Festivalio „Sirenos” užsienio programa

sirenos-logo2009-aisiais, Vilniui pelnius garbingą Europos kultūros sostinės titulą, „Sirenų” festivalis išsiplėtė ir savo programą pradėjo sausio mėnesį įvykusiomis seniausio Prancūzijos teatro „Comédie-française” gastrolėmis. Nacionaliniame dramos teatre buvo parodyti du spektakliai: Spiro Scimone´s „Šventė” (rež. Galin Stoev) ir Moliere´o „Juokingosios pamaivos” (rež. Dan Jemmett). Vasario mėnesį lietuviams jau neblogai pažįstamas italų menininkas Romeo Castellucci pristatė daugybės diskusijų sulaukusią apokaliptinę trilogiją pagal Dantės „Dieviškąją komediją” – „Pragaras”, „Skaistykla” ir „Rojus”.

Jau šį savaitgalį Nacionaliniame dramos teatre bus parodytas suomių režisieriaus Kristiano Smedso naujausias spektaklis „Mental Finland”. Šio spektaklio  vienas iš koprodiuserių yra „Sirenų” festivalis. Užsienietiškąją festivalio programą pabaigs du stipriausių šiandienos lenkų režisierių darbai: „Dantono byla” (rež. Jan Klata) ir „Persona. Marilyn” (rež. Krystian Lupa).

Nuo pastarojo norėčiau ir pradėti: nors šį spektaklį “Sirenų” užsienio spektaklių programoje rodys paskutinį, bilietų vertėtų pradėti ieškotis jau dabar dėl kelių rimtų priežasčių. Pirmiausia, į šį spektaklį tilps labai mažai žiūrovų (tik apie 150), nes žiūrovai sėdės scenoje, o ne salėje. Antra, kur kas rimtesnė rimta priežastis yra ta, kad Kristian Lupa teatralų yra lyginamas su mūsų Eimuntu Nekrošiumi, dedamas į labiausiai gerbtinų Europos režisierių gretas, tad, manau, suprantat apie ką eina kalba.

Krystian Lupa
„PERSONA. MARILYN”
Režisierius: Krystian Lupa
2009 spalio 29 d. 19.00 val.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras / Didžioji salė

Spektaklio trukmė 3 val. 20 min.
Scenarijaus autorius, scenografas ir režisierius – Krystian Lupa
Kostiumai – Piotr Skiba
Muzika – Marcin Zawada
Vaizdo projekcijos – Jan Przyłuski

Vaidina – Marcin Bosak, Krzysztof Dracz, Adam Ferency, Katarzyna Figura, Adam Graczyk, Maja Komorowska, Sandra Korzeniak, Władysław Kowalski, Krzysztof Majchrzak, Henryk Niebudek, Agnieszka Roszkowska, Piotr Skiba, Joanna Szczepkowska, Andrzej Szeremeta, Marcin Tyrol,
Agnieszka Wosinska

Premjera – 2009 m. balandžio 18 d.
Spektaklis rodomas lenkų kalba su lietuviškais titrais
lupa3
Andy’s Warholas yra pasakęs, kad jo filmų subjektas ir herojus buvo asmenybė. Ne kieno nors istorija ar gyvenimas, tačiau jo arba jos asmenybė, kad ir kaip sunku ar net neįmanoma būtų ją išreikšti. Taigi, kai tavo kūrinio objektas – žmogus, verčiau jau jį stebėk, o ne kalbėk apie jį. Trijose fantazijose ape tris asmenybes (George’ą Gurdjieffą, Marilyn Monroe, Simone Weil) šiuo keliu ir einama. Tai – ne pasakojimai, o veikiau situacijos, kuriose asmenybė atsiskleidžia. Situacijos, galinčios tapti asmenybės ir aktoriaus, pasiryžusio leistis į asmenišką ar net itin intymų nuotykį, susidūrimo tašku, žyminčiu fantastišką ir pavojingą mėginimą apsikeisti energija. Asmenybė nėra vien kieno nors charakteris ar būdas. Tai ir radikaliausia to asmens svajonė, neišsipildžiusi, tačiau vis dėlto įmanoma, jos versija. Galiausiai, asmenybė tai ir savitaiga bei saviapgaulė; arba mitas, sprogstantis, kai atsiduria tarp kitų. Visos trys asmenybės, kad ir kokios skirtingos būtų, turi vieną bendrą bruožą: visos jos siekia peržengti nusistovėjusias ribas. Net jei jas gretinti ir sudėtinga, nusidėjimo vizija vis dėlto tėra viena – toji, per amžius žmogiška.

