Pradedant kalbėti apie kino filosofiją, norom nenorom į pirmas gretas išeina prancūzų filosofas Gilles’is Deleuze’as ir dvi jo knygos – „Kinas 1: vaizdinys-judėjimas“[1] ir „Kinas 2: vaizdinys-laikas“[2]. Šios knygos yra tas pagrindas, nuo kurio atsispyrus galima kurti savas teorijas, susijusias su kinu, su kino filosofija, su politika ir taip toliau. Šios Deleuze’o knygos – tai „sodas išsišakojančiais takais“[3], kurios leidžia tyrinėti kiną įvairiausiais rakursais ir rasti bendrus taškus su filosofija, paverčiant kino filosofiją viena iš įdomiausių filosofijos atšakų. Būtent šeštame „Kinas 2“ skyriuje „Melo potencija“ išskirtinio Deleuze’o dėmesio susilaukė amerikiečių kino režisierius Orsonas Wellesas ir nemenka jo sukurtų filmų dalis. Iš kur toks dėmesys šiam režisieriui, kurio filmai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti banalūs ar moralizuojantys?
Deleuze’o teigimu, Welleso kūryboje skiriama daug dėmesio tiesos sampratos kritikai. Ši tiesos kritika didžia dalimi pasiskolinta iš Friedricho Nietzsche’s („teisingas pasaulis“ neegzistuoja). Kodėl „teisingas pasaulis“ negali egzistuoti? Atsakymas paprastas: „Tikras pasaulis numato ‘teisingą žmogų’, besiveržiantį į tiesą, tačiau jo poelgių motyvai gali būti keisti, tarkim, kerštas, todėl gali atrodyti, jog jame slepiasi kita esmė.“[4] Kas slepiasi už žmogaus motyvų? Juk visada tiesos siekiančio žmogaus motyvuose yra kažkas daugiau, nei tik tiesos siekimas. Kiekvienas motyvas iškreipia tiesą, nes teisingas žmogus siekia „nei daug, nei mažai, o tik teisti gyvenimą.“[5] Svarbiausia rasti kažkokią aukštesnę vertybę, kurios vardu būtų galima imtis teisėjo vaidmens. Ko gero, būtent dėl negalimybės teisti šio režisieriaus filmuose pagrindiniais veikėjais tampa antiherojai, turintys stiprius charakterius, kuriuos Deleuze’as prilygina Nietzsche’s „valios galiai“: filme „Pilietis Keinas“[6] – tai išpaikęs, egocentriškas milijonierius, „Svetimšalyje“[7] – vienas iš fašistų lyderių, o filme „Misteris Arkadinas“[8] – nusikaltėlis, tapęs milijonieriumi. Visus juos vienija noras melo pagalba sukurti „savo tiesą“, „savo pasaulį“, tačiau kiekvieno iš jų motyvai skirtingi: milijonieriui Keinui tiesiog patinka valdyti visuomenės nuomonę („žmonėms reikalinga greita ir neįmantri tiesa, už kurios nesislepia jokie interesai“); fašistų lyderis, pasivadinęs Čarlzu Rankinu, siekia bet kokia kaina susikurti naują tapatybę; o štai misteris Arkadinas yra buvęs nusikaltėlis, įsiveržęs į aukštuomenės gretas ir siekiantis sunaikinti visus, susijusius su savo praeitimi; tiesa susiejama su statusu visuomenėje („nusikaltėliai yra nevykėliai, tačiau tie, kurie daug uždirbo, nusikaltėliais nelaikomi. Tai klasinis skirtumas, visiškai nesusijęs su morale“).
