[flashback:] Aktuali „Gaida“ – Terry Riley, London Sinfonietta ir radioaktyvus Karačiajus

 

Suspėjau apsilankyti tik trijuose koncertuose. Tai buvo, šių metų festivalį“Gaida“ pradėjęs, vinimi tapęs Terry Riley, ne ką mažiau laukta London Sinfonietta ir nepelnytai nuvertintas (taip sprendžiu, nes salėje buvo nemažai tuščių vietų), festivalio uždarymo koncertas.
Matyt šįkart sužaidė psichologinis „tikiuosi, kad bus puiku“ faktorius, kurio išvengti ne visada pavyksta.

Matyt iš London Sinfonietos tikėjausi per daug. Matyt pačio Terry Riley grojimo norėjosi daugiau, nei kad su juo atvykusių palaikytojų. Kita vertus, iš uždarymo koncerto nesitikėjau absoliučiai nieko, tuo labiau kad ir bilietai į pastarąjį kainavo bene dešimt kartų pigiau, nei į kiekvieną iš pirmųjų dviejų atskirai. Tad pabaigos koncertas, kuriame skambėjo jaunųjų kompozitorių kūriniai, pasirodė maloniai įstabus, netikėtas ir paliko nemažą įspūdį. Nagi, apie visus tris aktualios šiuolaikinės muzikos vakarus atskirai, ne apie viską, o po kąsnelį tik apie tai, kas įstrigo giliau.

Terry Riley & CO

Jis turi savitą gryną ir tyrą magiją. Daugelis jo minimalistines kompozicijas, kaip štai legendinį „In C“ žinojo ir žavėjosi dar prieš koncertą. Aš tik žinojau. Gal dėl to, kad man niekaip nelimpa tie elektroniniai intarpai. Gal tiesiog, kad iš minimalistų didžiąja mano širdies dalį užima Phillip Glass, su kaip skaidrus vanduo čiurlenančio fortepijono garsais. Jo sukurti filmų garso takeliai, jei būtų mano klausomi vinilo pavidale, tai jau būtų prakiurę nuo nuolatinio sukimo. Bet ne apie Glass’ą, o apie Riley. Pastarasis sudomino savo skleidžiama įvairialype aura. Pirmoje dalyje skambėjo labai savitas ir negirdėtas fortepijono ir klasikinės (o vėliau ir elektrinės) gitaros duetas. Gitara grojo T. Riley sūnus Gyan’as Riley, ir šalia manęs sėdėjęs profesionalas klasikinės gitaros muzikantas, patikino, kad Gyan’as grojo itin gerai. Ypatingai grakščiai atliko sudėtingą jo tėvo jam parašytą kūrinį.

Įdomu buvo stebėti muzikų tėvo ir sūnaus ryšį ant scenos, matėsi, kad jie nėra susigroję, nes jiems nereikia „susigroti“, jie yra profesionalai, tiesiog pakanka groti ir surasti vienas kito akis. Tai, kad kartais ir akordai nesuskamba tą pačią sekundės šimtąją dalį, tik parodo gyvybingumą. Ten buvo nerealiai puiku, nes tai buvo tikra ir gyva. Viskas pulsavo čia pat, natūraliai.
Antroje dalyje grojo gitaristų ansamblis „The Gothenburg Combo“. Šie jau mokėjo plastiškiau pajudėti grojant, ten kur reikia (ar nereikia) ir kontaktuoti su publika. Man protarpiais toks pernelyg aktyvus dalyvavimas ant scenos nelabai derinosi  prie koncerto masalu buvusio T. Riley grynumo, paprastumo ir gaivumo. Itin savotiškas gitaristų dueto pasirinkimas atlikti 24 minučių trukmės vieną žinomiausių T.Riley kompozicijų „In C“, perleistą naujai albume „Guitarscapes“. Savotiškas, nes kaip jie patys pripažino akivaizdų dalyką – scenoje gitaros buvo dvi, o girdėjome jų 27. Pasiklausėme ir įrašo ir dviejų gitarų gyvo atlikimo.
Pabaigoje be abejonės išgirdome susivienijusių visų atlikėjų bendrą muziką.

