkis. Kas yra geriausi? Kanų nugalėtojas, Venecijos, Berlynalės? Reitingas imdb? Tai ir mano pastebėjimai, nesekantiems mano rašinių, gali būti daugiau negu subjektyvūs.

Bendri pastebėjimai renkantis filmą: Turėkit omeny, kad nemaža dalis pasiūlymų, kuriuos užmatysite lietuviškame internete yra iš piršto laužti -- retas lietuvis laksto po kino festivalius. Blogiausia, kai pateikiami “būtina pamatyti” filmai, bet akivaizdu, jog jie yra būtini ne viso festivalio kontekste, bet tarp filmų, kuriuos apžvalgininkas matė (visi mes turim priėjimą prie tų pačių torrent’ų). Tik kas tai pripažins? Kitas dalykas -- siūlyčiau atkreipti dėmesį į sales. Didžiojoje FC Vingis salėje efektas nepalyginamas su visomis kitomis. Vien dėl to verta užmest akį į tai, ką rodo toje salėje. Žinoma, ten irgi visko bus… Viena vertus tikėtina, kad organizatoriai ten įmes vieną kitą potencialiai žiūrovišką filmą, kitą vertus, kodėl ten net du kartus bus rodomas daugeliui žiovulį įvarysiantis “Sielvarto pienas” man lieka neaaišku (gali būti, kad tikimasi, jog suvilios šiam filmui atitekęs svarbiausias prizas silpnoje “Berlynalėje”). Tuo tarpu, nepriklausomai nuo skambaus programos “Festivalių perlai” pavadinimo, dauguma filmų rodomi tik mažose salėse. Matyt, kad ne šiaip sau.

Tai dabar bandom užmesti akį į tai, ką turim, o jeigu labai taupot seansus, užsukit čia prasidėjus festivaliui -- pasistengsiu kasdien kažką brūkštelt apie matytus filmus ir tikėtina, kad padėsiu atsijoti realius perlus nuo pr’inių.

MEISTRAI. Riebiausia programa ta prasme, kad tikrai yra ką žiūrėti. Čia ir mano praeitų metų filmas nr.1 -- Heneke’s “Baltas kaspinas”. Filmą nesunku rasti internete, bet čia tas atvejis, kai į šį faktorių nereiktų kreipti dėmesio -- filmo paveiksliukas (autentika, aktoriai, art direction, operatoriaus darbas) sudaro pusę to, kas kelia begalinį kaifą ryti tas kelias valandas visai nedetektyvinės istorijos. Bet ir vėl -- tai kinas ne kiekvienam, o nepagavę “kablio” gali visą filmą tiesiog keiktis ar snūduriuoti. Kitas, laikoma, panašaus lygio filmas “Pranašas” šia prasme daug žiūroviškesnis. Ne visai “Žmogus su randu”, bet veiksmo ir aštrumo netrūksta. Coenų “Rimtas vyrukas” preliminariai yra vienintelis filmas, kurį turėtų rodyti po festivalio, bet Acme jau yra neparodžiusi nupirktų juostų, tad kas žino ar “Rimtas vyrukas” nebus iš tokių… Ne Jarmusho fanams nerekomenduočiau ir “Kontrolės ribos”, nes pervargusios smegenys ten gali išvis nieko neužčiuopti. Sentimentaliai ir geroms kostiuminėms dramoms nusiteikę (ar greičiau nusiteikusios) žiūrovai turėtų aplankyti “Švytinti žvaigždė”. Tikrai sunku atitraukti akis nuo atrodytų visai elementaraus žanro. Tiesa, ne gurmanams. Tikrai nenuobodžiausit per filmo “Senis” režisieriaus Park Chan-Wook filmą “Troškulys”, bet tikrai pasiskaitykit “apie ką”, nes, žinau, kad daugeliui į kaip bus nusispjaut, kai sužinos, jog “apie ką” dominuoja kunigas-vampyras. Santykinai televizinis (tokia ir buvo užmačia) yra “Penkios minutės rojaus” su Liam Neeson. Man tai vienas kelių mylimiausių aktorių ir čia jis gėdos savo vardui šioje stiprioje istorijoje nedaro. Iš nematytų juostų labiausiai traukia Fatih Akino “Virtuvė sielai”. Per daugelį metų Fatih padarė pakankamai, kad į jo naują filmą eičiau užsimerkęs.

FESTIVALIŲ PERLAI. Turim čia ir praeitų metų “Oskaro” laimėtoją kategorijoje “Geriausias užsienio filmas “Išėjusieji” (apie jį G. jau rašė) ir šiųmetinį -- “Paslaptis jų akyse”. Pastarąjį tikrai įsirašykit į savo top10 ir pasistenkit jį pamatyti didžiojoje salėje. Sodri kino kalba. Gerą įspūdį paliko ir britų “Akvariumas”. Istorija gal ir neišmuš iš vėžių, bet jaunosios aktorės puiki vaidyba ir britiška charizma tiesiog trykšte trykšta. Iš nematytų įsirašiau “Moteris be pianino”, “Aš taip pat”, “Lurdas” bei “Palaimintosios” nors filmą matęs KP sudarytojas Edvinas Pukšta sako, kad pastarasis perdaug manipuliatyviai emocionalus. Žiūrėsim.


ATRADIMAI. Daug čia vardų, kurie dar turės užsitarnauti Lietuvos žiūrovų pripažinimą, bet yra pora juostų, kuriuos net gi buvo pasirinktos KP reklaminėms vinjetėms. Tai “Meilutė” ir “Mėnulis”. “Meilutė” asmeniškai manęs neužkabino, bet tai tikrai labai stiprus darbas. Medžiaga, vaidyba, aštrumu. Vis tik, jeigu reiktų rekomendacijos, būčiau už “Mėnulis”. Išsukti detektyvinę Sci-Fi istoriją mėnulyje su vienu aktoriumi taip, kad iki paskutinės akimirkos narpliotum mazgiukus reikia talento. O štai žiūrėti tokį filmą su malonumu didelio talento nereikia. Iš nematytų į sąrašą įsimečiau “Nieko asmeniško”, “Spąstai krabams” ir “Karvė”.

AKTUALIOJI DOKUMENTIKA. Neslėpiu savo meilės šiam žanrui, tad eisiu į viską, ką tik spėsiu. Ir nesvarbu kurioje salėje rodys, nes čia svarbiausia gera istorija. Iš matytų reikia rekomenduoti “Įlanka”. Sunku neįvertinti tiek pačią problemą, tiek sunkumus su kuriais susidūrė filmo autoriai. Juoba, kad čia vienas tų dokumentinių, kuriuos vis tik reiktų pamatyti didžiąjame ekrane. Netikėtas šioje programoje “Žvaigždžių liga”. Tautos prisikėlimo partija nors ir neatvedė mūsų į šviesų rytojų, bet bent jau iki britų dokumentikos. Trečias būtų “Mūsų viešas gyvenimas”. Būtinas žiūralas šiame skaitmeniniame “jeigu apie tai neparašyta facebook’e, reiškia tai neįvyko visai” amžiuje.