Turbūt ne per drąsu būtų pasakyti, jog be Krystiano Lupos naujasis Lenkijos teatras nė neegzistuotų – tai paprasčiausias faktas. K. Lupa ne tik sukūrė savo individualią teatrinę kalbą, tačiau savo rankomis užaugino bent dvi jaunų režisierių kartas. Be galo sunku įsivaizduoti, kokia būtų lenkų teatro scena be K. Lupos meninės vizijos: teatro, kovojančio prieš teatrališkumą, aktoriaus, priversto kovoti su aktoryste. Režisieriaus tęsiamos teatrinės tiesos paieškos pamažu sutraukė platų ištikimų gerbėjų ratą ne tik gimtojoje Lenkijoje, tačiau ir visoje Europoje. Šio menininko sukurti spektakliai – daugelis jų yra tokie ilgi, jog geba deformuoti ir publikos laiko suvokimą, užhipnotizuoti, priversti ją kvėpuoti kartu, susigyventi su režisieriaus pasiūlytu ritmu – jau senokai tapo daugelio teatro tyrinėtojų analizės objektu. K. Lupos teatras – tai ilga ir nenuspėjama kelionė.

Krystianas Lupa (1943 m.) – žymus lenkų teatro režisierius ir scenografas. Prieš pradėdamas rimtai domėtis teatru, K. Lupa studijavo Krokuvos universiteto Fizikos fakultete. Vėliau, metęs tiksliuosius mokslus, mokėsi ir 1969 m. baigė Krokuvos dailės akademiją (grafinio dizaino specialybę), du metus studijavo režisūrą Lodzės kino mokykloje. 1973 m. K. Lupa buvo priimtas į teatro režisūros programą Valstybinėje aukštesniojoje teatro mokykloje Krokuvoje.

Dar studijų metais K. Lupa užmezgė glaudžius profesinius santykius su garsiu lenkų teatro ir kino režisieriumi Konradu Swinarskiu, lankė jo vedamus dramaturginės analizės kursus, buvo jo asistentas, šiam Krokuvos Senajame teatre statant „Hamletą“. Pats K. Lupa pripažino, jog K. Swinarskis jį išmokė analizuoti atskiras spektaklio scenas ir dirbti su aktoriumi. Ne mažiau režisierius žavėjosi ir Tadeuszo Kantoro teatru, kitokia, specifine aktoriaus ir sceninės tikrovės traktuote.

K. Lupa – struktūriškai tikslios ir nuoseklios sceninės realybės kūrimo meistras. Dažnai jis pats verčia ir adaptuoja statomus tekstus, kuria spektaklių scenografiją ir, žinoma, režisuoja. O retsykiais net ir pasirodo scenoje pasakotojo vaidmenyje. K. Lupos spektakliai pasižymi neįtikėtina visų komponentų derme, režisūrinės koncepcijos skaidrumu ir tikslumu.

Daugelio festivalių Lenkijoje ir užsienyje laureatu tapęs Krystianas Lupa, 2009 m. metų pavasarį Vroclave vykusiuose Europos teatro apdovanojimuose pelnė prestižinį Europos teatro prizą.

*****

Kristian Smeds
MENTAL FINLAND
Režisierius: Kristian Smeds
2009 spalio 16 d. 19.00 val.
Spektaklio trukmė: 2 val. 30 min
Vieta:  Lietuvos nacionalinis dramos teatras / Didžioji salė

Choreografas: Ari Numminen (Suomija)
Vaizdo projekcijų autorius: Ville Hyvönen (Suomija)
Dramaturgas: Ivo Kuyl (Belgija)
Scenografijos ir kostiumų dizainerė: Jūratė Paulėkaitė (Lietuva)
Šviesų dailininkas: Gérard Maraite (Belgija)

