Latvijoje vykstantis muzikos festivalis “Positivus” pastaruosius dvejus metus labiau traukia savo fantastiška lokalizacija, nei muzika. Ir šįkart – išvykom pailsėti ir pašėlti vienu metu, bėgom nuo lietaus ir debesų dengiančių Lietuvos padangę, o Salacgriva visą penktadienį bei didžiąją dalį šeštadienio lepino giedra. Vėliau kiek klioktelėjo, patešlino, tačiau yra tekę matyti ir labiau vudstokiškų festivalių priescenių, tad antrąją dieną purvas aukščiau kelių nešoktelėjo, bet galimybių sveikatingumui buvo:

Bet neužbėkim įvykiams už akių ir pradėkim nuo įvažiavimo į miestelį, kuris truko apie valandą: tranzuotojai dėkojo geriems vairuotojams, lipo lauk ir automobilių koloną lenkė pėsčiomis. Ne mažesnė eilė pasitiko ir prie įėjimo į festivalį – apyrankių dėjimas vyko vangokai. Taip pražiopsojome daug ateityje žadančias mergaites 2:54,

tačiau dar spėjome užmesti akį į „Niki & The Dove”, kurie didelėje scenoje atrodė varganai, o ir skambėjo nemaloniai – vyko kažkokie nepaaiškinami žemų dažnių permušimai, tad ilgai neužsibuvome ir patraukėme susipažinti su festivalio teritorijos naujienomis.

Iš naujo atradome hamakus, provinciškai pakikenome iš vyriškų atvirų pisuarų, išsiuntėme pozityvų atvirlaiškį draugams, pasimalėm po šmutkių kioskelius, įvertinome naują erdvę – “Palladium” sceną, skaičiavom, kiek padarys atsispaudimų, pasitikrinome šoklumą, apžvelgėm pasaulį žemyn galva, prasilenkėme su raudonais žmogeliukais, pastebėjome gatvių šokių karus  ir pačiu laiku spėjome prie scenos, kurioje jau muzikavo „Vondelpark“. Liejosi nepretenzinga pavakario muzika, tačiau reikia pripažinti, kad tai kompiuterinių efektų grupė, kuri vaizdu scenoje ilgai dėmesio neišlaiko, vyrukų kompanijos muzikavimo stipriausi momentai būdavo tada, kai prisidėdavo sempluotas moteriškas vokalas.

„Friendly Fires“ pasirodė visai pakenčiamai: jie turi puikų diskotekinį- pankovą skambesį, moka bendrauti, užvesti publiką, patys nenustygsta vietoje, tačiau vokalistas, nors ir savitoku tembru, gyvai skamba dar ribočiau ir silpniau nei studijiniuose įrašuose. Žmonių iš pradžių prie pagrindinės scenos nebuvo marios, nes vietinis latvių post-folko kolektyvas „Iļģi“ dar nebuvo paleidęs baisingos minios suprantančių, ką jie ten dainuoja, ir nuo to kaifuojančių.

Sulaukėme ir „Keane“ su saldžiai makartnišku Čaplinu, tačiau cukraus vatos  ausyse persisotinome po 20 minučių ir palikome festivalį taip ir nesužinoję, ar buvo „The Lovers Are Losing“.

Reziume: penktadienio grojaraštis buvo blankokas, pusiausvyra neišlaikyta, visi akcentai kažkodėl palikti antrai dienai.

Bet nuotaika – pati geriausia. Su tokia šeštadienį, visą pusdienį prasivartę paplūdimy, traukdami iš kuprinės lietpalčius, keliavome klausyti estų Ewert and The Two Dragons, kurių trys pirmieji gabalai iš “Good Man Down” jau seniai deklamuojami mintinai. Kolektyvas jau trečią kartą šiame festivalyje,. Pagaliau ant pagrindinės scenos užlipę vyrukai skandinaviškai paraitytais pradėjo su “(In The End) There’s Only Love” ir nuteikė tokiam jausmui, lyg po jų ant scenos užlips nuoširdieji Kings of Convenience. “Drakonai” įrodė, kad geros dainos gali būti atliekamos ir gulint lovoje. Tiesa, čia Ewertas ne gulėjo, o visą laiką prasėdėjo prie metalofono ir sintezatoriaus. Publika šėlo pagal “Good Man Down” ir “Jolene”, tačiau kitos eksperimentinės ūkanotos kompozicijos, net retkarčiais papildomai pasitelkiant pučiamųjų trio, nekėlė daug emocijų nei mums, nei aplinkiniams.

