[flashback:] KAUNAS JAZZ 2016

Kaunas Jazz yra vienas iš tų nedaugelio festivalių, kurių organizatoriais galima pasitikėti. Didžioji dalis jų pakviestų atlikėjų sugroja tokius džiazus, po kurių koncertų kojas ima traukti mėšlungis nuo nevalingo trepsėjimo, o namo grįžtama, užmiegama, ir ryte prabundama su ta pačia užsifiksavusia šypsena veide. Nemažai renginių visad būna atvirose miesto erdvėse (sakyčiau tokia šviečiamoji Kaunas jazz misija – nori ar nenori, mieste skamba kokybiškas džiazas ir nedaug dar yra likę kauniečių, kurie drįsta pasakyti, kad jo nemėgsta), tad šiemet buvo labai apmaudu, kad festivalio nelepino oras.

Atlikėjai atvirose scenose ne ką prastesni, o protarpiais ir rimtesni už kai kuriuos grojusius uždarose salėse, tad ta nedidelė žmonių dalis, ištikimai po skėčiais trypčiojusių, buvo bene dešimtkart mažesnė, nei kad būtų buvusi, jei pavasaris džiazo savaitgalį būtų buvęs malonesnis. Muzikos kokybės oras nesuprastino, o lietus bent jau man įnešė tokio svajingo ir malonaus šarmo, kai nereikia stumdytis minioje ieškant laisvesnio žolės lopinėlio prisėsti.

Prieš Klaus Doldinger Passport grojusieji RADIOSTATIK klausėsi labai blankiai. Blogai jie negrojo, ypatingai irgi. Tiesiog šiek tiek lengvos muzikos, norinčios būti džiazu, su protarpiniais hip hop prieskoniais ir tekstiniais intarpais, matyt turėjusiais nuteikti, įvesti į nuotaiką. Negaliu vienareikšmiškai jų išbraukti, buvo kam patiko. Nežinau gal pabaigai jie buvo pasitaupę ką nors rimtesnio, bet aš išėjau laukan, pasiklausyti per lietų grojančių lietuvių KOTRYNOS JUODZEVIČIŪTĖS & SILENT BLAST BAND.
Tai buvo kažkas nauja ir malonu. Iš pradžių vokalas man ne per labiausiai patiko, bet kai niekuo neišsiskiriančios tradicinės džiazo ritmikos, po truputį pasidarė panašios į world music ir folk; kai vokalistė įpynė žalia rūta kalėda motyvą, ausys sukluso. Tokios kompozicijos malonus netikėtumas, paglaustantis ausį ir sielą. Su lietuvišku folku reikia mokėti tinkamai apsieiti, kad neįvilkti į nuobodylos rūbą. Jie išgrojo kone world meditaciją su lietuviškais motyvais, persipynusiais džiaziniais intarpais. Buvo labai gražu. Silent Blast band, prašau, surenkit savo koncertą, būtinai ateisiu ir draugų atsivesiu.

KLAUS DOLDINGER’S PASSPORT

Jį pristatė kaip jazz fusion legendą, o aš apie Klaus Doldinger nežinojau nieko. Sakyčiau džiazo muzikos spragos, ne kitaip. Kraštiečių vokiečių mylimas ir kaip jie pasakytų – super geil atlikėjas, neatrodo kad būtų praradęs savo kietumo, net ir einantis aštuoniasdešimtuosius metus. Dar dabar aktyviai koncertuojantis. Jo grupė – nereali, puikūs profesionalai, kiekvienas galėtų rengti solinius pasirodymus ir būtų daug geriau, nei puiku. Vien ko verti prie trijų mušamųjų komplektų grojusieji!