Aktoriai: Juhan Ulfsak, Kalle Holmberg, Eva Klemets, Tarja Heinula, Tommi Korpela, H-P Björkman, Janne Reinikainen
Šokėjai: Milla Koistinen, Domenico Giustino, Stefan Baier, Eleonore Valere, Ana Cristina Velasquez, Milton Paulo, Laura Lee Kamppila

Spektaklio koprodiuseriai: Koninklijke Vlaamse Schouwburg (KVS), Smeds Ensemble, Helsinkio Nacionalinis Teatras, Lincas – Europos kultūros sostinė 2009, Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009.

kristian_smeds-mental-finland

Įsivaizduokime: 2069-ieji metai, Europa, vienintelė išlikusi kalba – biurokratinė anglų kalba. Visą senąjį žemyną užėmė galingosios Europos Sąjungos karinės pajėgos ir nuo žemės paviršiaus negailestingai nušlavė bet kokius nacionalinio charakterio, tradicijų ar papročių likučius. Vis dėlto viena narsi tauta sugebėjo išlikti – tai, be abejo, suomiai. Atsispyrę bet kokį tautinį išskirtinumą sunaikinti pasiryžusiai ES, jie apsigyveno milžiniškame Europos jūromis dreifuojančiame konteineryje, aprūpintame viskuo, kas būtina tikram suomiui: elniais, sauna, karaoke, alkoholiu… Tačiau europiečiams aptikus paslaptingąjį konteinerį, ši suomiška utopija baigiasi.

Tokią netolimos ateities viziją matome viename naujausių garsaus suomių režisieriaus Kristiano Smedso spektaklių Mental Finland („Vaizduotės Suomija“), netikėtai ironiškai, šmaikščiai ir provokuojančiai apjungiančiame dramą, šiuolaikinį šokį ir medijų meną. Bendro suomių, belgų ir lietuvių (spektaklio dekoracijas ir kostiumus sukūrė viena kūrybingiausių lietuvių scenografių Jūratė Paulėkaitė) menininkų projekto Mental Finland scenarijaus autorius ir režisierius K. Smedsas sukūrė aštraus juodojo humoro kupiną komediją, analizuojančią nedidukės šiauriečių tautos ir visos Europos dvasinę būseną neišvengiamos globalizacijos laikmečiu. Režisierius savęs ir publikos klausia, kiek tikra ar įsivaizduojama yra ši “globalizuota” realybė, kas už jos slypi, ką ji mums suteikia ir ką iš mūsų atima.

Anot režisieriaus, šio spektaklio siužetas – tam tikras kultūrinis archetipas, primenantis visiems puikiai pažįstamus pasakojimus: nuo Dovydo ir Galijoto iki Asterikso ir Obelikso. Tai metaforinė istorija apie didelio ir mažo susidūrimą. Sceninė nedidukės šiaurės Europos valstybės kovos su galingu biurokratiniu milžinu versija turėtų būti puikiai suprantama ir kitos mažytės, tačiau be galo išdidžios, Pabaltijo valstybės teatro mėgėjams.

*****

Stanisława Przybyszewska
„DANTONO BYLA”
Režisierius: Jan Klata

2009 spalio 24 d. 19.00 val.
Vieta    Teatro arena (Olimpiečių g. 3, Vilnius)
Spektaklio trukmė    2 val. 40 min

Teksto adaptacijos autorius, režisierius – Jan Klata
Teksto adaptacijos autorius, dramaturgas – Sebastian Majewski
Scenografas – Mirek Kaczmarek

Vaidina – Kinga Preis, Anna Ilczuk, Katarzyna Strączek, Marcin Czarnik, Wiesław Cichy, Wojciech Ziemiański, Bartosz Porczyk, Andrzej Wilk, Marian Czerski, Edwin Petrykat, Zdzislaw Kuzniar, Miroslaw Haniszewski, Rafal Kronenberger, Michal Opalinski, Michal Mrozek.

