[flashback:] Sasha Waltz & Guests „KŪNAI“ („Körper“)

„Kūnai“ („Körper“) turėjo savo pasaulinę premjerą 2000 metais Berlyno holokausto muziejuje. Šis šedevras buvo parodytas daugiau negu 180 kartų net 48 pasaulio miestuose, daugiau nei 30 šalių, buvo pripažintas kritikų.

 Sasha Waltz & Guests neabejotinai kuria naują išraiškos formą ir tai, ką matome scenoje, toli gražu nėra vien šokis. Tai ir teatras, ir choreografija, ir filosofija, ir mokslas, medicina, ir sportas, ir vizualieji menai ir dar kažkas, todėl man keista, kai panašūs meno kūriniai yra spraudžiami į tam tikros meno šakos rėmus: šiuo atveju – „šokio“, kai to šokio tikrai nebuvo daug.

 Scena paskendusi tamsoje, be šviesų, be garso. Monolitinės sienos viduryje išryškinamas didelis rėmas, kuriame lėtai slankioja, šliaužioja aukštyn, žemyn, vienas aplink kitą šokėjų kūnai. Atidžiau įsižiūrėjus suvoki, kad visas šis judantis „paveikslas“ yra žmogaus vidinių kūno organų atvaizdavimas.

Po 90 minučių žiūrėjimo kūno sąvoką imi vertinti labai abstrakčiai.

httpv://www.youtube.com/watch?v=jifXuaXgoHY

 „Kūnuose” yra kelios potemės. Viena jų susijusi su mūsų anatomija – nervų sistema, kraujo apytaka, raumenimis, kaulais, vidaus organais ir oda, kaip didžiausiu žmogaus kūno organu. Choreografė kuria savitą žodyną, kuris leidžia žiūrovams pajausti žmogaus kūno sandarą. Tyrinėdama kaulus dėmesį kreipia į jų akustiką, odos ypatumus pabrėžia jos elastingumu, kraujo takumą prilygina vandeniui ir pan. Scenoje ji kuria įvaizdžius, kurie visa tai pasakoja. Kita spektaklio dalis – mokslinis požiūris į kūną, medicininis kūno stebėjimas.

Trupė šiuo spektakliu atkreipia dėmesį į tai, kad žmonės gyvena savo susikurtuose kalėjimuose, kad siela neranda ryšio su kūnu, kad šiuolaikinis žmogus negali tapatintis ir priimti savo kūno, tokio koks yra. Jis jį nuolatos nori tobulinti, jauninti, kažką jame keisti ar net klonuoti. Dar kūnas šiais laikais turi savo kainą. Yra agentūros, rinka, kurioje žmonių organai turi paklausą ir kainas. Visa tai veda visuomenę į beprotybę, nekontroliuojamą kompulsyvumą, stresus, depresijas. Spektaklio metu staigiai virstanti milžiniška monolitinė siena yra simbolis ne ko kito, o savo vidinio kūno žūties. Griausmingas garsas užpildo sceną, žmogaus kūnas žlugo, jo jėga nebeegzistuoja.. Ši scena viena iš stipriausių ir be abejonės paliekanti publiką be žado. Tai yra mūsų visuomenės metafora. Pamąstymai apie tai, kaip mes prarandame savo unikalų grožį ir tuo pačiu, kaip kiekvienas kovojame siekdami jį išlaikyti, bet kokia kaina.

Kalbant apie įspūdį, kurį paliko šis spektaklis, tai jis kaip ir kiti postmodernūs kūriniai labai fragmentiškas, tarsi sudurstytas iš skirtingų, bet efektingų spektaklių ištraukų, kurios neturi vientisumo, turinio tąsos ir aiškios idėjos, todėl kiekvienas žiūrovas iš šių vaizdinių priverstas pasidaryti pats sau asmenines interpretacijas. Po spektaklio kolegoms sakiau, kad, mano nuomone, iš šio vieno spektaklio išeitų dešimt nuostabių atskirų mini performensų, kurių pakaktų visam festivaliui. Tik iki šiol nenusprendžiau kokiam – teatro ar šokio? O gal – šiuolaikinio meno?