Passport improvizacijos skoningos, neperspaustos ir tokios tikros. Ką jau bekalbėti apie K. Doldinger kompozicijas, kurios nunešė į ūkanose paskendusius laivų dokus, į Brazilijos karnavalo margą šurmulį ar rytietiškais motyvais perpintas šalis. Pabaigoje, pilnai salei ošiant, jis apgailestavo, kad nemoka mūsų baltų kalbos, negali su mumis ja kalbėti. Tada bisui dėjo bene penkiolikos ar dvidešimties minučių kompoziciją ir improvizaciją. Klausytojai atsiliepė į neįprastai dėliojamas saksofono natas ir dainavo kartu. Kam kalbėti žodžiais, muzika – viena bendra kalba, kurią supranta absoliučiai visi. Tada šiek tiek pavyksta suvokti neaprėpiamą muzikos, kaip vienijančios jėgos, galybę.

Jei jūsų tąvakar VDU salėj nebuvo, oiii praradot nepakartojamą emociją. Renginį filmavo LRT televizija, tad šansas bent šimtąją dalimi pajusti koncerte vinguriavusias melodijas išlieka. Nors bent jau man džiazas tikras tik tada, kai klausomas gyvas (pasiklausius Passport įrašų atrodo – na, kokybiškas džiazas ir tiek, bet uff, visai nesulyginsi su tuo, kai klausomasi gyvai), o toks jis ir buvo tąvakar- gyvybingesnis nei bet kada.

Vėliau vėlumoje, dar atviroje scenoje grojo estai STATE OF ZOE. Nors prabėgom pasiklausiau tik kelias dainas, bet man patiko. Kažkokių ypatingų naujienų gal ir neišgirsime, tačiau malonų smooth electronical jazz. Moka užkabinti, moka pakviesti šokti.

Žydiškoji tema džiaze: GIEDRIUS KUPREVIČIUS & LIUTAURAS JANUŠAITIS PROJECT KurzSax

Kaip ir kasmet, Kauno choralinėje Sinagogoje kas nors įdomaus. Šįkart tai buvo saksofono ir sintezatoriaus duetas.
Giedrių Kuprevičių gerbti ir mylėti yra už ką. Jo pamokomieji elektro-synth-performansai, apie kuriuos esu tik girdėjusi, savo laiku praturtindavo žinias ir praplėsdavo muzikos suvokimą. Visai kitokia klausymo patirtis, kai patyręs profesionalas turi ką papasakoti, pristatyti kūrinį, sudominti, priversti įjungti smegenis į darbą ir pagalvoti kodėl girdi tai, ką klausai, iš kokios pagrindinės melodijos atsirado ši improvizacija ir pan. Liutauro Janušaičio, pažįstamo iš koncertų su Kaunas Big Band, saksofonas gan jaukiai klausėsi, įšalu dvelkiančioje sinagogoje.
Tik G. Kuprevičiaus bei L. Janušaičio improvizacijos nors ir nuoširdžios (pvz. įvairios variacijos Mėnesienos sonatos tema), bet protarpiais buvo per daug melancholiškos tam momentui ir pernelyg lyrinės. Sinagoga pasidarė per daug šalta ir gūdi.

Man prie širdies labiau gula Giedriaus Kuprevičiaus muzika scenai. J.Miltinio teatro spektaklis „Devynbėdžiai“, apie kurį jau buvo rašyta čia. Labai tikiuosi, jo neišbrauks lengva ranka iš repertuaro ir dar rodys. Taip pat, jei nebuvot LNOBT balete „Čiurlionis“ – nueikit vien dėl muzikos (nes ypatingo baleto ten nėra), tada galima sau leisti protarpiais užsimerkti ir klausytis. O atsimerkti paskutiniame veiksme, kur vaizdas po truputį ima prilygti muzikai.

SAEDI
Mažoje Vytauto bažnyčioje (į kurią panašų atitikmenį Vilniuje rastume, jei sukryžmintumėm šv. Onos ir šalia esančią Bernardinų bažnyčias), įvyko netikėtas stebuklas. Tania Saedi pačioje pradžioje atrodžiusi kaip „dar viena mergina prie fortepijono“, ėmė ir nubraukė abejingumo debesis keliomis dainomis. Jos šiltas, sodrus, vokalas tikrai yra kažkas tokio. Atlikėja, anksčiau koncertavusi su įvairiomis jazz grupėmis, dabar jau turinti savo kūrybos dainų, perpildytoje Vytauto bažnyčioje balsu sukūrė šiltą ir malonų jaukumą. Viskas vyko tiesiog per trumpai. Nes nors buvo šalta, nors pusė klausytojų stovėjo, net neabejoju, kad visi būtume išstovėję dar vieną papildomą valandą. Įtariu, kad prie bendro įspūdžio prisidėjo sakralinė atmosfera ir skliautai. Saedi drasiai galėtų pririnkti pilną Vilniaus Kotrynos bažnyčią savo vokalu, mat Vytauto bažnyčia Kaune  buvo kaip reikiant per maža.