Premjera – 2008 m. kovo 29 d.

danton

Koks yra revoliucijos mechanizmas? Lenkų režisierius Janas Klata apie bet kokio perversmo, taip pat ir kultūrinio, pavojus perspėja, pasitelkdamas žaismingą ironiją ir net liaudiško farso priemones. Juk politika – tai vulgaraus kabareto scena, tad ir žiūrovų pritarimo siekti galima pabrėžtinai neskoningai. Taigi, Dantono kompanija šoka baletą, o Robespjero grupuotė, nepasiteisinus jokioms teisinėms priemonėms, čiumpa į rankas burzgiančius motorinius pjūklus. Priešininkai vienas kitą talžo ne tiek dėl nesutampančių pasaulėžiūrų ar idealų, kiek dėl teisės valdyti avių bandą. Šioje nuožmioje kovoje išliejamas vos vienas lašelis kraujo: kai Dantonas skutimosi peiliuku kovoja su gyvaplaukiais ant blauzdos…

2008 m. pavasarį pastatyta „Dantono byla“ režisierius J. Klata grįžta prie politinio teatro temų – tik šįsyk kiek neįprastai ir netikėtai. Kartoninių lūšnynų ir metalinių aprūdijusių garažų rajoną primenanti scenografija, istoriniai personažų kostiumai, pop muzikos šlageriai ir poetiška XX a. pradžios lenkų rašytojos Stanislawos Przybyszewskos pjesės kalba kuria universaliai traktuojamą meninį darinį, o du Prancūzijos revoliucijos didvyriai – Dantonas ir Robespjeras – tampa savotiška šių dienų žmogaus būsenos diagnoze.

Ši sudėtinga, todėl itin retai statoma, politinė drama Vroclavo teatro scenoje nebuvo režisuojama daugiau nei 40 metų. „Dantono bylos“ veiksmas vyksta Paryžiuje, audringais Jakobinų diktatūros metais. Dramos centre – dviejų Prancūzijos revoliucijos lyderių likimai: Dantono nuopuolis ir sąmokslo prieš Robespjerą užuomazgos.

„Dantono bylos“ režisierius J. Klata apie šią pjesę yra pasakęs: „Tai tekstas, atsiveriantis prieš bet kokią realybę. Net jei būtume kur nors Čilėje, vietinė publika spektaklyje neabejotinai rastų tai, kas jiems artima ir puikiai pažįstama. Tekstas pasiūlo du būdus, kaip žvelgti į socialinį gyvenimą, dvi skirtingas pasaulėžiūras: vieną, galbūt, sumanią ir racionalią, kitą – idealistinę ir gražią, tačiau neišvengiamai pasibaigiančią teroru. Tai Dantono ir Robespjero pasirinkti keliai, modeliai, kuriuos galime pritaikyti visoms visuomenėms, išgyvenančioms staigius socialinius ir politinius pokyčius. „Dantono byloje“ kalbama apie tai, kas lieka iš revoliucijos po kelerių metų, kai galiausiai paaiškėja, jog revoliucija niekada iš tiesių nesibaigia. Jau lyg ir norėtume sustoti, pradėti gyventi, tačiau vis jaučiame tą nenumaldomą troškimą ką nors keisti. Taip ir Dantonas norėtų susitaikyti su esama padėtimi, tačiau Robespjeras – ne. Štai ir kyla konfliktas.

Publikos pamėgtoje, teatro kritikos pripažinimo susilaukusioje ir daugybę apdovanojimų pelniusioje J. Klatos „Dantono byloje“ manipuliuojama keliais kontekstiniais lygmenimis, žaidžiama realybę deformuojančio grotesko priemonėmis, ant politinių debatų pakylos iškeliančiomis burleskos artistus primenančius personažus.

Jano Klatos teatras dažniausiai siekia iššaukti kraštutinius jausmus, įžeisti ir provokuoti. Tačiau yra ir tokių spektaklių, kuriais režisierius akivaizdžiai atsisako kreipti publiką kokia nors viena linkme, nepateikia jokių tiesioginių komentarų, užuominų ar nuorodų į Lenkijos realybę. „Dantono byloje“, analizuodamas Didžiosios Prancūzijos revoliucijos peripetijas, J. Klata mėgina rasti atsakymą į klausimą: „kas yra politika?“ Jis atidžiai seka idealisto virsmo teroristu procesą (Robespjero atvejis), herojaus tapsmą juokdariu, išdaviku ir, galiausiai, aplinkybių auka (Dantono istorija). Režisierius nepalaiko nei Žirondistų, nei Jakobinų pozicijos – juk galiausiai jie visi pralaimės. Nekuria jis ir istorinės dramos. Jam įdomesnė revoliucijos vieta šiandieniniame pop kultūros apsiaustame pasaulyje. J. Klata klausia: „Kodėl mums vis dar reikalinga svajonė apie revoliuciją, terorą, didžiuosius pokyčius? Ką su šiuo mitu galima nuveikti šiandien?“

Parengta pagal festivalio „Sirenos” info.