DRĄSI VIZIJA. Man ši rubrika visada asocijuojasi su kadais KP rodytu “Mūšis rojuje”, tad kiekvieną kartą tikiuosi kažko, kas išmuš iš vėžių. Idėjiškai, stilistiškai. Kartais išmuša tiek, kad po pusvalandžio kulniuoji namo, kartais -- jog sėdi lyg prikaltas. Programa visiškai nematyta, bet ryškiai pasibraukiu “Iltinis dantis”. Šioje programoje iš anksto geriau neprirekomenduoti, nes dar ilgai gali tekti srėbti kritiką…

ŠYPSENOS. Panašiai, kaip ir aukščiau esančios programos atžvilgiu, jaučiuosi peržiūrėdamas “Šypsenų” programą. Problema ta, kad iš ne angliškų trailerių labai sunku nuskaityti paties humoro ir jo atlikimo lygį. Šioje srityje jau tiek kartų susimoviau, kad daugiau nebesinori. Juoba ir žanras labai susijęs su humoro jausmo išlavinimu, bet.. Bandysim reaguot į pamatytus filmus iš kurių stengsiuos nepraleist “Izraelietiškas sumo”:

KONKURSINĖ PROGRAMA. Pernai nustebino, tad net nesužavėtas šių metų repertuaru, tikiuosi visa ko geriausio. Bandysiu nepraleist “Prarasti laikai”:

Palieku ramybėje lietuvišką programą (vieni visų jau matyti, kitų lygio nežinau), retrospektyvą ir net gi kinus (nors traukia čia “Gyvybės ir mirties miestas” bei “Gyvenimo formulė”) -- nu po velnių kada bent jau šiuos spėti peržiūrėti?

O ką jūs rekomenduotumėt ne/pamatyti?

NUORODOS:
Tema biteplius.lt forume (yra Pukštos, Kulviečio, Pipinytės tikri įspūdžiai po festivalių).

Kažką panašaus (tikėkimės) jau rašėm:

1. Kino pavasaris 2009. Programų apžvalga ir rekomendacijos
2. Kino pavasaris 2008: apžvalga, rekomendacijos [papildyta].
3. Kino pavasaris ‘07

Manau, pačios režisierės jau nereikia pristatinėti: Lietuvoje ji jau pateikia penktą savo režisūrinį darbą, tad kiekvienas, bent kiek besidomintis teatru, tikrai yra kažką matę arba bent jau girdėję apie spektaklius „Liučė čiuožia”, “Bembilendas”, “Juodoji našlė” (“Laisvės kaina”) ar “Meistras Solnesas”. Vieni spektakliai labiau vykę, kiti – itin smarkiai kritikų išpliekti, kas pusmetį gula į LNDT repertuarus. Kiek žinau, tai viena šiuo metu produktyviausių ir aktyviausių šio teatro režisierių. Turiu pripažinti, kad po spektaklių “Liučė čiuožia” ir “Laisvės kainos” pati buvau stipriai paveikta ir vadinau Ross darbus “gaiviu gurkšniu” teatro žiūrovams. Naujas braižas, naujas požiūris, kitoks stilius, gal dar ne visada iki galo išbaigtas, bet tikrai daug žadantis. Tad Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaruose aptikusi šios režisierės naują premjerą, nusprendžiau daugiapremjerinio savaitgalio vakarą paskirti būtent šiam spektakliui.

Jau anonsuose buvo akcentuojama, kad Yana Ross pasirinko skandalingą XIX a. pabaigos – XX a. I pusės austrų rašytojo Arthuro Schnitzlerio pjesę „Ratelis“ (vok. “Liebensreigen“). Šio rašytojo kūryba vertinta prieštaringai – ypač dėl atvirai ryškinamos seksualumo temos. Pasirodžius pjesei „Ratelis“ Schnitzleris buvo apšauktas pornografijos kūrėju, Adolfas Hitleris pjesę pavadino „žydiška nešvankybe“ (mat rašytojas turėjo vengriško ir žydiško kraujo), bet ji tapo pagrindu ne vienam garsiam teatro spektakliui ir kino filmui. Pjesės pavadinimas, susijęs su šokio ratu pavadinimu, taip pat atspindi tuo metu itin dažną venerinių ligų, perduodamų iš vieno visuomenės sluoksnio į kitą, plitimą. Veiksmas vyksta XIX a. paskutiniame dešimtmetyje, Vienoje. Siužetas sudarytas iš dešimties viena su kita susijusių scenų, kuriose veikia meilužių poros. Kiekvienas iš dešimties personažų pasirodo dviejose, viena paskui kitą einančiose, scenose, o ratą uždaro Prostitutė, dalyvaujanti pirmoje ir paskutinėje scenoje.

Yana Ross pasirinkdama šią pjesę teigė, jog “man ir aktoriams svarbiausia surasti žaidybinius būdus, kaip atvaizduoti lytinius santykius. Įdomus ir labai sunkus uždavinys pasipriešinti pjesės cinizmui ir per muzikinę partitūrą išreikšti, kaip mes sakome, personažų fantazijas, jų tyros, idealios meilės suvokimą.” Visgi, man atrodo, kad gyvenant XXI amžiuje ši tema yra tapusi kasdienė: kas antroje TV laidoje, žurnaluose, interneto portaluose yra be jokio skrupulų aptarinėjami “Olialia pupyčių” papukai, aptarinėjama kaip pseudožvaidždės kas mėnesį keičia vis kitus savo gyvenimo (tiksliau lovos) partnerius,- čia gyvenimas sukasi tokiame pačiame ratelyje, tik skirtumas tas, kad jis šiais laikais jau nebeslepiamas, viskas daroma atvirai ir be jokio gėdos jausmo. Ir jei pati Virginia Woolf kažkada skundėsi, kad “aktoriai spektaklio (pagal šią pjesę), metu taip realistiškai aimanuoja, vaizduodami seksą, kad žiūrovai ima visu balsu kalbėti, norėdami nustelbti tuos garsus”, tai šiandien galiu drąsiai sakyti, kad prieš dešimt metų gal dar kažką “Shoping&fucking” sekso scenos ir priversdavo pasijausti nejaukiai, bet šiandien tai užkliūva nebent 70-metėms močiutėms. Taigi, „Ratelis“, mano manymu, šiandien nebėra aktualus, nes ji nei stebina, nei glumina, nei pasako kažką naujo. Na, o iš to seka visa kita…

Veiksmas vyksta viešbutyje. Čia matome barą su barmenais, kambarines, su lagaminais prasilenkiančius viešbučio gyventojus, tikrą fortepijoną, gyvai grojantį pianistą, kuris spektaklio metu akompanuoja „muzikinį takelį“ – kaip įprasta gerų viešbučių restoranuose. Čia vyksta ir tie garsieji susitikimai, garsieji meilės dialogai. Tarp apsauginio darbuotojo ir prostitutės, tarp apsauginio darbuotojo ir kambarinės, tarp kambarinės ir fotografo, tarp fotografo ir viešbučio savininko, tarp viešbučio savininko ir savininkės, tarp viešbučio savininko ir žavios būtybės, tarp žavios būtybės ir rašytojo, tarp garsaus rašytojo ir garsios aktorės, tarp garsios aktorės ir turtingo vyro, tarp turtingo vyro ir prostitutės. Visi šie dialogai baigiasi, kaip ir minėjo Yana Ross, žaismingai ir kūrybingai perteiktomis sekso scenomis.