Tada visai neįdomu nei apie ką dainuoją, nei koks kontekstas ar žodžiai, svarbu kad nenustotų. Po koncerto nusivinguriavo eilė įsigyti jos įrašų. Kita vertus, paskui visai džiaugiausi, kad man tiesiog albumo nebeliko, nes pasiklausiusi Spotify, kur vokalas apdėliotas įvairiomis instrumentų vingrybėmis ir užtušuojamas kitom spalvom, įsigali visai visai ne ta nuotaika, kuri buvo koncerte. Saedi live įrašai taip pat verčia kabinėtis prie kai kurių iki gali nepaimtų aukštesnių natų. O tądien, buvo gryna, švari, vokalinė laisvė, kiekvieno vidų užpildanti pasitikėjimu ir tikrumu.

Deja deja, nespėjau paklausyti nei  TAKE 6, nei Vilniuje Ester Rada. Gal yra buvusių? Kokie įspūdžiai?

3 komentarai apie “[flashback:] KAUNAS JAZZ 2016

  1. KLAUS DOLDINGER’S PASSPORT klipukas yra afigienas. Jeigu Kaune sitaip skambejo tai ziauriai pavydziu tiems kas ten buvo.

  2. Kaunas Jazz man išsiskiria pernelyg dideliu pataikavimu publikai, nors tą jie daro profesionaliai – tikri snobai čia sau nedaug ką ras, daugiau viskas orientuota į pakilius/iškilius verslininkus dėdes ir tetas wanna be elitas. Todėl programoje gausu lengvai suprantamų vokalistų, nors nesiginčiju, pavyzdžiui, Stacey Kent ir Ester Rada buvo nuostabios. Tik tada man tai jau nelabai jazz festivalis, bet toks world ar kažką tai. Klaus Doldinger buvo puikus, bet vėlgi – patikrinta klasika, kuri nenuvils, bet ir nenustebins naujais vėjais. Radiostatik buvo inovatyvūs, bet pritariu, kad tie intarpai pasakojamieji gadino reikalą. Grupė jauna, turi savo bružus.

    Lyginant su Vilnius Mama Jazz, mano galva, Kaunas Jazz rūko kamputyje, nes Vilnius Mama Jazz nebujo drąsesnių ir šiuolaikiškesnių sprendimų.

    Tuo tarpu Vilnius Jazz lieka savotišku užribiu, skirtu jazz profesionalams, nors smagu, kad jie irgi randa būdų kaip įterpti kažką šiuolaikiškesnio ir nepataikauja publikai.

    Tikiu, kad suorientuoti festivalį ganėtinai sunku, tačiau kol kas geriausiai sekasi Vilnius Mama Jazz, mano galva.

    1. Žinok sutinku, kad Kaunas jazz pataikauja dėdėms ir tetoms. beje, jiems tai gerai sekasi – yra nemažai žmonių, kasmet kaip į atlaidus privalomai sudalyvaujančių džazuose. Gal šis festivalis yra tapes tiesiog ‘must see’. Gal organizatoriai laviruoja tarp kokybiškų ir tradicinei publikai tinkančių koncertų, gal net nesistengia ieškoti įdomesnių netradicinių perlų.
      Šiaip, jei žiūrėtume į kokybiškos muzikos festivalį kaip tokį apskritai, sugebantį pritraukti žmones – tai Kaunas Jazz, Kaunui – pats tas. Jei ieškotume naujų vėjų – tada Vilnius lieka pirmaujančiu džiaze. O jei apskritai naujovių – tai jau už Lietuvos ribų tektų keliauti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.