Art Vilnius’15 nupleveno su vasaros vėjais (tikėtina, kad vėtrungių-kojinaičių nurodyta kryptimi). Buvo išrinkti geriausi mugės menininkai, kas be ko, nutapyti, išgroti ar suvaidinti performansai. Buvo daug tapybos. Buvo kas sudomino labiau (pavyžiui tas vargšas, diskusijų nustekentas ant Neries krantinės kėpsantis vamzdis Gedimino pilies fone). Visko po truputį, o teksto pabaigoje laukia, tiesiogine to žodžio prasme, parodų salėje auganti K. Svirnelio sukurta beveik kvėpuojanti drabužių kaugė.
Pačioje pradžioje pasitiko „made in china” rankšluostėlių Sibiro miškas.
Šis darbas buvo pripažintas geriausia ArtVilnius’15 instaliacija.
Sibiras mums iškart asocijuojasi su trėmimais, tačiau šitame kontekste į Sibirą autorius žvelgia kitu kampu. Kuo šis darbas įdomus ir kokiu kampu į Sibirą pažiūrėjo kūrinio autorius? Pateikiu šalia buvusio padėto teksto dalies laisvą vertimą iš anglų kalbos: „2014-aisiais Rusija sulaužė „Pandoros skrynios” užraktą dėl pasaulio teritorinės tvarkos, kuri buvo nustatyta po II-ojo Pasaulinio karo. Krymo aneksija sukūrė precedentą kitoms imperialistinio mąstymo šalims apsvarstyti savo galimybes ir į ekspansiją žiūrėti kaip į įmanomą bei svarstytiną variantą. Mokydamasi iš Rusijos klaidų Kryme, Kinija, nuosekliai dirbanti, bei ilgalaikė Sibiro viešnia, jau turi pakankamą kiekį žmonių, kurie yra asimiliavęsi, sudarę santuokas su vietiniais Sibiro gyventojais, auginantys vaikus, kurie kalba kiniškai ir atrodo kaip kinai. Jie dirba žemę, tvarko savo verslą ir perimą politinę kontrolę į savo rankas. Jei Sibiro dalys bus perimtos Kinijos, tai bus padaryta be kariuomenės.”
Prasklaidžius rankšluosčius ir išnirus į miško, patekome į begalę galerijų, kaip ir kasmet, pristatančų savo kūrinius. Labiau patraukusius akį pateikiu čia. Vaizdas šiuo atveju yra geriau už žodžius.
Dėmesį atkreipė Panevėžio miesto dailės galerijos judanti instaliacija. Šilkas, kuris yra toks lengvas, jog sklendžia oru. Besisukančios juostos, sujungtos iš medžiagos skiaučių suformuotų rutuliukų, tampa kūgio forma. Pakalbintos kūrėjos sakė, jog tik šilko tekstūra leidžia taip plastiškai parodyti šios medžiagos plevenimą.
Įstabi atrodė išpildytų intencijų (jei neklystu, liaudiškai vadinamų votais) „terra recognita” galerijos siena. Apie ką aš? Prisiminkime šventųjų paveikslus, kurie būna apkabinėti auksinėm kojelėm, širdimis, rankomis ir dar viskuo, kas tik pasveiko, pagijo po karštų maldų. Vat, tokias įprastų padėkų alternatyvas sukabino ant sieno. Akmenys vietoj brangiųjų metalų. Kur ne kur įtarpti karoliukai gali priminti rožinio daleles.
Taip pat kabantys akmenys ant sienos iš arti gali atrodyti kaip maži inkilai, kuriuose ir gyvena ta padėka, o gal dar tik intencija, kuri galėtų tapti išsipildžiusiu stebuklu. Žinoma, tai jau mano interpretacija. Tačiau be abejonės, tokia akmenų siena atrodo gerokai stilingiau nei rankyčių-kojyčių kratinys (arba kitų detalių, kaip pavyzdžiui lėktuvėlio, kuris yra padėka už sėkmingąjį antrojo lėktuvo Lituanica skrydį į Lietuvą. Kabo, beje šis lėktuvėlis – votas Pažaislio vienuolyne). Kitas klausimas, ar to stiliaus bažnyčioje tikintiesiems reikia. Pakalbinta galerijos vadovė pasakė, kad jie buvo padovanoję panašius votis- akmenis Bernardinų bažnyčiai. Sakė, kad kol kabėjo kaip pristatomoji paroda, tol kabėjo, o kaip baigėsi, tai nukabino nuo sienos, sukrovė į maišą ir padėjo į spintą. Tiek ir to meno. Be abejo, kai jų kabo daug, atrodo įspūdingai. Kažin ar taip būtų, jei kabėtų tik vienas, ar kad ir trys.