Bilietų ieškokite  www.tiketa.lt.

fb-share-icon

4 komentarai apie “Festivalio „Sirenos” užsienio programa

  1. Dėkoju svetainei, kad akcentavo būtinybę nepraleisti Lenkijos teatro korifėjaus (tuo įsitikinau pats) KRISTYAN LUPA naujausio 2009 m spektaklio PERSONA. MERILYN

    Scenos teritorijoje paruoštų 150 vietų bent pusę užpildė Vilniaus teatrinė grietinėlė. Žiūrėsim, kaip rašys, bet mane spektaklis nustebino išradingumu ir kūrybingumu. O tą padaryti nėra lengva – daug pamatyta visko…
    K.Lupa tik išoriškai panašus į mūsų grandą E.Nekrošių – savą kūrybą jis sieja su teatro modernumo, neregėtos išraiškos paieškomis, todėl artimesnis O.Koršunovui pagal teatrinę kalbą. Beje, Oskaras, kaip ir G.Varnas buvo atidūs šio spektaklio žiūrovai. Lupa yra pranašesnis tuo, jog sugeba apsieiti be šekspyrų, dostojevskių, čechovų ar kitų legendinių dramaturgų – jis parašo pjesę pats!

    Spektaklį „veža” puikiai parinkta savo išorišku panašumu į Merilyn Monroe aktorė. Faktiškai ji 3 valandas įsijaučia į žvaigždės gyvenimo pabaigos krizę būdama … nuoga! Ir tuo aktorė sugeba parodyti Merilyn depresijos, alkoholizmo gilumą, t.y. iš to išeinantį vulgarumą, o kaip lenkė aktorė išlieka spektaklyje gero skonio ir aukštos kultūros lygmenyje. Aišku, buvo „ne čia pataikiusių” lietuviškų personų, apleidusių salę. Bet jų nedaug. Likę sukėlė didžiules ovacijas po spektaklio, kurios, matėsi, lenkų menininkams buvo svarbios…

    3 valandas su pusnuoge, apgirtusiai sapaliojančia Monroe atskirai bendrauja 4 įvairūs jos bičiuliai – draugė, nuolat pabrėžianti, jog Merilyn reikšmingesnė už Kristų, fotografas, besinaudojantis, jog depresijoje paskendusią aktorės kūną ir neprilygstamą veidą (kaip jis teigia) gali laisvai fotografuoti, jaunas psichinių problemų turintis vaikinas, įleidęs pabėgusią nuo aplinkos aktorę į savo kokias tai gamybines patalpas, bei pagyvenęs psichotarapeutas. Atrodė pirmoje dalyje spektaklis visai kameriniu, gan paprastu, pasinaudojant NDT scenos neapdailintais dažų užkuliusiais. Ne, nėra taip parasta! Tie užkulisiai – tai lenkų atsivežta didžiulė „dėžutė”, imituojanti tas garažines patalpas, o iš kamerinio spektaklio, paskutinė 20 min. spektaklio dalis, „smūginio” žiūrovų apkurtinimo paslėptąja kolonėle būdu, virsta didžiulia psichiatrijos palata. Pasirodo dar bent 10 aktorių!
    Negalima sakyti, jog video instaliacija ir veiksmo filmavimas spektaklio metu ir jo gretimas su aktoriais rodymas ant sienos yra nematyta naujovė, bet K.Lupa tai daro tikrai talentingai. Pirmoje dalyje man lyg trūko būtent tos dramaturgijos. Veiksmas lyg lokalus – degradavusi žvaigždė tai melancholiškai murma apie savo vaizdinius ar pojūčius, tai pereina į isteriją. Santykiai su lankytojais lyg irgi neveda į kokią tai besivystančią istoriją. Bet tai klaidinga. Po pertraukos labai įdomiai sekamos, turinčios egzistencinių žmogaus gyvenimo prasmių, spektaklio situacijos. Ypač įdomu buvo klausyti dialogų su psichoterapeutu.Salėje girdėtusi musė, jeigu ji būtų šiuo metu. Laimė, nebuvo kosinčių, šnarančių publikoje. K.Lupa didžiai saikingai naudoja išorinį šokiravimą kameriniame spektaklyje. Nuogus kūnus nedažnai matai per ketvertą metrų nuo savęs. Net išsirengusiam jaunuoliui suplanuotas dingimas iš scenos, nes pabuvojus su Merilyn meilės pozoje, vargu ar įmanoma išvengti erekcinių pojūčių. Bet tai pateikiama neabejotinai skoningai, neieškant pigaus, stebinančio efekto. Aišku, žiūri į tai kažkiek priblokštas…
    Spektaklis puikiai sugebėjo atskleisti Monroe psichines būsenas, kurios galėjo realiame gyvenime nuvesti ją link savižudybės. Aišku, visa tai K.Lupos sugalvota ir sufantazuota – vargu ar buvo aktorės biografijoje realus pabėgimas nuo aplinkos…

