[flashback:] Tarptautinis šokio festivalis AURA 26

dancefest26_header_1920_750 (1)

Kasmet vienam rudens savaitgaliui Aura lepina kauniečius ir kviečia šokio meno mylėtojus į Kauną. Šįmet šokio festivalis buvo dedikuotas Danutei Nasvytytei – šiuolaikinio šokio (arba kaip tuomet sakydavo  – išraiškos šokio) pradininkei Lietuvoje. Pasirodymų įdomumo skalė plati, nes buvo ir (pa)prastesnių pasirodymų, buvo keli iš pagrindų sukrutinę širdį ir buvo tas vienas, kaip reikiant stogą nunešęs bei žandikaulį atkabinęs.
Taip pat, Aura pratęsė praėjusiais metais pristatytą malonią naujovę – šokio ekskursiją po Kauną. Šiemet atskaitos tašku buvo pasirinkti tarpukario modernizmo pastatai (prisiminkime, jog Kaunas anot „The Guardian“ yra antroje vietoje iš visų Europos miestų, kuriuos verta aplankyti art deco mylėtojams). Mini šokio spektakliai kertiniuose taškuose buvo ne ką jautresni nei praėjusiais metais.
Taigi, užkabinu kelis įspūdį palikusius kabliukus, kaip ir koks buvo festivalis.

Kauno šokio teatras „Aura“, Sigi Gabrie ir Kauno bienalė/ Lietuva/Australija

LABIRINTAS

labirintas_mediun-600x600

Tarptautinio šokio festivalio atidarymui buvo pristatytas Labirintas – bendras Auros ir Kauno bienalės projektas, įprasminantis bei pagerbiantis Danutės Nasvytytės indėlį į šiuolaikinio šokio sceną. Pieno centro rūmų pastate pastate pristatyta D. Nasvytytės sūnaus Sigi Gabrie paveikslų paroda, sujungta kartu su šokėjų kuriamais etiudais. Vien parinkta erdvė diktuoja tam tikrą nuotaiką.  Drąsiai kalbama, kad šie rūmai yra vienas ryškiausių lietuviškojo funkcionalizmo pavyzdžių. Paprastai kalbant, pastatas tuomet buvo pritaikytas ir komercijai ir gyvenimui – pirmame aukšte tarpukariu buvo įrengta bendrovių sąjungos „Pieno centras“ krautuvė ir valgykla, o per du aukštus veikė moterų ir vyrų kirpykla.
Atidarymo vakarą kiekviename atskirame kambaryje du-trys šokėjai kūrė-pynė mistinį Labirinto paveikslą. Vėliau, įsimaišę tarp žmonių masės išdygdavo žiūrovui iš už nugaros ar ramiai sliūkindavo kartu su vaikštinėjančiais parodos-atidarymo lankytojais. Bendra idėja – maža mergaitė keliauja po labirintą (kuris iš tiesų yra skalbiniai, sukabinti ant virvės) su ją lydinčiais veikėjais Teisybe, Fotografu, Veidmainiu ir kitais. Jie taip po truputį, apšoka visus kambarius, paskui save nutempdami lankytojų grandinę iki pabaigos.
Pačioje pradžioje, šiek tiek trikdė chaosas, bei šioks toks pasimetimas, nes nebežinai, į kurį kambarį pulti, juk visuose šokėjai šoka vienu metu. Rodės šiek tiek apmaudu, nes nepamačiau to, ar ano. Bet vėliau paaiškėja, kad tame ir žavumas, viskas juda, kruta, vyksta čia pat. Judesio magija vyniojasi iš visų kampų, o žiūrovai klaidžioja, trūkčioja pečiais, stiebiasi ant pirštų galų, kad geriau pamatytų.
Tikrų tikriausias labirintas.