London Sinfonietta

 Aš vis negaliu atsidžiaugti, kad į Vilnių pakviečiami atvažiuoti tokie šiuo metu koncertuojantys, aktualią ir gyvą muziką atliekantys ansambliai. Rodos, kartais, ieškai pigaus skrydžio kur nors į vidurio Europą, vertiesi per galvą, kad gautumei įkandamus bilietus į panašaus lygio šiuolaikinės muzikos koncertą ar pasirodymą, o čia – prašau dešimt minučių nuo namų iki Kongresų rūmų ir sėdi aukščiausios klasės muzikos apsuptyje.

Kūriniai buvo apdairiai sudėlioti. Vienas itin šiuolaikiškos muzikos kompozicijos, sudėtingas klausyti, nes nenuspėjamos ritmikos – kitas – paprastesnis, tradiciškai minimalistinis, labiau catchy.
Man laukiamiausi iš visų buvo Steve Reich kūriniai – „Electric counterpoint“ (1987) ir desertu tapęs „Radio Rewrite“(2012). Be abejonės, juos išgirdome antroje dalyje. „Electric counterpoint“ buvo magnetizuojantis, klampinantis ir sklendžiantis oru. „Radio Rewrite“ atliktas pasitelkiant visą amuniciją – dviejų fortepijonų klavišai, dvi marimbos, styginiai, fleitos bei žinoma, gilumo suteikiančios boso elektrinės stygos. Tai buvo nuostabus ypatingo kūrinio atlikimas. Kūrinį sudaro penkios dalys, tradiciškai greita, lėta, greita, lėta ir vėl greita. Visas Steve Reich albumas yra Spotify, kas negirdėjęs – rekomeduoju. Kas girdėjęs – rekomenduoju pakartoti, nes tai yra aktuali, šiuolaikinė muzika, gyvai skambanti koncertų salėse, o šį auksinį rudenį suskambusi ir mūsų Kongresų rūmuose. Jei jau nebuvome, galime bent pauostyti tokio gardumyno pasijungus namų kino sistemą ir paskandinus kambarį Steve Reich garsų gelmėje.

„Gaida“ uždarymas su LVSO ir solistais

Pirmąjį išgirdome Mykolo Natalevičiaus elektroakustinio kūrinio „Karačiajus“ premjerinį kūrinį. Karačiajus – ežeras Čeliabinsko srityje, kuris tyvuliuoja netoli branduolinių medžiagų perdirbimo gamyklos Majak Oziorsko mieste, Rusijoje. Šis ežeras yra labiausiai užteršta vieta pasaulyje, nes jame buvo skandinami branduolinės energetikos eksperimentai Šaltojo karo metu. Tai, kad pasirinkta tokia ekologinės katastrofos tema, galima tik pasveikinti kompozitorių. Socialiai aktualu.
Tačiau labiausiai iš uždarymo koncerto jis įsiminė dėl savo muzikinės temos, išpildymo, gilumo ir įtampos. Simfoninis orkestras visada turi savo svorį, tik ne visiems kompozitoriams jį pavyksta panaudoti, kad pajudintų žemę. M. Natalevičiui žemę pajudinti pavyko. Kūriniu buvo perteiktas tamsaus vandens, kuris savo gelmėse saugo beprotiškus nuodus, skausmą ir dar daug tokių darinių, kurių mes negalime suprasti, įspūdis. Gyvai atliekamu elektronikos gaudesiu itin apdairiai  imituotas dalelių, esančių „ne ten, kur joms derėtų būti“ dūzgimas. „Karačiajus“ atminty išliko grėsmingas, tūnantis ir kvapą gniaužiantis. Vien dėl jo vieno buvo verta ateiti į koncertą.
Toliau sekė kviestinio italų kompozitoriau Francesco Filidei koncertas violončelei ir orkestrui „Kiekvienas meilės judesys“ („Ogni gesto d’amore“).
Absoliučiai kitoks atlikimas, daug neįprastų būdų, kuriais išgauta muzika. Man net susisuko galva, kaip galima surepetuoti tokį kūrinį ir kokia atsakomybė gula ant dirigento pečių, ypač dėl ritmo palaikymo. Štai fortepijonu buvo grojama minimaliai,- pianistė braukė per stygas. Variniai pučiamieji irgi plušo neįprastai – retkarčiais vietoj valtornų pūtė susuktas žarneles, kuriomis buvo išgautas tuščio oro pūtimo ir šnypštimo efektas. Žinoma, tokios muzikos nėra lengva klausyti, tai reikalauja dėmesio sukaupimo. Retkarčiais ne tik save, bet ir aplinkinius pagaudavau besidairant klausiamu žvilgsniu,- iš kur šis sunkiai identifikuojamas garsas, kuo čia grojama. Pralinksmino ir pačių orkestrantų šypsenos, matėsi, jog ir juos apėmęs toks vaikiškas azartas netradiciškai pamuzikuoti. Tokie kūriniai plečia akiratį, o bendras įspūdis liko įdomiai malonus.