Visų dialogų pradžios tikrai „kabinančios“, bet faktiškai nė viena iš jų neišlaiko tokio pat užduoto gero tono iki galo. Meilės dialogai išsisemia po poros, trejeto minučių, o likusias septynias, aktoriai tiesiog tempia laiką kažkokiais primityviais pirmakursių etiudais.  Kalbant apie vaidybą, manau šiame pastatyme labiau įtikinamai atskleisti moteriški tipažai nei vyriški. Kaip įdomesnį išskirčiau Monikos Bičiūnaitės ir Rimanto Bagdzevičiaus šeimyninį dialogą, kurie sarkastišku tonu šnekėdami apie savo vedybinę laimę priverčia nusišypsoti ne vieną. Gan stiprus jaunosios aktorės Tomos Vaiškevičiūtės išstojimas, čia ji iš pilkos pelytės kambarinės virsta seksualiu fotomodeliu, partnere scenos vilkui A. Gradauskui, kuris atliko fotografo vaidmenį. Tomos sceninis gyvybingumas galiausia atsiskleidė scenoje, kurioje atliko dainininkės Emiliana Torrini kūrinį “Jungle Drum” – tikrai užkrečianti, energinga scena, pažadinusi ne vieną iš snaudulio. Dar išskirčiau Dalios Michelevičiūtės pasirodymą: jos vaidinama Prostitutė tarsi jungia visą spektaklį, pradžią su pabaiga, ir ne tik tiesiogiai, bet ir metaforiškai. Rodos ji viena šiame Arthuro Schnitzlerio kūrinyje, išsaugojusi tikrąjį padorumą, kad ir kaip tai keistai skambėtų kalbant apie prostitutę. Ji vienintelė niekam nemeluoja, ilgisi įprasto visiems gyvenimo, namų, mylimo vyro. Ir ne tik ilgisi, bet ir bando juos susikurti, pranešdama apie tai, kad dirbanti prostitute paskutinę dieną, nes pagaliau susitaupė namui užmiestyje ir nuo šiol jai jau nebereikės dirbti. Visi kiti personažai, be jokių didesnių skrupulų meluoja ne tik vieni kitiems, bet ir patys sau, vėliau visi choru uždainuodami savotiškai perdarytą Tears For Fears hitą “Mad world”.

Kalbant apie režisūrinę spektaklio pusę, tai buvo keletą scenų, kurios krito į akį. Turiu omenyje ir tas kūrybingai iliustruotas sekso scenas, ir, pavyzdžiui, vieta kai visos moterys tiesiogine prasme krito gražuoliui E. Jarui po kojomis – tikrai ironiškas ir įdomus sprendimas. Na, buvo ir dar keletas scenų, kurios išsiskyrė šiek tiek sarkastišku požiūriu į esminę šio kūrinio temą. Tačiau bendrai: jei „Laisvės kaina“ man pasirodė ypatingai nugludinta, su vieninga režisūrine linija, be jokių užkliuvimų, tai čia – viskas atvirkščiai. „10 dialogų apie meilę“ man pasirodė visiškai neišbaigtas spektaklis ir neaišku dėl kokios priežasties – ar dėl to, kad pačiai režisierei šis kūrinys buvo neįdomus, ar dėl to, kad ji nerado tinkamo priėjimo prie jo, ar dėl to, kad laiko pritrūko ar dar dėl ko… Dialoguose apstu nejaukių ir tuščių pauzių, kurių apskritai teatre neturėtų būti, kai kurios scenos neišieškotos iki galo, o patys dialogai taip ir neįgavę jokios gilesnės prasmės šiandienio gyvenimo kontekste. Nežinau kaip kitiems, bet mano verdiktas – kūrinys nenešantis jokios žinutės, nesukeliantis jokios gilesnės emocijos nei nuobodulys. Intelektualiam žiūrovui šis spektaklis pernelyg lėkštas, tuščias. Atlaidesniam – per mažai juokingas. Tai kam jis tada skirtas? Na gal ir teisingas patarimas, jog nereikia vaikščioti į premjeras, palaukti kol spektaklis susigulės, kūrėjai pajaus žiūrovų reakcijas į tam tikras scenas ir pan.  Bet šiuo atveju, manau, kad pati pjesė nebeįdomi  ir nežinau ką reiktų su ja padaryti, kad ji taptų aktualesnė šiandienai.

Kažką panašaus (tikėkimės) jau rašėm:

1. Spektaklis LAISVĖS KAINA pagal Yana Ross.
2. 14+1: Mylimiausios G. dainos apie meilę.
3. Dvi nepamirštamos meilės istorijos + konkursas kvietimams laimėti

Žinoma, visa tai panašu į Fiery Furnaces, Beck, The Moldy Peaches, The Rapture paaugliškas išdaigas, net norėtųsi manyti, kad tai jų pirmasis įrašas, kur linksmutė, bet nebanali muzikėlė, sukalta lyg išdykaujant įvairiais muzikiniais instrumentais. Amerikietis, ugninių plaukų savininkas, Rafter Roberts daro uždegančią gimtadienio šventę iš puošnaus indie roko ir elektroninės pop muzikos, kurioje įmaišo netikėčiausių panko, elektronikos, ritmenbliuzo ir aiškaus vokalo darinių.

Iš senesnių Rafter įrašų pavyko atkapstyti tik prieš „Animal Feelings“ išleistą „Sex, Death Cassette“ (2008), kur sukasi funk/ska/afropop mišinys, tik daug niūresnis. O kompoziciją „Chances“ išgirsti būtina visiems, kad ir nekokios kokybės.

„Chances“ (iš albumo „Sex, Death Cassette“

Albumo pradžia kiek nervingai priverčia dvejoti: spausti „kitas“ ar laukti. Palaukęs nenusivyliau. Jau „Timeless Form, Formless Time“ nuteikia ne tik betiksliam šėliojimui, bet leidžia suvokti, kad Rafter taiko kažkur giliau, nei vien baliuškoms su daug alkoholio. O „Paper“ savo paprastumu neabejotinai bus didžiulis hitas, kurį niūniuosim ir „motherfu…“ vartosim vietoj krūtos frazės.

“Paper” (live) – daug liūdniau, nei studijinė versija, tačiau kūrinio pristatymas tinkamas.