„Fanfarlo“ pademonstravo savo inde folkišką multiinstrumentalistiškumą, tačiau kolektyvui trūksta kažkokios ugnelės, vizualinio virtuoziškumo, kad išliptų iš „viena iš tų“ kategorijos.

SBTRKT draskėsi gyvai, bet didelės gyvybės neįkvėpė, ir dviese ant scenos atrodė labai mėgėjiškai.

Norėjosi, kad vietoj pastarųjų didžiojoje scenoje grotų festivalio laukiamiausi „Wild Beasts“ (vėl britai). Puikus buvo pasirodymas, ypač kulminacinis momentas, kokių galėjo būti daug daugiau. Klausiau ir vis galvojau, kad Antony Hegarty vibracijos ir daugiasluoksnė muzika yra daug įdomiau, nei vien Antony Hegarty vibracijos, kurias norėtųsi išgristi ir dar negirdėtose amplua: pavyzdžiui, pagal hard roką. Nors gal čia nereikia kišti Antony, Hayden Thorpe falsetas ir kolektyvo muzika skelidžia ypatingą hipnotizuojančią aurą, kuri nenuvylė ir pateisino visus lūkesčius.

„The Vaccines“ dar neturi ilgo repertuaro, todėl trenkė trumpai, tačiau tūžmingai ir rokenroliškai. „If You Wanna”, “Post Break-Up Sex” ir kiti šmotai neleido nustygti susirinkusiems vietoje. Todėl jiems galima atleisti visas muzikines kliauzes.

Damien Rice sutraukė didžiulę minią – tiesiog nebuvo, kur kitur tuo metu eiti, tačiau jo dainuojamoji poezija vien su gitara rankose liko nesuprasta. Matyt pirma reikia būti šio dainiaus gerbėju, kad sugebėtum įvertinti šį autorinį akustiškumą, nors, akivaizdu, jog miniai labiau patiko coveriai: L. Coheno “Hallelujah” ar įpintas Radiohead‘ų „Creep“.

Prieš pagrindinį festivalio akcentą, mažoje „I love You“ palapinėje stogą kėlė latviai „The Sound Poets“, kurie ir tapo festivalio atradimu. Nesudėtingu, bet užkrečiančiu poproku valdė publiką, o “Kalniem pāri” buvo ta visų dainuojama vinis, kurios galėtų pavydėti kiekviena grupė.

„Manic Street Preachers“ užbaigė festivalį. Kiek trumpoku, pusantros valandos pasirodymu. Be biso. Trinktelėjo kokybiškai. Pradėjo „Motorcycle Emptiness“ ir tęsė su didžiausiais senais savo hitais, kurių šie grandai turi pilnas kišenes ir visiems išgroti neužtektų ir poros pasirodymų. Nieko daug MSP neprikiši, nors statistinis kontaktas su jau metai iš metų girdimu “You’re fucking amazing” talpina grupę į muzikantų-darbininkų gretas, o ne prie tų, kurie prieš gerbėjus keliaklupsčiauja ir dėkoja iš širdies. Teisa, tokių ir šiaip mažuma, tad pasirodymą su bosisto Nicky Wire militaristiškai glamūrine apranga, Bradfieldo pavydėtinai skaidriu, stipriu ir raiškiu balsu užskaitėm. Aranžuotės artimos albuminėms, nors seniausi hitai “Slash’n’Burn”, “You Love Us”, “Revol” turėjo šiuolaikinių manic’ų skambesio. Liūdna, kad nebuvo „No Surface All Feeling” ir visai neskaniai suėjo koncerto epilogas su “We are the world, we are the children” intonacija.

Tokie liko įspūdžiai iš “Positivus’12”. Žiūrėsim, ką nauji metai atneš. Juokavome, kad jeigu organizatoriai nelaužys tradicijos, tai turėtų būti Travis, grojęs pirmajame festivalyje.

Čia dar video įspūdžių:

Ps. O didžiausiu džiugesiu ir netikėtumu tapo festivalio lankstinuke reklamuojami ateities pasirodymai: turėkit omeny Palladium salėje Rygoje, lapkričio 23 bus GRIMES !

Festivalio Positivus 2012 nuotraukų galerija.