Festivalis Positivus man vis labiau tampa tradicija, kurios laikausi ne dėl muzikos, o dėl kompanijos, gražaus, tinkamo pailsėti, kai nuo scenos nesklinda muzika, pušyno, ramaus paplūdimio (tiesą, šįkart su mirusiu ruoniu) ir muzikos. Taip, amžius daro savo, o ir maža beliko muzikos, dėl kurios norisi kažkur toli trenktis.

Radikalių pokyčių jubiliejinio festivalio teritorijoje, rėmėjų gretose ir kioskelių siūlomų pramogų, prekių ir paslaugų asortimente neįvyko, tad visas dėmesys liko sutelktas į muziką, kurios palikimas manyje liko toks:

SAN FERMIN kiek blankokai ir silpnokai skambėjo nuo didžiosios scenos. Mažesnėje erdvėje gal būtų daugiau jėgos.
ARTHUR BEATRICE gyvas skambesys neužvežė. Kai matai atlikėjus, tai dėmesys kuriam laikui prilimpa, tačiau tai eilinis kolektyvas, kuriam dar bręsti ir bręsti.
MINOR VICTORIES sugrojo valandos setą, kuris iš esmės patiko (vienok, ne atsitiktinai jų albumas kelyje į festivalį buvo sukamas ilgiausiai). Matėsi, kad ant scenos dirba ne naujokai, tačiau jautėsi ir tas, naujiems projektams būdingas, nenoras plėtotis, eksperimentuoti, žaisti su kompozicijomis kitaip nei įraše, pasirodyti tvirta komanda. Liko tokios „dream team” įspūdis, kurioje komandinio žaidimo nerasta.
HOT CHIP ant scenos atrodė masiškai – bene aštuoniese rodė, kaip grojama jų šokių muzika gyvai. Buvo visai smagu ir šoklu, kūnas lingavo į ritmą, tik tas ritmas buvo toks elektroninis, iš mažai ausiai pagaunamų gyvų instrumentų, kurių ant scenos šiaip netrūko. Kaip diskoteka visai gera.
Pirmos dienos mano laukiamiausias RICHARD HAWLEY dviračio neišradinėjo: pasirodė paprastas, džinsuotas, pliktelėjęs kaubojus, bet profesionalus – iš tos lygos, kur gitaros keičiamos po kiekvieno gabalo, o prieš akis – stovas su dainų tekstais ar akordais. Jo žengimas į psichodelizuoto roko laukus kiek blaško ir glumina, nes kaip ten kas ką besakytų, Hawley stiprybė yra melancholiškas vokalas ir lyrinės baladės. Per pastarąsias vyresnio amžiaus klausytojai nušvitusiais veidais lingavo į taktą ir akivaizdžiai nuobodžiavo, kai Hawley kompanija grojo naujesnius „nešvaresnius” kūrinius. Tiesą sakant, į vieną sujungti džeržgiangčias gitaras ir lyriką gyvame pasirodyme Hawley sekėsi sunkiai ir visuma gavosi tokia banguota, nevieninga, lyg neapsispręstų ant kurios kojos stovėti. Vienok, skambėjo gerai, nors kaip priklauso tikrame roko koncerte ne kartą instrumentai pafonavo.