Antroji dalis prasidėjo Gedimino Gelgoto „Mountains. Waters. (Freedom)“ . Šis taip pat buvo įdomus, kitoks ir geras. Šiuolaikinė muzika būna keleriopa. Aš ją skirstau labai elementariai: galima klausyti antrą kartą ir antrą kartą klausyti nesinori. G. Gelgoto, žinomo dar ir Naujų Idėjų Kamerinio Orkestro kontekste, Kalnai -Vandenys itin spindi didybe ir Laisve. Jų norisi klausyti ir klausyti. Džiugu, kad Ciuriche šiemet pirmą kartą rugsėjį skambėjęs kūrinys, buvo paruoštas ir Lietuvoje. Besiklausant manęs neapleido jausmas, kad šį kūrinį jau esu kažkur girdėjusi. Gal jis artimas tam ilgesiui, kuris apima, kai keliauji į kalnus, kad net nevalingai imi gūžtis nuo jų didybės. Pučiamųjų skaidrumas labai įkvėpė didybės ir tyrumo. Tokiam simfoninio orkestro ir muzikos vieniui aš galiu kasdien stotis, ploti ir trepsėti pagal timpanų gausmą. Tokia muzika yra gėris.

Foto iš koncertų D. Matvejevo ir R. Danisevičiaus

3 komentarai

  1. Minimalistas Terry Riley galėjo pagroti labiau minimalistiškai arba reklamuotojai galėjo jį reklamuoti ne kaip minimalistą. Ne viename interviu jis aiškia pasakė, kad jis joks minimalistas, tai tik muzikos žurnalistai taip sugalvojo.

    Kuo toliau tuo labiau pradedu vertinti tuos atlikėjus, kurie nekuria jokio ryšio su publika. Ateina, pagroja ir išeina. Pasidaryk išvadas pats. O dėl C, tai taip, tam kūriniui reikia paie 30 muzikantų. Jų buvo du plius technologijos.

    1. Na argi tik ne su didžiąja dalimi didžių menininkų (kieno nors pradininkų) taip būna – jie tiesiog kuria, tai ką jaučia, o tie kiti, kurie meną stengiasi absorbuoti ir suprasti, būtinai suklasifikuoja ir sudėlioja į dėžutes, prilipdo visas ‘izmų’ etiketes. O T. Riley kūryba juk atitinka visus minimalizmo kriterijus, nemaža dalis jo muzikos paremta tų pačių skambesių pasikartojimais, eigos metu minimaliai keičiant kūrinio struktūrą.
      Taip, šiek tiek pačio Riley ir jo minimalizmo pritrūko koncerte, kita vertus, matyt per daug jis buvo išPR’intas, juk žmogui suėjo aštuoniasdešimt, išvis dar nerealu, kad jis koncertuoja. Tai ir buvo koncerto erdvė užpildyta papildomais atlikėjais. Ar netgi įrašu.

      Man labai patinka, kai ryšį su publika sukuria pati muzika. Ir nereikia tada nei papildomai stengtis, nei bendrauti, užtenka daryti tai, kas geriausiai pavyksta – muzikuoti.

  2. Senokai pastebėjau, kad tokie atlikėjai kaip P.Gabrielis, Ch.Rea, B.Dylan, a.a.J.Cocker, T.Jones, žinoma šio straipsnio herojus T.Riley ryšį su publika Lietuvoje kūrė savąja muzika. Džiaze iš viso nepriimta pliurpti tarp muzikavimo. Kaip skiriasi koncerto įsivaizdavimas nuo LT kūrybinio lyderio Marijono ar kokių Manto, Norkutės, Garbanotų bosistų sampratų. Marijono netgi koncertas dėl jo komentarų netgi aiškiai „sėda“ … Nemanau, kad artėjančiame jo lazerių show bus kitaip – pakalbėjimas tiesiog „įaugęs į kraują“. Pateisint galima būtų dėl balso taupymo…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.