Deleuze’as tikina, jog Welleso filmuose griūna tiesos idealas ir todėl prarandama galimybė teisti. Jei tiesos idealas griūna tuo pačiu naikindamas subjektą, kas tada lieka? Pasak Deleuze’o, „telieka kūnai, kurie tampa jėgomis ir niekuo daugiau.“[9] Tos jėgos jau nebesitapatina su jokiu centru. Jos tegali sąveikauti viena su kita, bet ne su aplinka ar kitokiomis kliūtimis. Welleso filmuose visas gyvenimas tampa tik jėgų sąveikavimo lauku. Atsiranda toks jėgos tipas, kuris jau yra save išnaudojęs arba, kaip įvardina Deleuze’as, tokia jėga, kuri nebegali transformuotis. Nesvarbu, kad ši jėga daugeliu atveju galingesnė už kitas jėgas, tačiau vienintelis dalykas, kurį ji sugeba – griauti ir žudyti. Galų gale nutinka taip, jog ji nužudo pati save. Tokios jėgos pavyzdį galime aptikti Welleso filme „Misteris Arkadinas“. Ten pateikiamas pasakojimas apie varlę ir skorpioną: skorpionas bijo vandens, nes nemoka plaukti, todėl prašo varlę, jog perkeltų jį į kitą upės krantą. Tačiau varlė atsisako, nes bijo, kad skorpionas įgels ir ji mirs. Skorpionas turi loginį argumentą – jei jis įgels varlei, tai jie abu nuskęs, todėl varlė sutinka ir užsikelia skorpioną ant nugaros, kad perplauktų į kitą upės krantą. Upės viduryje varlė pajuntą neapsakomą skausmą – skorpionas jai įgelia. „Tai nelogiška!“ – šaukia varlė. „Žinau, – atsako skorpionas, – tačiau nieko negaliu padaryti – toks jau mano charakteris.“ Skorpionas simbolizuoja jėgą, kuri jau nebemoka transformuotis, vienintelis dalykas, kurį ji sugeba – gelti vėl ir vėl. Misteris Arkadinas būtent ir yra tas skorpionas, kuris nebemoka nieko daugiau, tik žudyti, kol galų gale pats save sunaikina iššokdamas iš lėktuvo.
Kalbėdamas apie jėgų sąveikavimą, Deleuze’as išskiria dvi jėgas – „gerą“ ir „blogą“. „Geroji“ jėga – „besiliejanti per kraštus, mokanti persikūnyti ir pergyventi metamorfozes, kuomet susiduria su kitomis jėgomis“; jėga, „kuri […] didina gyvenimo potenciją ir atveria naujas ‘galimybes’“[10]. O štai „blogoji“ jėga prilyginama „išsisėmusiam ir išsigimstančiam gyvenimui“, todėl „tuo baisesnė, kuo labiau sugeba paplisti po pasaulį.“[11] Šių jėgų tarpusavio sąveikavimas ir sukelia centro pakitimus Welleso filmuose; vienas tokių jėgų sąveikavimo pavyzdys aptinkamas jo filme „Blogio antspaudas“[12], kuriame „blogą“ jėgą simbolizuoja policijos kapitonas Henkas Kvinlandas, o „gerąją“ – Maikas Vargasas. Kvinlandas, susidūręs su Vargasu, nesugeba pasikeisti ir toliau daro tai, ką sugeba geriausiai, tiksliau, tik tai, ką sugeba, – klastoti įrodymus, taip naikindamas viską, su kuo susiduria savo kelyje. O štai Vargasas po kiekvieno susidūrimo vis kitoks – atidus detektyvas, keršto trokštantis vyras ir panašiai. Jis sugeba pergyventi kiekvieną metamorfozę susidurdamas su kitais kūnais, jėgomis ir taip išgyvena. Kvinlandas viską pakeliui naikindamas, sunaikina ir pats save (atsiduria tokioje situacijoje, kurioje jį išduoda vienintelis jam dar likęs draugas). Deleuze’o teigimu, tik mirties akimirką kūnai ir jėgos vėl sutampa su centru, kitaip tariant, vėl paklūsta fizikos dėsniams – „kūnas užkasamas supūti“[13].
httpv://youtu.be/Q5euXhcWjZI
Lietuvių filosofijos ir kino tyrinėtojas Nerijus Milerius teigia: „Įsivaizduoju pasaulio pabaigą, vadinasi, komercinis kinas egzistuoja.“[14] Būtent, komercinio postapokaliptinio kinematografo struktūroje galima atrasti panašumų su Welleso kinematografo struktūra. Jei teisingas pasaulis neegzistuoja, o viską lemia žmogaus motyvai – nuo jų ir reikėtų pradėti. Tad kokie herojų motyvai vyrauja postapokaliptiniame kinematografe?