JOSS STONE niekada nemėgau, nepasikeitė tas santykis ir dabar. Su visa pagarba, tai gera atlikėja, bet tokią muziką iš mano pažįstamų dievina tik Terasovai, kurių nepažįstu. Jai dar nebaigus pasirodymo nutipenome į kitą sceną, kur POSTAAL – du vyrukai su sintezatoriais nevaidino, kad daug groja, bet skambėjo panašiai kaip Hot Chip. Jeigu būtų turėję daugiau jau girdėtų gabalų, būtų suėję dar stipriau. Pasižymiu, jog kai bus albumas, būtinai reikės patikrinti.
C DUNCAN spinduliavo per daug jaunystės, susikaupimo ir nedrąsos. Niolika minučių ir tokio pasirodymo per akis. O štai LIIMA šypsojosi ir jautėsi laisvai. Į muškietininką Atą panašus Efterklang vokalistas Casper Clausen puikiai papildė kitų kuriamą muzikinį audinį, kuris abejingų neturėjo palikti. Nebent nusivylę buvo Ellie Goulding fanai.
Tiesa, prieš tai dar buvo didelių lėlių paradas iš Prancūzijos – TRANSE EXPRESS, kurių performanso turėjusio būti žavesio likau nesupratęs. Taip pat sėkmingai per minią galėjo pravešti „Katedros” dekoracijas.
JOHN NEWMAN sutraukė pilną aikštę jaunimėlio, kuris matė dėl ko šėlti. Man tai šis apkūnokas pusiau Elvis atrodė kiek komiškai. Jau po pirmojo kūrinio žliaugiantis prakaitas rodė, jog su fizine forma Newmanas galėtų daugiau padirbėti, nes klausyti tuo pačiu receptu atliekamus kūrinius buvo nuobodoka.
Egzotiškos išvaizdos SEINABO SEY įstrigo labiau tuo, jog mėgsta labiau šnekėti, o ne dainuoti. Bet jos pasakojimai mano dėmesio neatlaikė, kaip ir debiutinis albumas.
O štai MERURY REV buvo labai laukiami, nenuvylė ir tapo tuo įvykiu, kurį norisi vadinti „pamatyti privaloma”, ir, jeigu pasitaikytų proga, žiūrėčiau ir klausyčiau dar ne kartą. Kaip minėjau priešfestivaliniame įraše, iš šių amerikiečių tikėjausi kažkokio gražaus, ramaus poprokelio, peno sielai ir švelnumo ausims, tačiau Mercury Rev gyvai suskabo netikėtai aštriai, kiek čaižokai ir galingai. Tačiau visą valandą dėmesį labiau nei muzika kaustė vokalistas Jonathan Donahue. Jis lyg aktorius rodė mono šou, nenustygo vietoje, dirigavo visiems muzikantams, rodė neįtikėtinas mimikas ir akių vartymus, gėrė Marques Casa Concha iš kakliuko, darė lyg kokias jogos asanas, vaizdavo flamingą ir visokius kitokius gyvius, kurių pilna grupės muzika ir dainų tekstai. Tai buvo tikrai originalu ir stulbinama. Toks jausmas, jog stebi savame pasaulyje gyvenantį pamišėlį, kurį sutramdo tik jam vienam suprantama muzikos jėga. Tiesa, buvo ir tokių kam tos Donahue pozos neįtiko, atrodė nereikalingos, netinkamos, tačiau man tai buvo panašu į natūraliai iš dainininko vidaus einančius judesius (kaip, pavyzdžiui, scenoje demonstruodavo amžinatilsis Joe Cocker).

M83 užbaigė šeštadienio vakarą. Man užbaigė maždaug per vidurį pasirodymo. Buvo nuobodu. Tikėjausi kažko daugiau. Tai, ką girdėjau, nedaug skyrėsi nuo studijinių įrašų, o tuos įrašus galima klausyti ir namie. O dar ta vis besikartojanti kosmoso ir žalių langelių projekcija… Žodžiu, M83 tapo festivalio didžiausiu nusivylimu.