„Never Gonna Die“ – neabejotinai stipriausias albumo kūrinys, kurio tropinis regio skambesys ir kartojamas trijų žodžių priedainis atrodo kaip ilgiausia/sudėtingiausia/genialiausia poema. Jei turit daug skepticizmo tokiai muzikai, tai po šito kūrinėlio jis turėtų tikrai dingti. (Deja, negaliu jo lengvai pateikti pastangų nereikalaujančiam perklausymui, bet patikėkit, įdėtos pastangos atsipirks).

http://www.myspace.com/rafterroberts -- kur vietoj atlikimo stiliaus nurodyta „Idol/Idol/ Idol“

Kažką panašaus (tikėkimės) jau rašėm:

1. THE NATIONAL “Boxer” [2007, Beggars Banquet Records]
2. TAKE-AWAY SHOWS: Animal Collective.
3. ADAM GREEN – Minor Love [Rough Trade; 2010]

Ikuko, pagrindinė Jun’ichirō Tanizaki romano „Raktas“ veikėja taip nesielgia. Ji turi nubrėžusi sau ribas ir nenori jų peržengti. Be to, mano, kad raktas paliktas būtent tam, kad ji juo pasinaudotų. O be to, jei jau vyras nori tą dienoraštį parodyti, vargu ar galima tikėti tuo, kas ten parašyta. Tad „mano vyras gali rašyti ir galvoti, ką nori, o aš darysiu tą patį. Šiemet pradedu rašyti savo dienoraštį.“

Čia ir prasideda intriga: dviejų dienoraščių puslapiai pasakoja lyg apie tuos pačius dalykus, tačiau paslapčių ir klausimų dėl aprašomų situacijų priežasčių nesumažėja, netgi sulig kiekvienu puslapiu daugėja, nes tiek vyras, tiek žmona mano, jog kitas sutuoktinis skaito kito išsiliejimus popieriui, nors tuo pačiu abu savo dienoraščiuose teigia, kad to nedaro. Gaunasi toks pelės ir katino žaidimas, kuris vietomis įsisuka į nuobodoką užburtą ratą, bet visumoj skaitytojas, turėdamas galimybę pašnipinėti po svetimus apatinius baltinius, lieka prikaustytas prie knygos ir varvina seilę dėl galimybės stebėti poros seksualinius santykius. O kai į juos įsivelia ir poros dukra bei jos sužadėtinis, gaunasi mistiškas meilės keturkampis, kur kiekviename kampe po raktą…

Jun’ichirō Tanizaki (1886 – 1965) moka intriguoti ir susukti istoriją taip, kad užvertęs paskutinįjį puslapį dar ilgai rašytojo perteiktą potyrį nešiojiesi galvoje ir dažnai sugrįžti prie romano personažų. „Rakte“ Tanizaki parodo, kaip vakarietiškoji kultūra įtakoja tradicinės japonų šeimos gyvenimą. Autorius nesileidžia į vulgarumą ir gašlumą (bent šiandieninio vakarų skaitytojo požiūriu), bet subtiliai žingsniuoja linija, kuri skiria erotiką nuo pornografijos: nedetalizuoja sueičių scenų, tačiau vojerizmo ir fetišizmo scenos leidžia suvokti, kad vien su platoniškais pasiglėbesčiavimais čia neapsieita.

„Raktas“ sukurptas daugiau kaip prieš 50 metų, 1956-aisiais, tačiau žavi savo nūdieniu aktualumu ir nė kiek nepriblėsusiu modernizmu. Tai ne tik romanas-dienoraštis, tai, galima sakyti, neįprastas detektyvas-trileris, kurio tamsiąsias jėgas įmanoma suvokti tik kruopščiai perskaičius antrąjį kartą.

Smagu, kad Tanizaki kūriniai pasirodė ir lietuviškai (dar yra išleistas romanas „Katė, vyras ir dvi moterys“, 2007 m.Versus aureus). Japoniškos literatūros lietuviškai turime ne tiek daug, kiek norėtųsi. Įsikandę Haruki Murakami (kad ir koks jis puikus bebūtų), nepelnytai pamirštame, kad Japonija turi dar mums nematytų Kobo Abe, Yasunari Kawabata, Natsume Sōseki, Ryūnosuke Akutagawa, Kenzaburō Ōe, Kazuo Ishiguro kūrinių. Retkarčiais pasirodo vienas kitas vertimas, bet kaip ir šis („Raktas“) dažniausiai ir blogiausiai – verstas iš anglų kalbos, kas nėra pagirtina. Tai, kol japoniškai nekalbame, tokia situacija geresnė, nei nieko.

*****

Informacija apie knygą: romanas, iš anglų vertė Milda Dyke, Versus Aureus, 2005, 128 p.

Kažką panašaus (tikėkimės) jau rašėm:

1. KNYGA. Virginia Woolf “Ponia Delovėj”
2. KNYGA. Joey Goebel “Kankinkite artistą”
3. Knyga: CORMAC McCARTHY “Laukinių arklių pakerėti”

Daliaus Naujokaičio karjeros pradžia susijusi su 9-tojo dešimtmečio Vilniaus avangardinio džiazo scena. Būgnininkas čia grojo su Juozu Milašiumi, Vladimiru Čekasinu, Petru Vyšniausku ir kitais bendraminčiais. 1995-aisiais D.Naujokaitis energingai įsiveržė į Niujorko sceną surengdamas seriją originalių solo pasirodymų Jono Meko įsteigtame “Kino antologijos archyve”. Įsikūręs Niujorke būgnininkas pradėjo muzikuoti kartu su Auguste Varkalis, Jonu Meku ir kitais bičiuliais grupėje “Free Music on Second Street”, dalyvauti “Now We Are Here Orchestra” projektuose.

D.Naujokaičio būgnai skamba keliuose Jono Meko bei kitų avangardinio kino kūrėjų filmuose. Jis grojo ir įrašinėjo su daugeliu Niujorko grupių bei muzikantų, tarp jų – Kenny Wollesono “Himalayas” ir “Wollesonics”, Artu Baronu, Butchu Morrisu, Joey Barronu, Brigganu Kraussu, “Brazilian Girls”, Timu Keiperiu, Jonathonu Haffneriu, Otomo Yoshihide’u, “Rocco John Group”, “On Davis’ Cartoon Satellite”. D.Naujokaitis yra grupės “Untyte” lyderis ir būgnininkas. Ši grupė savitai interpretuoja senąjį lietuvių folklorą.

Kartu su Daliumi šį vakarą pasirodys gausus bendraminčių muzikantų būrys.“Naujo Orkestras“- tai tarsi netradicinis bigbendas, kuris atliks tiek paties Daliaus, tiek jo draugų, muzikantų niujorkiečių kompozicijas, taip pat folkloro aranžuotes: nuo lietuviškos sutartinės iki amerikietiškos tradicinės liaudies dainos.

Būti ar nebūti šiam džiazo klubui, parodykite palaikydami muzikantus kovo 5 d. 20 val. menų laboratorijoje „Mulen ružas“ V. Mykolaičio-Putino g. 5, Vilniuje.

