flashback: Spektaklis „BALTA DROBULĖ“ (rež. Jonas Jurašas)

Spektaklio pagal vieną geriausių, o kai kurių teigimu — geriausią lietuvių romaną „Balta drobulė“ (autorius — Antanas Škėma) premjera Kauno valstybiniame dramos teatre įvyko 2012 m. spalio 12 d. Spektaklio režisierius — Jonas Jurašas. Dailininkai — Gintaras Makarevičius (scenovaizdis) bei Jolanta Rimkutė (kostiumai); kompozitorius — Linas Rimša. Šis spektaklis susilaukė nemažai dėmesio. Jo premjera vyko iškart po Kauno valstybinio teatro renovavimo darbų, šis spektaklis — vienas reikšmingiausių šių metų kultūrinių įvykių, nes tai pirmas kartas, kai romanas „Balta drobulė“ perkeliamas į sceną. Tai buvo savotiškas iššūkis: J. Jurašas sako, jog knygos kalba kur kas labiau tinka kinui nei teatrui; tai akivaizdu, todėl, ko gero, ne vienam buvo smalsu, kaip knygos pasakojimas atrodys perkeltas į sceną. Režisierius taip pat mano, kad spektaklis nėra vien knygos turinio atkartojimas. Jis sako, kad pagrindinis herojus yra šiuolaikinis žmogus, jo problemos — nūdienos žmogaus problemas. A. Garšvos išgyvenimai taip pat labai panašūs į J. Jurašo; juos sieja emigracijos patirtis.

Pristatymas, kuriame buvau, vyko 2012 m. lapkričio 7 d. Kaip minėjau, spektaklis sulaukė daug dėmesio ir gausiai susirinkę žiūrovai tai patvirtino. „Balta drobulė“ ko gero ne vienam paliko įspūdį. Mano manymu to sėkmės priežastis — profesionalumas ir skonis. Prieš eidama žiūrėti svarsčiau, kaip režisierius mėgins įveikti uždavinį, t.y. pastatyti spektaklį būtent pagal šią knygą. Nors „Balta drobulė“ yra puikus romanas, manau, sudėtinga ją perkelti į sceną. Siužetas neryškūs, veiksmo nedaug, kompozicija fragmentiška ir sudaryta nesiremiant padėčių principu, kuris palengvintų uždavinį; Niujorko peizažas niūrus; čia svarbiau žodis, ne veiksmas, estetika, ne idėja (nors ji taip pat labai reikšminga), Antano Garšvos vidinis pasaulis, ne aplinka. Todėl buvo sunku įsivaizduoti, kaip remiantis romanu bus sukurtas spektaklis, svarsčiau, kaip tai pavyks, ar apskritai pavyks. Tačiau spektaklio sėkmės nelemia vien ką tik paminėti dalykai, tam daro įtaką ir kitos detalės: kostiumai, dekoracijos, tema, scenografija ir daug kitų. Pats J. Jurašas sykį sakė: „Geram spektakliui įvykti daug ko reikia: stiprių artistų, kurie pajėgtų įgyvendinti scenoje tavo sumanytas vizijas, prodiuserių, kurie tavo idėja patikėję rizikuotų savo lėšomis…“ J. Jurašas pasistengė visa tai išpildyti ir įrodė savo talentą, kūrybingumą bei profesionalumą; taip pat čia nepaprastai svarbus dailininkų indėlis. Spektaklis pavyko.

Scenovaizdis man pasirodė vienas sėkmingiausių ir skoningiausių dalių. Jis sugebėjo išpildyti daugelį elementų, kuriuos parodyti ir atskleisti be dekoracijų, ekrano, vaizdo projekcijos ir kitų pagalbinių priemonių, būtų buvę sunku. Prieš eidama į spektaklį truputį baiminausi dėl scenovaizdžio. Neretai režisieriai, demonstruodami lojalumą modernizmui, renkasi primityvius, neišvaizdžius sprendimus. Nudžiugau išvydusi akies nerėžiančius, paprastus, bet spektakliui puikiai tinkančius kostiumus ir dailų liftą, kurio reikšmė, be abejo, čia didelė. Jis buvo gan erdvus, tačiau ne per daug masyvus, neapsunkinantis vaizdo, atvirkščiai. Jame nepamiršta ir tokia svarbi detalė kaip laikrodis. Lifto panaudojimas spektaklyje buvo lankstus ir plastiškas. Vienoje scenoje jis — A. Garšvos darbo vieta, kitoje — kambarys, kuriame vyksta susitikimas su Zuika bei Simučiu ar Ženia, dar kitoje scenoje liftas tampa erdve A. Garšvos ir Elenos susitikimui ar jo motinos ir tėvo kivirčui. Tuo gana gerai parodyta, kad iš tiesų svarbiausia veiksmo vieta ir erdvė yra A. Garšvos galva: visas spektaklis yra jo vidinė kelionė per prisiminimus, per save. Nors greičiau tai ne kelionė, o blaškymasis: visas vyksmas yra nesuvaldytas herojaus minčių srautas, sukeltas dažnų dramatiškų patirčių. Jų įprasminimui šis žmogus pasirenka eilėraščio formą. Tačiau šią taip pat suvaldo sunkiai. Spektaklyje parodoma, kaip Garšva tarsi mėgina keliauti per save, per įvairialypį iš dramatiškų atkarpų sudarytą aš, bet nepajėgia ištrūkti iš sustingusios, nejudrios vidinės erdvės, kurią įprasmina liftas.