Be abejonės, tai, ką kuria ši režisierė ir ši trupė, yra labai stipru, labai efektinga, labai meniška. Spektaklyje judantys beveik (o kartais ir visai) nuogi kūnai priminė gyvą paveikslų galeriją su herojais iš Luciano Froido (Lucian Michael Freud) tapybos darbų ar šokančius valstiečius iš renesanso laikų olando menininko Pieterio Bruegelio (Pieter Bruegel) šedevrų ir, be abejonės,- istoriką, filosofą Michaelį Foucaltą su jo „Seksualumo istorijos“ tomais. Šiame spektaklyje kūnas dažnai demonstruojamas labai ironiškame kontekste, kartais kaip “mėsa“, kartais kaip „prekė“, kartais kaip „taikinys”.   Kai kuriuose epizoduose kūnas pateikiamas kaip gražiausias meno kūrinys, be jokių papuošalų, madingų skudurų, nuogas. Tad kaip meno kūrinį, kaip performansą (ar dešimt atskirų) „Kūnus“ vertinu aukščiausiais balais, tačiau negaliu jo vertini kaip vientiso šokio spektaklio, nes choreografijos (ir muzikos jai) čia buvo tikrai labai mažai, nebent šiais laikas choreografija reiškia jau ir piršto pakrutinimą ar akies mirksnį.

Tikrai buvau iš tų, kurie po spektaklio plojo atsistoję ir dariau tai nuoširdžiai, nes Sasha Waltz – neabejotino talento kūrėja. Panašios emocijos, poveikis buvo gal tik po Romeo Castellucci: kai „nieko nesupranti“, bet viskas labai jautru, stipru, efektinga, vizualu ir pan. 

fb-share-icon

4 komentarai apie “[flashback:] Sasha Waltz & Guests „KŪNAI“ („Körper“)

  1. Tai, pala, kokia buvo ta žinutė, pagrindinė mintis, kurią iš spektaklio turėjo išsinešti žiūrovas?

  2. Cituoju Sasha Waltz:
    „Mes niekada nesiliaujame siekti idealaus kūno – tai yra tarsi pirmykštė žmogaus svajonė. Kartu siekiame ir nemirtingumo, o tai jau yra visiška beprotybė.”

  3. man tai sukėlė asociacijas apie gero santykio su savo kūnu ieškojimą, ir tuo pačiu vidinės tapatybės, kuri ne visada adekvati kūno primestiems rėmams, atradimą. bei būtinybę priešinantis visuomenės tendencijų keliamiems reikalavimams, nuostatoms kas ir kokiame kūne kaip turėtų jaustis, kuo būti, etc.

    ir apie vidinius atradimus, tokius kaip kad vilkas susivokia gyvenantis avies kailyje ar panašiai…

    iš tiesų koks skirtumas kokiai meno rūšiai šį kūrinį priskirti, kai jis iš tiesų aprėpia visas. o ir filosofiją, sociologiją, net psichologiją tuo pačiu. kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. : )

    man tai „susiklausė” kaip odė – dermės tarp kūno ir dvasinės savasties siekimui.

  4. Tai, kai šokis naudojamas kaip savigydos (medicinoje – gydymo) priemonė. Tame yra šokio galia. Pirmas šokį kaip terapiją pradėjo taikyti amerikietis Čeisas Sprai praėjusio amžiaus penktajame dešimtmeyjeį. Sprai naudojo tradicinius šokius kaip terapijos būdą ligoniams. Tačiau didžiausią vaidmenį šokio terapijoj suvaidino garsiosios JAV baleto šokėjos Aisedoros Dunkan improvizacijos. Ji ypač pabrėždavo dvasios ir kūno vienybę: “Jeigu mano kūnas juda, tai todėl, kad jį tam skatina siela”. Kadangi judesiai yra mūsų vidinio pasaulio impulsai, tyrinėdami juos galime pažinti patys save. Ir tikrai judesiai pagal muziką yra pats natūraliausias emocijų raiškos būdas. Amerikoj ir Europoj šokių terapija yra labai populiari, turi savo metodiką, kuri įeina tiek į medicinos (kardeologijos, psichiatrijos, onkologijos),taip pat ir į pedagogikos mokymo programų sudėtį.Pvz.: Italijos mokyklose per pertraukas šokio terapija pravedama tiek vaikams, tiek pedagogams.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.