Kažką panašaus (tikėkimės) jau rašėm:

1. Koncertas, skirtas Jurgio Mačiūno 77 gimimo metinėms paminėti [Pasikeitė data į lapkričio 8 d., Vilnius].
2. Nemokamas Lietuvos džiazo federacijos džiazo klubo koncertas (spalio 22 d., Vilnius).
3. Vilnius Jazz 2008 šeštadienio programa: džiazo kūrėjai iš penkių valstybių.

Mokslinio (postkiberpankinis) fantastinio romano „Kur baigiasi vaivorykštės“ pagrindinė linija pasakoja apie netolimą ateitį, 2025-uosius San Diege, kuriuos po dvidešimt metų Alzhaimerio sukeltos prarajos išvysta Robertas Gu, buvęs žymus poetas, literatūros profesorius. Dar prieš susirgdamas Robertas tik būtinumo verčiamas imdavo maigyti kompiuterio klavišus, o pasaulis, kuriame „pabudo“, tiesiog mirksta virtualybėje. Kompiuterinės technologijos tapo kasdieniu neatskiriamu rūbu, visi dėvi – nešioja rūbą, kuris lyg šiandienis nešiojamas kompiuteris įgalina nuolat nenutolti nuo virtualybės. Taigi, visas pasaulinis tinklas nuolat su tavimi. O tinklas – tai ne šiandieninis Google ir Wikipedia,- tinklas apraizgė veik visą požeminę ir antžeminę teritoriją: eini gatve ir ne tik matai kiekvieno augalėlio pavadinimą ir aprašą, natūralųjį gamtovaizdį tiesiog užgožia daugiasluoksniai iliuzinių-virtualių pasaulių dariniai: virš galvos skraidantis Haris Poteris, parkuose besislepiantys Pračeto ir Tolkieno kūrinių veikėjai, namai, pavirtę pilimis, ir t.t. O, norint viską pamatyti, net nebūta varginti kojų, tavo susikurtas personažas gali be problemų keliauti po visą pasaulį tau pačiam gulint lovoje. Toks tas pasaulis, kuriame lyg naujagimis atsirado Robertas Gu, kažkada buvęs profesorius, dabar – mažaraštis, lyg vaikas gyvena pas savo sūnų ir eina kartu su anūke į mokyklą.

Tuo pačiu metu Indijos, Japonijos ir Europos slaptų tarnybų galvos rezga planą (į kurį galop įtraukiami visi veikėjai), kaip įsigauti į slaptas San Diego laboratorijas, už kurių saugumą atsakingi Roberto Gu sūnus bei jo žmona; taip pat pradedamas įgyvendinti planas perkelti visų knygų turinį į elektroninę erdvę, fizines knygas sunaikinant; o senelių globos namuose dar tebegyvena antroji Roberto žmona, tik visi nuo jo tai slepia; dar šen bei ten pasirodo paslaptingasis Triušis… ir dar visko vyksta čia daug daug.

Vinge „Kur baigiasi vaivorykštė“ rašo su švelniai ironiška šypsena lūpose, nemoralizuoja, nepamokslauja, tiesiog piešia skaitmeninės tikrovės pavergtą pasaulį, kuriame blaškosi balta varna, atkeliavusi iš praėjusios eros. Panašiai prie interneto elgiasi pirmą kartą patekęs šešiametis: spaudo viską iš eilės, bet atgal sugrįžti nebegeba, ir taip tol, kol sistema pakimba. Vinge savo sukurtą ateities pasaulį taip pat geba palaužti, bet tai nėra romano akcentas: šalia technologinių peripetijų rašytojas- matematikas sėkmingai kuria gyvus psichologinius veikėjų portretus, kelia socialines problemas, nuosekliai dėsto veiksmą, bet visgi palieka skaitytoją veik toje pačioje vietoje, kur pradėjo. Sako, kad kuria šio romano tęsinį, kuris, matyt, ir sudėlios likusius taškus, kurių po pusketvirto šimto puslapių liko tikrai daug.

Beje, reikia pagirti ir vertėją, kuri, manau, puikiai susitvarkė su Vinge sukurtais naujadarais.

p.s. O žinoma smagiausia buvo skaityti, kaip šoko Biblioteka.

*****

Informacija apie knygą: mokslinis fantastinis romanas, iš anglų vertė Eglė Šimkutė, Eridanas, 2009, 347 psl, (PFAF 464)

Kažką panašaus (tikėkimės) jau rašėm:

1. Knyga: JACK MCDEVITT “Ieškotojas”
2. Knyga: COLIN WILSON “Sąmonės parazitai”
3. Knyga: POUL ANDERSON “Tau faktorius”

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – skandalingoji Arthuro Schnitzlerio pjesė

Lietuvos nacionalinis dramos teatras rengiasi supažindinti žiūrovus su įdomaus XIX a. pabaigos -- XX a. I pusės austrų rašytojo Arthuro Schnitzlerio kūryba. Režisierė Yana Ross pasirinko jo pjesę „Ratelis”.
Spektaklio, kurio pavadinimas „10 dialogų apie meilę”, premjera numatyta 2010 metų kovo 5 dieną.
Pjesė „Ratelis“ parašyta 1897 metais ir išspausdinta 1900–aisiais, joje veikia personažai iš pačių įvairiausių visuomenės sluoksnių – taip siekiama atskleisti, kaip seksualinė aistra panaikina ribas tarp įvairių visuomenės klasių. Pirmiausia šią pjesę Schnitzleris davė skaityti artimiems draugams – ji buvo suvaidinta tik 1920 m. ir dėl temos sulaukė aštrios kritikos. Pjesės pavadinimas, susijęs su šokio ratu pavadinimu, taip pat atspindi tuo metu itin dažną venerinių ligų, perduodamų iš vieno visuomenės sluoksnio į kitą, plitimą. Pjesės veiksmas vyksta XIX a. paskutiniame dešimtmetyje Vienoje, ji sudaryta iš dešimties viena su kita susijusių scenų, kuriose veikia meilužių poros.
Schnitzlerio pjesę „Ratelis“ yra adaptavęs anglų dramaturgas Davidas Hare‘as – spektaklis, pavadintas „Mėlynas kambarys“, 1998-1999 metais sėkmingai buvo rodomas Brodvėjaus teatruose, jame vaidino ir Nicole Kidman.
Režisierės Yanos Ross spektaklyje „10 dialogų apie meilę“ vaidina Rimantas Bagdzevičius, Monika Bičiūnaitė, Algirdas Dainavičius, Algirdas Gradauskas, Evaldas Jaras, Donata Kielaitė, Dalia Michelevičiūtė, Paulius Tamolė, Aurelija Tamulytė, Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė, Arūnas Vozbutas, Robertas Balčiūnas. Scenografiją kuria dailininkas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, kompozitorius – Faustas Latėnas.
Daugiau info apie pjesės autorių bei interviu su režisiere apie premjerą, rasite čia.