Žmogaus motyvai šiame kinematografe svyruoja nuo paprasto noro išgyventi visiškai pasikeitusiame ir jau svetimame pasaulyje (George’o Millerio filmas „Pašėlęs Maksas 2“[15]) iki pastangos viską atitaisyti, grąžinti taip, kaip buvo (Franciso Lawrence’o „Aš esu legenda“[16]), ar net religinės misijos bei noro išsaugoti bent dalelę buvusio pasaulio (Alberto ir Alleno Hughesų „Elijaus knyga“[17]), o taip pat daugelis kitų. Kita vertus, apie kokį „teisingą žmogų“ galima kalbėti tokiame pasaulyje, kur žmogus medžioja žmogų kaip maistą, kur litras kuro vertesnis už keleto žmonių gyvybes, kur žmonių likimus sprendžia gaujos vadas? „Teisingo žmogaus“ samprata žlunga kartu su tuo pasauliu, kurį buvome įpratę vadinti „kasdieniu“, „normaliu“.
httpv://youtu.be/8oeyyhUHhss
Kalbėdamas apie režisieriaus Welleso kiną, Deleuze’as įrodinėjo, kad jo filmuose griūna tiesos idealas ir todėl prarandama galimybė teisti. Lygiai taip pat nutinka ir postapokaliptiniuose filmuose: žmogus paprasčiausiai praranda gebėjimą teisti ar būti išteisintu, ši galimybė prarandama kartu su „kasdieniu“, „normaliu“ pasauliu. Pasikeitęs pasaulis jau nebeskiria, kas teisinga, o kas ne. Veikėjai patys tampa tais, kurie imasi teisėjo vaidmens, vadovaudamiesi savais motyvais, patys sprendžia, kas yra teisinga. Vienišas klajūnas, praradęs šeimą ir tikslą gyvenime, apatiškai keliauja per dykumą ieškodamas bent šlakelio kuro, už kurio lašą gaujos žudo be gailesčio; mokslininkas apgriautame mieste, apsuptas viską ryjančių nakties monstrų, tačiau vis dar tikintis, kad įmanoma išgelbėti žmoniją; keliautojas, kurio kelyje bet kuris sutiktas žmogus – tai mirties pranašas, bet vis tiek tęsiantis savo kelionę į paslaptingą biblioteką, kurioje kaupiamos buvusio pasaulio knygos… Visus personažus supa galingos jėgos, kurių vienintelis tikslas – žudyti. Tačiau tokią didžiulę galią turinčios jėgos, susidūrusios su silpnesnių jėgų pasipriešinimu, neišvengiamai patiria krachą ir dėl įvairiausių priežasčių būna sunaikinamos arba susinaikina pačios – tai „blogosios“ jėgos, nesugebančios keistis, kai susiduria su kliūtimis, lygiai kaip Welleso filmų „blogosios“ jėgos Kvinlandas, Arkadinas ar Rankinas, taip ir filme „Pašėlęs Maksas 2“ gaują valdantis vadas, niekaip negalėdamas sustabdyti benzovežio, rėžiasi į jį ir žūva, arba filme „Elijaus knyga“, kuriame miestelio galva, besivaikydamas Bibliją turintį klajūną, praranda beveik visus savo smogikus, tuo pačiu prarasdamas savo, kaip vado, autoritetą, o tai reiškia ne tik jo valdžios pabaigą, bet neišvengiamą jo paties mirtį.