    Tikrai neišdilsiantis iš atminties dalykas.

  2. Na, aš kažkaip labiau bandyčiau išskirti skoningumą ir profesionalumą, o ne išradingumą bei kūrybiškumą, kurie kelia asociacijas su nematytais dalykais. Bėda tik ta, kad tiek Monroe dienos, tiek Gus Van Santo rodomos Cobaino „Last Days” kažkaip neužkabino, nepasirodė aktualios. Gal Lupai ir nereikia Šekspyro, bet bent jau pirmoje dalyje, kurią teko matyti, smarkiai vargau nuo padriko ir abstraktaus teksto. Taip, sakysi, čia Lupa puikiai pademonstravo tokią Merilyn, kokia ji buvo (pagal jį) tuo metu, o ne tokią, kokios pats norėtum, bet… Šiuokart meistrystė atskleidžiant būsena man nepasirodė pakankamas argumentas ignoruoti temos bei turinio nebuvimą ar neaktualumą. Čia jau mano problema, žinoma.

  3. Arūnai, matau kad man jau nebereiks dalintis ispudziais, tu beveik viska pasakei :)
    Del Lupos gretinimo su musu Nekrošiumi, tai gal šitoje ištraukoje apibūdinačių K.L. rasime paralelių:

    „K. Lupa įkūnija retą šiais laikais teatro mąstytojo tipą, nesivaikantį teatrinių madų ir nesistengiantį įtikti publikai. Jo teatras garsėja neįprastai ilgais spektakliais, kartais trunkančiais net šešias valandas. Režisierius neskuba paveikti žiūrovą ar kaip nors jį nustebinti. Jo teatre nenaudojami triukai, tačiau nėra ir tikrovės imitacijos. Tai iš pažiūros asketiškas teatras, į kurį reikia įsižiūrėti ir įsiklausyti. Jis reikalauja pastangų ir noro gilintis į gyvenimo tėkmę. Į tokį teatrą sunku įsijausti, bet įsijautęs atrandi lėtoje spektaklio tėkmėje išnyrančius grynuolius. K.Lupos teatro jėga užklumpa žiūrovą netikėtai ir sukrečia kaip nesuvaidinta tikrovė. „Žmonės nori gyvenime matyti teatrą, o ne patį gyvenimą”, sako T. Bernhardo romano „Ištrynimas” herojus. Po šiais žodžiais gali pasirašyti ir pats K. Lupa, nuosekliai siekiantis, kad žmonės teatre „matytų patį gyvenimą”.

  4. Sutinku su Pauliaus pastaba dėl pirmos dalies. Tačiau antroje, kažkaip pasidarė žymiai įdomiau. Ir jei vaikino nuogumo show su dviračiu neturėtume iškelti kaip to įdomumo priežastį, tai igas pokalbis su senuoju daktaru man pasirodė pats prasmingiausias iš visų antraeilių personažų dalyvavimo. Spektaklis tapo ne vien išoriškai efektingu, bet ir gilesniu prasmingume.

Komentuoti: kertukas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.