CHOIR OF YOUNG BELIEVERS lipo ant scenos labai nepatogiu metu (14 val.), bet aš ten buvau, spoksojau į klaikiai apsirėdžiusį vokalistą ir mielai suklausiau tą vieną akademinės valandos trukmės nesibaigiantį gabalą. Ne stebuklas, bet festivalio repertuare visai malonus susipažinimas.
AIR buvo labai juokingi, nes pasirodė kaip pati netinkamiausia festivaliui grupe. Sutraukė didžiulę minią, kuri po poros gabalų ėmė bėgti nuo scenos. Ir tikrai, tai buvo kažkoks nesusipratimas. Duetas su dar vienu pagalbininku stengėsi gyvai perteikti savo kūrybą, tik buvo kažkas netvarkoje tiek su aranžuotėmis, tiek su repertuaru. Jeigu AIR būtų stebinę savos muzikos akustiniu atlikimu, tai tikrai būtų vertę įsiklausyti ir gal būtų net su tuo kompiuterizuotu „thank you” priminę Kings Of Convenience intymumą ir lengvumą, kuris visus pavergiau. Jeigu būtų parengę labiau dj’inę programą – būtų galima pašokti. Dabar gi skambėjo tokia blanki veik beperkusinė muzika, kuri netiko nei vienam, nei kitam. Lėto tempo kūriniai skambėjo su pačių AIR’ų vokalais, tai mažiau, tai daugiau kompiuterizuotais. O netrūko ir lėtų instrumentinių kompozicijų, kurios festivalyje visiškai netiko. Žodžiu, tai buvo toks linksmas feilas, per kurį buvo smagu stebėti aplinkinių veidus.
O štai per GRIMES visi, pabėgę nuo Air’ų ir dar daugiau, apgulė mažesnę sceną, kurioje šėlo nutrūktgalviškoji kanadietė. Grimes jau išaugo iš tos solo atlikėjos, kuri vienoje rankoje laiko mikrofoną, o kita sukinėja įvairias rankenėles. Dar iki 2012-ųjų buvo galima jos pasirodymuose įžvelgti gyvasties, kuria ji pindavo savo įmantrų muzikinį audinį. Dabar gi iš to beliko tik butaforija. Įvairių agregatų ant scenos netrūko, atsirado ir šokėjos, ir gitaristė-pritariamoji vokalistė, tačiau pasirodymas vis labiau panašėja į beždžioniukų diskotekos konkurso nugalėtojų šokį. Šou tikrai buvo užvedantis, efektingas, su Ave Maria, leidžiamais iš burnos klyksmais, nenuslopstančiu šokėjų ir pačios Claire Boucher judesiu, rankenėlių pasukiojimu, būgnų lazdelių pamojojimu, tačiau tai jau labiau dvelkė Ellie Goulding sintetika, o ne eksperimentine, kiek avantgardine, iš vidaus einančia pop muzika. Nors po mainstryminio albumo „Art Angels” to galima buvo tikėtis.

Festivalį vainikavęs IGGY POP pasitiko prabangaus teatro salės vertomis užuolaidomis ir kaip visada – iki pusės nuogas. Jam jau 69-eri, nors toks jausmas, kad ir prieš 69-erius jis atrodė taip pat. Nuo pirmųjų akordų grupė trinktelėjo neįmantrų, bet kokybišką roką. Pradėjo su kultiniais solo karjeros ir The Stooges laikus menančiais „The Passenger”, „Lust For Life”, „Sixteen”, „1969”, tarpais pridėdavo daug žiūrovams skirtų fuck variacijų ir Iggy be perstojo davėsi po sceną, rodydamas, kad dar turi parako. Deja, tas parakas gyvas tik istorijoje ir paties Iggy asmenybėje. Galbūt į pensinį amžių įžengusiems ir buvo smagu pašokinėti pagal paauglystės muziką, kuri skamba taip pat, kaip ir prieš 30-40 metų. Manęs tai nesužavėjo. Dar prisiminiau pernai girdėtą Robertą Plantą, kuris vis dar geba skambėti šiuolaikiškai ir vis ieško naujų muzikos formų, o iš Iggy likęs tik gražus plakatas, bet noro į jį žiūrėti iki pasirodymo pabaigos jau visai nebebuvo.

Kažkaip imu jausti, jog trys dienos festivalio Positivus festivalio yra per daug. Esmę būtų galima perteikti ir per dvi, bet tikiuosi, kad ir kitais metais ten būsiu. Dėl kompanijos, gamtos, muzikos.