Vilniaus mažajam teatrui -- 20

Kovo 5 ir 6 dieną Vilniaus mažasis teatras minės dvidešimties metų sukaktį ir žiūrovus pakvies į premjerą – režisieriaus Rimo Tumino „Mistrą“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Šiuo metu Maskvos J. Vachtangovo teatrui vadovaujantis R. Tuminas pirmosios spektaklio dalies premjerą suskubs išleisti specialiai teatro gimtadieniui. Viso spektaklio teks palaukti iki rudens, nors jau šį pavasarį „Mistras“ pakviestas dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose.

Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“, kaip ir jau legendiniu tapęs „Madagaskaras“, siūlo netradiciškai pažvelgti į garsias istorines asmenybes, nešabloniškai pasvarstyti apie lietuvių tautos identitetą. „Mistro“ centre – Adomo Mickevičiaus biografija ir likimas, o kartu – „tikro“ herojaus, kurio galbūt nesąmoningai ilgimės šiandien, paieškos. Pjesėje iškyla „egzotiškosios“ Lietuvos vaizdas – šalies, kurioje „viskas dar painu, neišsikristalizavę: Rusija, jos viduje – Lenkija, Lenkijos viduje – Lietuva, o šios viduje – sprogimo laukiantys indai“; šalies, kurioje žmonės, keldami taurelę, linki vieni kitiems „prisikelti literatūroje“ ir kuriems „visos žemės vienodai svetimos“. Taip pat, kaip ir „Madagaskare“, veikėjai apsėsti utopiškų idėjų ir projektų, manijos kurti originalumu pritrenkiančias teorijas.
Spektaklyje vaidmenis kuria aktoriai Jokūbas Bareikis (Mickevičius), Ramūnas Cicėnas (Mistras), Gintarė Latvėnaitė (Celina, Mickevičiaus žmona), Valda Bičkutė (Ksavera, guvernantė), Audrius Bružas (Balzakas), Mantas Vaitiekūnas (Šopenas), Leonardas Pobedonoscevas (Pjeras Leru, filosofas), Ilona Kvietkutė (Žorž Sand), Ineta Stasiulytė ir Vaida Būtytė (Margaret, žurnalistė), Vytautas Rumšas ir Balys Latėnas (lietuviai). Scenografiją sukūrė Adomas Jacovskis, muziką – Faustas Latėnas, kostiumus – Juozas Statkevičius.
Daugiau apie spektaklį rasite čia.

Rusų dramos teatro scenoje – kelio į atleidimą paieškos

Kovo 6 ir 7 dienomis Lietuvos rusų dramos teatre įvyks spektaklio „Prakeikta meilė“ pagal audringas diskusijas Rusijoje sukėlusią Pavelo Sanajevo apysaką „Palaidokite mane už grindjuostės“. Spektaklį režisuoja Jono Vaitkaus mokinys Agnius Jankevičius. Vienas įdomiausių jaunosios kartos režisierių pasirinko rizikingą ir provokuojantį kūrinį: aštuonmečio berniuko potyrius pasakojanti istorija scenoje virsta savotišku šeimos institucijos desakralizacijos aktu.
Režisierių Agnių Jankevičių apysakoje sudomino žmonių santykiai ir tai, kokie jie neturėtų būti. Jis apnuogina tokią subtilią ir gilią temą apie tai, kaip žmonės vienas kitą žeidžia, kokie jie gali būti vienas kitam abejingi. Meilė, atlaidumas, pagarba, supratimas – visa tai formuoja žmogų ir jo vidinę kultūrą. Pavelas Sanajevas viename interviu pasakė, jog tik parašęs apysaką jis sugebėjo atleisti savo senelei. Režisierius ir inscenizacijos autorius į spektaklį „įveda“ dar vieną personažą – suaugusį Sašą, kuris pasakoja apie savo neįprastą gyvenimą su senele. Jo pasakojimas palaipsniui virsta savotiška išpažintimi, kurioje jis supranta senelę ir jai atleidžia.
Yra sakoma, jog kiekviena laiminga šeima -- savaip nelaiminga. Paklaustas, ar reikia šeimos paslaptis viešinti kūryboje ir scenoje, režisierius A. Jankevičius sako, jog tai išdrįsta tik drąsūs. Jį patį labiausiai domino ne autobiografiniai motyvai, o laiko ženklai ir gyvenimiška patirtis, kuri apauga žmogų tvirtai kaip cementas ir kausto jo tolimesnius poelgius.
Daugiau apie spektaklį skaitykite čia.

Liūdinčios trupės premjera Menų spaustuvėje

„Išvažiuoju“ kūrybinė komanda:
Vairuotojas: Saulius Bareikis
Šturmanas: Vladas Bagdonas
Peizažas: Simona Biekšaitė
Kelionės muzika: Tomas Stirna
Keleiviai: „Trupė liūdi“ (Šarūnas Banevičius, Marcelė Zikaraitė, Dominykas Vaitiekūnas, Mantas Stonkus, Jovita Balčiūnaitė, Vaidas Kublinskas, Monika Tamošauskaitė, Aistė Lasytė, Romas Stiklakis, Jonas Gricius, Rimvydas Ambrazevičius)
Jauni, liūdni, užsidarę, bei linkę emigruoti spektaklio kūrėjai siūlo kartu paanalizuoti dinamišką hamletiškų emocijų kitimą vieno žmogaus istorijoje. „Išvažiuoju!“ – tai laisvės troškimas, kai norisi pabėgti taip toli, kad visi tave surastų. Kai norisi visa gerkle surikti „šūdą mes čia kam reikalingi“ ir tuo pat metu įžūliai tylėti.
Vienas spektaklio veikėjų baksnoja į skaudžią šiandienos potencialaus emigranto vietą – į mintį, jog „Išvažiuojam visi! -- Geriausi pedagogai, gydytojai, kūrybinė inteligentija, inžinieriai, grakščios, protingos moterys, kurių čia nevertina! Išvažiuojam ir pažiūrėsim, kaip jie čia be mūsų“. Tačiau jauna ir šmaikšti (bei tikinti savo potencialu) kūrėjų trupė, pasivadinusi „Trupė liūdi“ neapeliuoja į šiandienos lietuvių emigrantų skaičių Airijoje. „Trupė liūdi“ – tiesiog neatrastas reiškinys teatrinėje padangėje. Neatrastas dėl labai paprastų priežasčių – mat nei karto nebuvo toje padangėje pasirodęs. Bet jau subrendo ta diena, kai ši liūdnų ir jaunų aktorių „trupė“ neiškentusi subrandino savo pirmąjį spektaklį – „Išvažiuoju“. Paklausus „Trupės liūdi“ – ko jie liūdi? – atsakymas pateikiamas paprastas: o ko čia džiaugtis?
Daugiau informacijos apie trupę ir spektaklį rasite čia.