Kiek didesnį dėmesį vertėtų skirti filmui „Aš esu legenda“. Tiesą sakant, didesnio dėmesio šis filmas būtų vertas, jei jo kūrėjai būtų mažiau nutolę nuo Richardo Mathesono knygos[18], pagal kurią filmas ir sukurtas, istorijos (filmo pavadinimas toks pat, kaip ir knygos). Kuo ypatingas būtų šis filmas, jei jo istorija nebūtų nutolusi nuo knygos? „Blogųjų“ ir „gerųjų“ jėgų struktūra apsiverstų aukštyn kojomis. Kalbėdamas apie šias jėgas, Deleuze’as teigė, jog „blogoji“ jėga – tai išsigimstantis ir išsisėmęs gyvenimas, o štai „geroji“ jėga – tai toks gyvenimas, kuris sugeba priimti iššūkius, sugeba keistis ir patirti to pasikeitimo džiaugsmą. Knygoje pasakojama apie paskutinį žemėje likusį žmogų Robertą Nevilį, kurį iš visų pusių supa nakties padarai – vampyrai, neturintys savyje jokio žmogiškumo, o tik žudymo instinktus. Virusas, paplitęs po visą pasaulį, pavertė žmones monstrais, ir tik vienintelis Nevilis liko atsparus šiam virusui. Daugybę metų jis stengiasi atrasti vaistą, kuris padėtų atgaivinti žmonių rasę. Štai ši istorijos dalis taip pat pasakojama tiek knygoje, tiek filme. Tačiau knygoje paaiškėja, kad ne visi vampyrai tėra instinktų valdomos žudymo mašinos. Pasirodo, kad didžioji dalis žmonijos tiesiog virto kitokiais žmonėmis – transformavosi. Jie, kitokie žmonės, sukūrė savo visuomenę, o Nevilis, paskutinis likęs žmogus, yra tas, kuris tampa už „įstatymo ribų“, jis yra tas, kurio bijoma. Štai tokia paradoksali situacija – tai, kas buvo „blogąja“ jėga, tampa visuotina ir transformuojasi į „gerąją“ jėgą, o Nevilis, nors ir atlaikęs visas metamorfozes ir transformacijas, tampa ta „blogąją“ jėga, kuri turi būti sunaikinta arba susinaikinti pati. Atrodo, tarsi Nietzsche’s išpranašauto antžmogio visuomenėje žmogus tampa nereikalinga atgyvena.
httpv://youtu.be/ewpYq9rgg3w
Vis tik postapokaliptiniuose filmuose „gerosios“ ir „blogosios“ jėgos struktūra retai būna pažeidžiama, tad dažniausiai „geroji“ jėga – tai vieniši herojai, kurie tame žlugusiame žmonių pasaulyje vis dar bando išlaikyti žmogiškąjį orumą; nepaisant to, kad „blogoji“ jėga paplitusi po visą pasaulį, būtent šie „gerieji“ herojai bando ieškoti galimybių atkurti buvusį „normalų“, „kasdienį“ pasaulį arba sukurti naują. Naujo pasaulio viltis arba senojo pasaulio atkūrimo galimybė gali slypėti įvairiuose tikėjimuose – tikėjime, jog įmanoma rasti vaistus, kurie gali išgydyti milijonus monstrais virtusių žmonių, sugrąžinti jiems žmogišką pavidalą; taip pat tai gali būti religinis tikėjimas, kuomet Dievo balsas nurodo kelionės tikslą, o galų gale tai – viltis ir tikėjimas, kad kažkur yra salelė dar išlikusios civilizacijos, kurioje žmonės vis dar yra žmonėmis, kur galima atsibusti ryte savo lovoje ir mėgautis pačia banaliausia kasdienybe.
[1] L’Image-mouvement. Cinéma 1 (1983).
[2] Cinéma 2: L’image-temps (1985).
[3] J. L. Borgeso fikcijos pavadinimas, lietuvių kalba išleistas rinkinyje Fikcijos, Baltos lankos, Vilnius 2000.
[4] Жилль Делёз. Кино: Кино 1. Образ-движения; Кино 2. Образ-время, Ad Marginem, Москва 2004, psl. 447.
[5] Жилль Делёз. Кино: Кино 1. Образ-движения; Кино 2. Образ-время, Ad Marginem, Москва 2004, psl. 447.
[6] Citizen Kane, 1941.
[7] The Stranger, 1946.
[8] Mister Arkadin, 1955.
[9] Жилль Делёз. Кино: Кино 1. Образ-движения; Кино 2. Образ-время, Ad Marginem, Москва 2004, psl. 449.
[10] Жилль Делёз. Кино: Кино 1. Образ-движения; Кино 2. Образ-время, Ad Marginem, Москва 2004, psl. 451.
[11] Жилль Делёз. Кино: Кино 1. Образ-движения; Кино 2. Образ-время, Ad Marginem, Москва 2004, psl. 451.
[12] Touch of Evil, 1958.
[13] Жилль Делёз. Кино: Кино 1. Образ-движения; Кино 2. Образ-время, Ad Marginem, Москва 2004, psl. 451.
[14] Iš N. Mileriaus paskaitų konspektų.
[15] Mad Max 2, 1981.
[16] I Am Legend, 2007.
[17] The Book of Eli, 2010.
[18] Richardo Mathesono knyga „Aš esu legenda“ išleista 1954 m., lietuvių kalba – 2007 m.