Šiandien sunku surasti muziką, kuri galėtų priklausyti tik tau. Viena muzika tiek nudrožta ir nuo jos tau taip bloga, lyg būtum du flakonus plaktos grietinėlės į gerklę susivaręs. Kadaise mėgai Queen ar The Stranglers, bet šiandien negali jų klausyti, nes jie vėl ir vėl išleidžia neskelbtus dvidešimt aštuntą kartą pergrotus kūrinius, kuriuos tu ir pats savo virtuvėje sugrotum. Tu nebegali klausyti Muse, nes juos atrado tavo kaimynas, kuris iki šiol klausėsi Lana Del Rey. Klausydamas Muse tu galvoji apie kaimyną. Tu nenori apie jį galvoti. Tu išjungi Depeche Mode. Kitą muziką valdo hipsteriai. Sakykime, Tame Impala. Neįvažiuosi į juos, jeigu nedėvėsi barzdos. Hipsteriai pasisavino net Eye Of The Tiger ir klauso šį dalyką per kasetę, nes jie išrado kasetes. Net Metallica pataikaudama hipsteriams šiemet išleido kasetę su Kill Em All medžiaga.

Džiazo klausyti tu dar nepradėjai. Bet ir nepradėsi, nes džiazas – snobų muzika. Galbūt pabandysi EBM ar post punk, bet žinai, kad viską toje teritorijoje tu jau girdėjai. Tu garsiai nebetari Joy Division vardo, nes jeigu dar kartą jį ištarsi, su jais nutiks tas pats, kas nutiko su Queen. Ian Curtis stebi tave iš kapo ir grūmoja, kad tik nepasakytum: o žinote, iš kur kilo New Order? O žinote, kokia grupe tapo buvę Joy Division nariai?

Jeigu esi iš tų, kurie savo laiku gerai pasivažinėjo po Didijį Albioną, Olandiją, Vokietiją ar Prancūziją, tai tavęs jau niekas nenustebins, nes buvai daugelyje klubų. Tuose, kurie kaip skylės ir tuose, kurie arenos. Tu gali papasakoti apie Kings Of Leon, The National, net apie retus The Cure, Jesus And Mary Chain ar Suede koncertus. Tu matei gyvai Nick Cave and the Bad Seeds, Leonard Cohen, tu spaudei rankas The Fall. Visus koncertus, kuriuose pastaruoju metu atsiduri, tu stebi iš stebėtojo stebėtojo pozicijos. Vertini juos taip, kaip krepšinio rungtynes vertina tavo kaimynas iš antro buto, kuris klausosi Muse. Taip, tu sugrotum geriau.

Didelio čia daikto, Stereo MC‘s, – tu pasakysi. Bet gerai, jo. Tai vienas iš tų pasiklydusių, kadaise heroine nuskendusių kolektyvų, kurie taip ir neišlindo į paviršių tavo fonotekoje. Tu tikrai girdėjai Connected ir apie juos galvojai tik tiek, jog jie užveda šokių aikštelę tavo mokyklos aktų salėje.
On the Leeds side streets…Kažkuris britas pakeliui į koncertą paklausė manęs: Stereo MC‘s? Is the guy still alive?

Jo, alive. Aš, tiesą sakant, galvojau, kad blogiau už Mick Jagger ir Keith Richards (ypač) atrodančių bičų nėra, bet paskui prisminiau Mark E. Smith. Vis tik šalia pastarojo dabar drąsiai pastatyčiau Rob Birch, kuris yra išdžiūvęs taip, kaip neišdžiūna žarnos blogiausių pagirių paryčiais.

Rob Birch yra baisesnis už baisiausią kaliausę besitrinančią čigonų taboro pakrašty. Jis turėtų vaidinti filmuose apie žmones iš daugiabučių, kuriuos filmo pabaigoje suima policija arba juos uždaužo keturiolikto aukšto laiptinėje besitrinanti paauglių gauja. Velnias, jis užsideda per didelius drabužius, čiumpa maiką ir drožteli devyniasdešimtųjų repo užmaištyto stipriu a la Mark E. Smith spoken word užtaisu ir dar bilekokiais world music reikalais.

Dvi galinio vokalo princesės iš Jamaikos sako: I wanna go higher ir trukteli reikalą į viršų. Perkusininkas daužo viską, ką tik po ranka turi, o į šeštą dešimtį bekopiantis rankenėlių bičas sukioja jas taip, kad bare barška bokalai.

Ir tai yra visiškas CONNECTED. Tai tariama CONĖĖĖĖĖĖKTĖĖĖĖD!! Kai jie paima visą Brudenell Social Club už reikalingų vietų, jautiesi susijungęs su Rob Birch venomis judančiomis heroino molekulėmis. Leki jas pabalnojęs ilgais tuneliais. Iš paskos aidi On 33, Step It Up…jeyyy, kaip neša Step It Up. Jamaikos sosto įpėdinės sinchroniškais judesiais tempiasi tave kažkur per Karibus, Panamą, panardina Kubos pliaže ir išmeta šaltuose Leedso priemiesčiuose. Vietomis, kur patvoriai nusėti Red Stripe alaus skardinėmis ir tuščiais gazuotų gėrimų buteliukais. Tempiasi traukinių bėgiais, pralekiančiais pro grafičius ant industrinių rajonų tvorų. Tempiasi palei gatves, kaukiančias futbolo sirgalių gerklėmis. Volioja kiemais, kuriais skuba į čadrą įsisukusi moteris, nešina pigios maisto krautuvės produktais.

Galbūt kažkas pasakys, kad be Connected ir Madonnos Frozen remikso Stereo MC‘s nieko doro nepadarė, bet šis vakaras ir visa šiaurės Anglija prikausė jiems. Ta žieminė kepurė and Rob Birch galvos, visa minia vėlyvus trisdešimtuosius baigiančių skustagalvių, alumi ir kitais skysčiais permirkusio klubo sienos pasakė tiesą.

Niekas šiais vagysčių ir kopijavimo laikais Stereo MC‘s dar neužmatė. Šitos muzikos į kasetes dar neįsirašė barzdočiai jaunuoliai ir merginos iš populiarių studijų krypčių. Šitą muziką seniai pamiršo dinozaurai. Šitos muzikos nebetransliuoja jokios stotys.

Stereo MC‘s yra Deep Down And Dirty – giliame kaukolės dugne. Rob Birch trinkteli kumščiu į tavo kumštį, timpteli savo Bench džinsus aukštyn ir prašo visų, kad lets davai lift the roof ot this house tonight! Ir tu sakai, kad gonna get joself konėėėktėėėd. Tu sakai, kad stop the train I’m goin’ insane.

Naktinio Leeds kalvos suvirpėjo. Laiko mašina išsijungė ir iš 1992 – ųjų grąžino mane į 2015 – ųjų liepos 23. Skersgatvyje nešamas vėjo spirale sukosi polietileno gaminys.