Kažką panašaus (tikėkimės) jau rašėm:

1. Laimėk kvietimą į „Naujasis Baltijos šokis ‘09″ spektaklį “SWITCH”
2. - Tarptautinis modernaus šokio festivalis (spalio 4-8)
3. Laimėk kvietimus į Naujojo cirko savaitgalio spektaklį “Išnara”

BRMC vėl veža: kala užtikrintą garažinį baikerių rokenrolą, vietomis užklodami grupei būdinga triukšmo uždanga, įmaišydami bliuzinių fūzų, pankiško ritmo, o vietomis leidžia atsikvėpti -- tiesiog kantriškai sutraukia romantišką (ar zombišką) baladę. Panašios garažinio psichodelinio roko grupės kurpia trumpus kūrinius, o tuo tarpu BRMC sugeba klausytojo dėmesį išlaikyti ir 5, ir 10 minučių trukmės kompozicijoje.

Labiausiai įstrigo:

titulinė „Beat The Devil’s Tattoo“, kurioje žvėriškai smagus, kasabian‘iškas „ah ah ah ah“ persipina su folkišku atlikimu, o pabaigoje kartojamas „I thread the needle through, you beat the Devil’s tattoo’” tiesiog hipnotizuoja;

„Beat The Devil’s Tattoo“ (tik muzika)

„The Toll“ – kantri stiliaus baladė, BRMC gyvai pristatyta dar prieš pusantrų metų; albume ji šiek tiek pergrota ir BRMC vokalistui pritaria angeliškas moteriškas balsas (įtariu, kad tai vėl Aimee Nash), o lūpinė armonikėlė skamba taip, lyg ją pūstų pats Jaggeris.

„The Toll“ (tik muzika)

„The Toll“ live

ir „Aya“ – gūdi, lėto tempo siaubo istorija lyg ištraukta iš Tomo Waitso juodosios girgždančios skrynios.

„Aya“ (tik muzika)

Taigi, BRMC tobulėja, „Beat The Devil’s Tattoo“ puikiai sukaltas, vientisas albumas, tiesiog -- atgaiva širdžiai. Kol kas, sakyčiau, tai geriausias albumas jų diskografijoje.

p.s. BRMC turas jau kaip ir sudėliotas: Londone soldoutai, tai lieka žiūrėtis gegužę Varšuvoje ir tikėtis, kad gal bralukai latviai susiorganizuos.

http://www.myspace.com/blackrebelmotorcycleclub

Kažką panašaus (tikėkimės) jau rašėm:

1. Naujas Arcade Fire video: “Black Mirror”.
2. HANDSOME FURS @ Roxy club, Klaipėda, 2009-04-25
3. Ačiū Švedijai: “Boat Club” – “Caught The Breeze” [2007]

Daugelį pasaulio šalių apkeliavęs „Vasarvidžio nakties sapnas“ prieš trejetą metų buvo parodytas ir Japonijoje, Šizuokos pavasario menų festivalyje, kurio vienas organizatorių – T. Suzuki. Jo trupėje, įsikūrusioje Japonijos kalnynuose esančiame Togos kaimelyje, kurį laiką dirbo ir aktorių rengimo metodą studijavo V. Grabštaitė.

Pirmajai pažinčiai su Lietuvos teatro publika T. Suzuki pasirinko vieną žymiausių savo kūrinių – spektaklį „Dionisas“: originalią antikinės Graikijos tragiko Euripido dramos „Bakchantės“ interpretaciją.

Apie T.Suzuki ir šiandieninį Japonijos teatrą

T.Suzuki (g. 1939) – žymiausias šiuolaikinio japonų teatro kūrėjas. 1966 m. Tokijuje jis įkūrė vieną svarbiausių Japonijos avangardo trupių „Waseda ShoGekijo“ (Mažasis „Waseda“ teatras). Besišypsantis režisierius Japonijoje su aktoriais dirba ne kokiame didmiestyje, bet kalnų kaimelyje. „Mano teatrai yra atokiau didžiųjų miestų, nes didmiesčiai, tokie kaip Tokijas ar Paryžius, yra kūrybai, kultūrinei veiklai netinkančios vietos. Miestai yra vitrina, suteikianti galimybę daugybei žmonių pasižiūrėti kūrinį, bet gamybai jie netinka, – tikino režisierius, kalnuose randantis ramybę kurti. T.Suzuki yra sukūręs jį ne mažiau išgarsinusį aktorių rengimo metodą, kuriuo pasinaudojus buvo pastatytas mūsasis „Vasarvidžio nakties sapnas“.
„Mūsų gyvenime dabar yra labai daug negyvos energijos, bendraujame įvairių prietaisų pagalba. Dėl aplinkoje esančio didelio kiekio negyvos energijos žmogaus viduje esanti energija yra sugadinama, todėl vyksta visokie nusikaltimai ir nelaimės. Reikėtų vertinti ir saugoti viduje esančią energiją – tai ir pabrėžia mano metodas“, – aiškino T.Suzuki. Anot jo, teatras yra žmonių bendravimą paįvairinantis dalykas, o Japonijos kultūroje teatras turi jėgą, kuri gali pasipriešinti bendruomenės skaldymui, kurį sukelia kapitalizmas.

„Viena svarbiausių japonų kultūros ypatybių – grupinis bendravimas ir teatras yra viena iš priemonių, kuri stiprina ir turtina bendravimą grupėje. Todėl aš daugiausia koncentruojuosi į grupę, bendruomenę, mūsų bendrą darbą“, – aiškino pripažintas teatro režisierius.

Paprašytas trumpai apibūdinti šiandienę Japonijos teatro kultūrą, kuo ji skiriasi nuo europietiškosios, jis atsako – be abejo, teatro kultūra Japonijoje gerokai konservatyvesnė nei čia. Alternatyviojo teatro tradicija ten sunkiai prigyja. Tačiau pats T.Suzuki daug dirba svetur, jo spektakliuose neretai vaidina aktoriai iš užsienio, tad jo teatre neišvengiamai susiduria skirtingos mokyklos ir pasaulėžiūros.
Anot japonų teatro novatoriaus T.Suzuki, japonų publika menkai susipažinusi su Vakarų teatro šedevrais. Šia prasme yra ne itin raštingi daugelis teatro kūrėjų, tad iš esmės šiandienį japonų teatrą galima pavadinti provincialiu, priešingai nei lietuvių teatrą, kur scenos menas yra gan atviras naujovėms ir eksperimentams.

Įspūdžiai iš spektaklio „Dionisas“

Prieš spektaklį su kompanija juokavome apie tai, ar gali azijiečiai ką nors išmanyti apie antikinę literatūra, mitologiją, nes rytų kultūrai tai itin tolima ir svetima. Po tikrai įtikinamos T.Suzuki graikų dramos interpretacijos, vėliau ieškodama informacijos apie šį režisierių, aptikau, kad jis dažnai stato spektaklius remdamasis antikiniais kūriniais, nes, anot jo, antikinėse dramose aprašomos temos yra artimos ir atpažįstamos įvairioms kultūroms. Iš tiesų, T.Suzuki kuria universalų teatrą, griaunantį bet kokias kultūrines ir politines užkardas bei kalbinius skirtumus.