Tačiau liftas čia netampa vieninteliu sprendimu, nes, kaip sako scenovaizdžio dailininkas Gintaras Makarevičius, spektaklyje tiek teksto, tiek metaforos lygmeniu labai svarbi vertikalė. Šiuo atveju jis nepasirinko lifto, nes jo kilnojimas būtų buitiškas, galbūt kiek primityvokas, nes kaip pats minėjo, natūralizmas teatre ne visuomet pasiteisina. Tam tikslui G. Makarevičius pasitelkė vaizdo projekciją. Ji perteikė lifto judėjimą aukštyn-žemyn, padėdavo žiūrovui nusikelti ir į A. Garšvos praeitį, o kartais ekrane atsirasdavo tekstas, imituojantis trūkinėjančią, krizės ištiktą liftininko sąmonę. Ko gero, jei šiems sprendimams būtų pasirinkta ne vaizdinė projekcija, o įprastos spektaklio dekoracijos, liftas, vidinis A. Garšvos vyksmas nebūtų perteiktas taip įtaigiai, plastiškai, meistriškai. Scenovaizdžio sėkmę lėmė ir tai, kad dailininkas stengėsi nenutolti nei nuo teksto, nei nuo realybės (imitavo A. Garšvos laikų lifto Niujorke stilių, kūrė remdamasis nuotraukomis ir tai, ką matė pats būdamas šiame Amerikos mieste).

Be scenovaizdžio įspūdį paliko garso takelis ir, žinoma, vaidyba, ypač Dainiaus Svobono, atlikusio pagrindinę rolę. Kaskart skambant muzikai, buvo girdėti, jog ji atitinka vaidinamą veiksmą, nebuvo tarsi dirbtinai „įklijuota“. Dažniausiai ji sustiprindavo ir pabrėždavo emociją; kadangi garsas buvo moduliuojamas priklausomai nuo scenos, kartais įspūdis buvo išgaunamas ypač stiprus, pavyzdžiui scenoje, kurioje nusižudo Stenlis. Kadangi teatre nesilankau itin dažnai ir šia sritimi pernelyg nesidomiu, negaliu profesionaliai vertinti vaidybos. Tačiau jei geru aktoriumi laikome tokį, kuris neleidžia suabejoti juo, tai drįsiu sakyti, vaidinta gana profesionaliai. Galbūt ne visi ir ne visad įtikino iki galo, pavyzdžiui būdavo scenų, kuriose herojai klykia; tokiame spektaklyje kaip „Balta drobulė“ klyksmas turi kalbėti apie tai, kaip herojui sudėtinga gyventi, kaip jis jaučia, jog nesuvaldo situacijos. D. Svobonas tai perteikė gan gerai, galbūt kiek mažiau pasisekė kitiems, nors pažerti daug rimtos kritikos taip pat negaliu. Aktoriai vaidino išraiškingai ir energingai. Spektaklyje buvo nemažai įdomių detalių, verčiančių žiūrovus suklusti ir sekti veiksmą. Turbūt kiekvienas, skaitęs romaną prisimena, kad jis fragmentiškas. Knygos laikas ir erdvė — mozaika, susidedanti iš praeities ir dabarties situacijų. Vietomis šis fragmentiškumas spektaklyje pavaizduotas itin įdomiai. Yra scena, kurioje A. Garšva liftu keldina būrelį boksininkų; susitikimas su jais poetą grąžina į įvykį, kuriame jį sumuša keli sovietų pakalikai — Zuika ir Simutis. Ši spektaklio scena įsiminė labiausiai: būrelis boksininkų iš lėto išlipa iš lifto, nusirengia paltus ir bematant tampa komunistais represininkais. Situacija tuoj pat pasikeičia, A. Garšva jau nebe lifte, o savo verandoje, kur kenčia represijas. Stipru.

Justas Tertelis savo kūrinyje „Vienaveiksmė monopjesė PRAdedančiam aktoriui“ mėgina apčiuopti teatro esmę. Pradėdamas teatro istorija, siekiančia ankstyviausią ir primityviausią žmonių istorijos lygmenį, aptaria jo raidą, elementus (dekoracija, scenovaizdis, kostiumai, apšvietimas, muzika, vaidyba ir t.t.) ir kuo tai svarbu spektakliui. Be abejo, visų jų paskirtis — susilieti į vieningą visumą ir pasitarnauti spektaklio sėkmei, jo prasmės įgyvendinimui. J. Jurašas ir jo komanda tai puikiai suprato. Prie kiekvienos spektaklio detalės padirbėta kruopščiai ir atsakingai, jos buvo šlifuojamas siekiant visumos ir dermės, o tai, savo ruožtu, davė rezultatą.

httpv://youtu.be/2p9l7LOHAuE

Teksto autorė: Giedrė Morkūnaitė

Foto: Dmitrijaus Matvejevo

4 komentarai apie “flashback: Spektaklis „BALTA DROBULĖ“ (rež. Jonas Jurašas)

  1. O vilniuj numatoma rodyt? Kazkaip pas mus su vietinemis gastrolemis teatru situacija mirusi.

  2. Kol kas neturiu žinių, lyg ir neketinama šio spektaklio rodyti Vilniuje. Jame ir įspūdis gali būti ne toks stiprus, kaip Kaune, nes kaip minėjau, „Baltą drobulę“ žiūrovai išvydo iškart po renovavimo darbų. Scenovaizdis čia labai svarbus:)

    1. O tai „Baltos drobulės“ scenovaizdis nepajudinamas? Gi paprastai scenovaizdžio elementai gastroliuoja kartu aktoriais, nebent tai sukurta unikaliai erdvei. Nemanau, kad Vilniaus NDT scenos mechanika negalėtų „pavežti“ Kauno VDT reikalavimų.

  3. Scenovaizdis gal ir pajudinamas, nors su dideliu liftu, kuris dargi ir kilnojasi, gal kyla problemų:) Ir ekrano gero reikia. Vilniaus NDT scenų nežinau, tad negaliu pasakyti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.