Kristinos Norvilaitės galerija, kuri šiaip ramiai sau tyko Užupyje, ši kartą leido šokinėti klases. Vaikai šokinėjo. Buvo ir akiai pažįstamo K. Norvilaitės stiliaus kurtų medinių dėžučių ir žinoma, tapybos darbų.
Vieni iš labiausiai palikusiųjų įspūdį- Ievgen Petrov darbai. Gyvai jie atrodė puikiai. Tykštančio vandens tekstūra tikroviška, purslai, rodos sudrėkina nosies galiuką. Paveikslas „Vilkai” vaizduojantis gulinčius vyrus, net nereikalaujo jokio atskiro pristatymo. Mintis pasakyta vaizdu.
Prancūzijos meno galerijos turėjo nenuobodų kampą. Gulinti „veltinio mumija”, paveikslai, pabrėžiantys stiklinių dangoraižių miesto atspindžius, gyvybingi veidrodėliai.
Žinoma, kaip reikiant atminty išliko ir Vilniaus vamzdis, kuris jau tuo metu, kai vaikštinėjau, buvo nupirktas. Veidrodinis pavaizdavimas suteikė kitoniškumo ir dviprasmiškumo, ar čia tikrai tas vamzdis? Gedimino pilies kontūras fone patvirtina, jog taip, nėra ko abejoti čia yra Vilnius.
Kiti autoriaus darbai ne ką prastesni. Sakyčiau įdomesni tuo, kad kasdieniai miesto vaizdai, atrodantys kaip kokybiškos nuotraukos, yra sujungti su, rodos niekaip nesusijusiomis detalėmis (pvz. kabliukais pasikabinti rūbams ir kurie atrodo kaip prikabinti, tačiau iš tikrųjų yra nutapyti).
Norisi išskirti Paulių Arlauską. Jo itin kruopštūs, detalizuoti darbai kvepėjo mistika, lengvumu ir šviesa. Nes jau kiek lietuvių tapytojų darbų turime, kurie šviesius ir lengvus Vilniaus barokinius bokštus perteikia tamsiai, sunkiai ir niūriau negu šiaip niūriai. Lengvumą P. Arlausko tapyboje išraiškingai parodo jo „White wind”, kuriame vėjo malūnėliai tokie grakštūs ir gracingi, kad apima pakylėtas noras linksmai straksėti šokio žingsneliu.
Ant raudono kilimo buvo patiekta „Reason of the war”
Kitoje salėje laukė smuikas iš šaunamųjų ginklų. Jis ne tik ant sienos kabėjo, juo dar ir grojo. Sakyčiau dailus frazės make love, not war performulavimas make music, not war.
Verta paskaityti ir žemiau esančio kūrinio tekstą. Tai architekto rašytas filosofinis tekstas, kuriame raktiniai žodžiai uždengti spalvotomis geometrinėmis figūrėlėmis. Vadinasi, esmę supraski kaip nori.
Netoliese laukė aguonų aguonų laukas, kurio skleidžiamos 60-tųjų muzikos (o paskui, kai visi įrašai paleidžiami vienu metu, tai ir kakofonijos) pasiklausyti galima prisėdus ant šiaudų.
Itin pralinksmino K. Svirnelio kūrybingai sukrauta drabužių kaugė, kuri naudojant jau gerai pažįstamą K. Svirnelio pripučiamų objektų techniką (prisiminkime pripučiamą „Senis Besmegenis”), įkvepia šmaikštaus gyvybingumo ir gerokai konkuruoja su stacionariais parodų objektais.
Nuotraukos Rūtos Šiugždaitės
Rūta, labai išsamus ir vaizdingas flashback’as. Jaučiuosi kaip pati pabuvojusi mugėje :) Dėkui!
Beje, ar pavyko pamatyti kokį performensą? Pvz. kad ir tos pačios M.Dirsytės kuri laimėjo žiūrovų prizą?
Žinoki, performansų nemačiau, tam būtų reikėję skirti papildomą dieną, kurios neturėjau. Bet nesijaučiu kažką praradus, nes mugė buvo maloniai įdomi: jei kažko vyliausi- to nebuvo, už tai buvo sudominę ‘visa kita’ – tai, ko neįmanoma prognouoti ar tikėtis :)
Aišku. Tai laukiam antros dalies ;)