Manau galima išskirti kelis dalykus kalbant apie T.Suzuki “Dionisą” . Pirmiausia verta pagirti tikrai labai išraiškingą vaidybą. Galima teigti, jog, jei žinai Euripido “Bakchančių” turinį ar bent esminę mintį, į titrus galima ir nežiūrėti. Net nejauti, kaip vis rečiau imi žvilgčioti į vertimą virš scenos, kai nejučiomis imi nebejausti kalbos barjero ir imi kūrinio esmę skaityti tiesiog iš aktorių kūnų kalbos, balsų išraiškingumo, ekspresyvios veidų mimikos ir t.t… Net jei ta vaidyba visos trupės  ypatingai tiksli ir vieninga,  rodos vienu kartu visi karta įkvepia ir iškvepia.

Stebint japonų aktorių trupę, net nekyla abejonių, kad jie labai puikiai jaučia ir perteikia atėniškosios kultūros dvasią. Aktorių, vaidinančių šventikus, lūpomis prabyla kone tikrasis Dionisas ir nors Euripido tekste Dionisas pasirodo ir kalba kaip įprastas draminis personažas, T.Suzuki pastatyme bakchanalijų dievas išlieka tik kaip simbolis. „Šioje interpretacijoje, jis – grupuotės, sumaniusios dvasiškai paveikti mases ir taip pasiekti bendruomeninės vienybės, sukurta „sakmė“. Dioniso ir Pentėjo konfliktas nėra dievo ir žmogaus ginčas. Tai – religinės sektos ir politinės valdžios susidūrimas, dviejų vienoje visuomenėje egzistuojančių vertybių sistemų dualizmas“ – šitaip savo interpretaciją apibūdina pats T.Suzukis.

Šiek tiek žinant tradicinio kabukio teatro tradicijas, pastebi, kur visgi T.Suzukis rizikuoja šioms tradicijom nusižengti. „Dioniso“ pastatyme su vyrais vaidina ir moterys (atliko menadžių vaidmenį), o tai griežtai draudžiama tradiciniame kabukio žanre. Visi personažai dėvi kabukio teatrui būdingą margą grimą, kostiumus su konkrečias personažo charakterio ypatybes reiškiančiomis įvairių spalvų variacijomis, tačiau kostiumų dailininko nevengta juos savotiškai adaptuoti antikinei tematikai.

Labai vizualus ir įdomus šios interpretacijos simbolis – šventikų septynetas, kuris didžiąją spektaklio dalį prasėdėjo scenos gale lyg sustingusios dievų skulptūros Graikijos šventyklose.

Vienas iš labiausiai jaudinančių spektaklio momentų – Agavės suvokimo, jog rankoje ji laiko savo sūnaus galvą, akimirka. Žinom, kad japonų kultūroje stengiamasi kuo labiau nuslėpti savo tikrąsias emocijas, tačiau čia, motinos netekusios vaiko skausmas tampa apogėjine scena, kurio nevengiama išraiškingai perteikti ne tik aktorės veido mimika, bet ir visa kūno kalba.

T.Suzukis buvo teisus, kad japonų teatras savo režisūriniais stebuklais labai nenustebins lietuvių, na, nebent statiškumu (juokauju). Ir, nors tai vienas iš šiuolaikiškiausių Japonijos režisierių, labai moderniomis Euripido interpretacijomis šis režisierius mūsų (bent jau manęs) iš tikro nenustebino. Man galbūt net ir buvo įdomiausias šio spektaklio aspektas – skirtingų teatro kultūrų sintezė bei tradicinio japonų teatro apraiškos šiame darbe.
Spektaklis iš esmės neblogas, vizualus, išraiškingas, neprailgstantis, tačiau režisūrinei pusei rašyčiau kokį tai silpną aštuonetą. Ne todėl, kad jis blogas, bet todėl, kad mes matėme gan stiprią O. Koršunovo antikinės dramos „Oidipo karaliaus“ interpretaciją, tad turime su kuo palyginti.

Viename dienraštyje skaičiau, kad T.Suzuki atsisveikindamas padovanojo O. Koršunovui vieną iš savo spektaklio scenografijos atributų – kėdę. Sako, kad tai labai didelis pagarbos ženklas. Manau, kad jis taip pat sutinka, jog turim neeilinį režisierių, kuris ne tik savo darbais garsina Lietuvos vardą pasaulyje, bet kartu ir pritraukia kitus garsius vardus, asmenybes į Lietuvą.
Tad dėkui O.K. ir festivalio organizatoriams už tas neeilines galimybes Lietuvoje pamatyti garsiausių pasaulio režisierių darbus ir laukiam nesulaukiam, kas bus sekantys…

Kažką panašaus (tikėkimės) jau rašėm:

1. Menų spaustuvė pristato: Cezario Graužinio ir „Viirus“ teatro (Suomija) spektakliai Lietuvoje.
2. Naujoji dramos akcija ‘08: NTG spektaklis „PLATFORMA“.
3. Suomių režisieriaus spektaklis “Liūdnos dainos iš Europos širdies” grįžta į Lietuvą + galimybė laimėti kvietimą 2 asm.

Nieko stebinančio, nieko baisiai novatoriško ar radikaliai kitokio. Ir tas smagiausia. Kiek daugiau vokalo, bet ir tai tik į gerą. Taip, tikriausiai nusivils tie, kam labiau patiko energingoji ir improvizacinė/eksperimentinė Lali Puna elektronikos pusė, tačiau ir čia galima rasti netikėtų posūkių, paanalizuoti muzikinių sluoksnių perpynimą.

„Our Inventions“ aksominį Valerie Trebeljahr balsą lydi vien tolygus romantiškai ramus nakties fonas. Toks, kokį mėgsta Kings Of Convenience, Mum ar lietuviškojo Leon Somov su Jazzu klausytojas. Kompozicijos tiesiog skandina laiką ir ramina hipnotizuojančiu lėto tempo varpelių skambesiu.

Remember

Šiaip, norėtųsi daugiau tokių kūrinių kaip „Safe Tomorrow“ ir „Remember ?“, bet visumoj albumas vientisas, išbaigtas, nors į pabaigą kiek  nykokas dėl vienodos ritmikos, bet  šiemet tikrai bus dar klausomas ne kartą.

Rest Your Head

Youtubas kol kas nelabai ką randa perklausai, tai pasiūlysiu japono kompozitoriaus (“Yellow Magic Orchestra” vokalisto) Yukihiro Takahashi kūrinėlį, kuris taip pat puikiai atspindi “Our Inventions” visumą ir prie kurio prisidėjo Lali Puna, o Takahashi savo ruožtu pagelbėjo Lali Puna naujo albumo vienam kūriniui -- “Out There”.

Yukihiro Takahashi (Feat. Lali Puna & Amiina) -- Meteor Rain

http://www.myspace.com/theonlylalipuna

Kažką panašaus (tikėkimės) jau rašėm:

1. BLACK REBEL MOTORCYCLE CLUB – Beat The Devil’s Tattoo [Vagrant; 2010]
2. ADAM GREEN – Minor Love [Rough Trade; 2010]
3. The Music – Strength In Numbers [Polydor, 2008]