Lapkričio 25-tąją, trečiadienį, publikai šiltai šurmuliuojant piano.lt koncertų salėje, leidau sau užduoti klausimą, ko tikėtis šį vakarą. Pabandžius spėjimą išskaityti iš susirinkusiųjų veidų, vėliau neteko nusivilti užsimezgusiu atsakymu.

Jau prieš savaitę g-taške anonsuotas Jef Neve Trio pasirodymas pristatant Belgijos džiazą ARTscape programoje paliko ryškius įspaudus muzikiniuose potyriuose. Ką gi atskleidė pats Jef (fortepijonas) bei jo kolegos Piet Verbist (kontrabosas) bei Teun Verbruggen (būgnai, perkusija)?

Koncerto programa nestokojo pasirinkimo, kada pagal asmeninį poreikį maksimaliai atsiduoti garsams. Gvildentos aktualios temos jau vien pagal kompozicijų pavadinimus („The Space We Need”, „Second Love”), neapleistos ir baladės su retrospektyva į sukauptą patirtį bendradarbiaujant su kitais kolegomis, puikiai pristatyta ir žaismingoji dalis. Tai „Pink Coffee” dar iš pirmojo jų albumo ir kompozicija gimusi Jef’ui vienos kelionės metu užstrigus oro uoste 17-ai valandų.

Dar nepasirodžius trio, akys užkliuvo už kuprinės šalia būgnų. Kilę įtarimai pasitvirtino. Iš ten buvo ištrauktos ne tik būgnų lazdelės , bet ir eilė kitų elementų suteikusių pasirodymui jau minėto žaismingumo. Teun puikiai žino ne tik, ką nori pats atskleisti kūrinyje bei kaip tai padaryti pasitelkus įvairiausius perkusijos elementus, bet ir harmoningai sugebėjo talkinti platiems Jef klavišų užmojams, kas bent jau mane asmeniškai labiausiai ir sužavėjo. Tuo tarpu Jef apskritai jautėsi laisvai ne tik skambindamas fortepijonu, bet ir sudarydamas erdvę pasireikšti Piet bei Teun. Nepaisant vietomis ryškiai išsiskiriančių dialogų tarp Jef‘o ir Teun, Piet kontrabosu pademonstravo ypatingai šiltas boso linijas bei suteikė apčiuopiamą pagrindą daugeliui skambėjusių temų.

Viso koncerto metu trio lydėjo gyvo pokalbio atmosfera. Patalpoje lyg susirinkus geriems bičiuliams vienas iš jų pradėdavo pasakoti istoriją, kurios pagrindu vėliau įsijausdavo ir kiti bei lygiai tiek ar net daugiau įliedavo savo minčių, įdėjų, kurios išlaisvindavo ir atskleisdavo temos įvairiapusiškumą. Perėjimai nuo lyrinių momentų prie visiškos energijos sklaidos (net ir baladėse) jaudino, o klausytojas turėjo galimybę ne tik visa tai nuosekliai sekti, bet ir regėti itin nuoširdžiai besielgiančius muzikantus. Į koncerto pabaigą Jef Neve Trio muzika, jie patys tapo savi.

Tekstas: Indrė Šėžaitė / Foto: Paulius Rymeikis