Šokio teatras „Aura“/ Lietuva

GODOS

Apkeliavęs didžiuosius Lietuvos miestus, tikėtina, jog jau daugelio suspėtas pamatyti aktualus ir nuoseklus Auros šokio spektaklis. Kadangi stebėjau antrą kartą, turėjau galimybę palyginti pasirodymų erdves. Vis gi Vilniuje, Menų spaustuvėje šokio įspūdžio intensyvumas yra smarkesnis ir efektas didesnis. Matyt Menų spaustuvės Juodosios salės nedidelis dydis visiems žiūrovams leidžia pajusti artimesnį kontaktą. Deja, VDU salėje, kur stebėjome pasirodymą Kaune, pasirodymas ištirpo erdvėje.
Nepaisant to, Godos yra puikus pasirodymas, su gera Antano Jasenkos muzika. Ne tik narpliojantis kelias, kiekvieną iš mūsų liečiančias temas, bet ir jautriai jas išpildantis. Jeigu trumpai, tai pasirodymą „Godos“ galiu sutalpinti į kelias sąvokas: mūsų santykis su praeitimi, kasdienybės rutina, paklusimas vienam aukštesniam, išsilaisvinimas iš jungo, į kurį patys save buvom įkinkę ir tolesnės judėjimo krypties paieškos.
Och, ir kiek verti tie pirmosios dalies auksaspalviai rudens lapai scenoje, sklaidomi basų šokėjų! Šiemet mus ilgai džiuginęs auksinis ruduo, be abejo susisiejo su scenos imitaciniais lapais, sujungė jausmus scenoje su tikraisiais, esančiais kiekvieno krūtinėje. Šiek tiek gaila, kad spektaklis nebus ilgai rodomas – keli Auros šokėjai juda savomis kryptimis iš Kauno. Jei dar pasitaikys proga, rekomenduočiau visiems modernaus šokio mėgėjams.

Khambatta šokio trupė/ JAV

Lemties aukos
Tiesa ir išdavystė

Casualties-of-Fate_photo-by-Colleen-Cooke-1260x1008

Deja deja, bet priminė modernų baletą. Arba moderną, koks jis buvo prieš dvidešimtį metų.
Labai panašiai, kaip JAV šou „So you think you can dance?“ būdavo mokoma įvairių stilių šokėjų pamėginti šokti moderną.
Mano nuomone, tai yra ne kas mandriau, kaip viena koja šokamas baletas, o kita – bandymas prisivyti į jau toli toli nuo baleto scenos pabėgusį šiuolaikinį šokį.
Patempta keltis, sukiniai, įbėgimas į sceną ir bėgu-bėgu – pašoku-o-tada-mane-pagauna judesys – ne kas kita, kaip ne per toliausiai nuo modernaus baleto žengtelėjęs šokis, kurį mums pristatė Khambata šokio trupė.
Jei sakytumėte, jog ne esmė, ar žiūrovas mėgsta modernų baletą ar mėgsta šiuolaikinį šokį, svarbu kad buvo emocija pasirodymo metu. Štai ir esmė, jog emocijos gerokai pritrūko. Na, bent jau jos nepajautėme. Tie įtempti šokėjų žvilgsniai vienas į kitą, tarsi gręžiantys pusiau, įtaigos ir įtampos nepridėjo. Šiek tiek gaila šokėjų, nes matėsi, kaip jie stengiasi. Bet juk ne į pastangas susirinkome žiūrėti.
Kita vertus, susipažinus su įvairiomis išraiškos rūšimis, galima geriau įvertinti tas, kurios kiekvienam asmeniškai labiau yra priimtinos.

Šokio ekskursija  4×4 Tarpukario Kaune

Petras Lisauskas ir Saulius Petreikis…PRESS RELEASE../ Lietuva

Dam Van Huynh. DEP/ Vietnamas-Jungtinė Karalystė

Yaron Shamir. DREAM F.H./Izraelis

Kyrie Oda. AUŠRA/ Japonija

Jau praėjusiais metais minėjau, jog šis pasirodymo formatas, kai su gidu aplankomos keturios skirtingos Kauno vietos, lankytojai supažindinami su keliais įdomiais faktais ir stebi neilgos trukmės šokio pasirodymą yra viena puikesnių pramogų, kurias mums gali pasiūlyti kūrėjai apskritai. Kiekvienas pasirodymas savitas, itin jautrus ir atviras, pritaikytas prie jo erdvės, išskirtinis. Žiūrovai spėja „persijungti“ į kitą nuotaiką, kol eina nuo vieno objekto prie kito, spėja pramankštinti kojas, pasivaikščioti mieste tarp skirtingų „dalių“. Mano  manymu, kadangi šokio esmė yra judėjimas erdvėje, tad pasirodymo atlikimo įspūdis smarkiai priklauso nuo patalpos/erdvės, kurioje šokama ir stebima.
Veiksmas prasidėjo Romuvos kino teatre. Ten kino salėje žiūrovus, įsmigusius į minkštas kėdes pasveikino Petras Lisauskas ir Saulius Petreikis. Tas linksmas nesklandumas, jog kino operatoriai netikėtai paleido kino filmą, vos tik prasidėjus pasirodymui, suteikė savito šarmo, nes galima buvo įvertinti erdvę, jog iš tikrųjų esame kino teatre. Pats performansas su Sauliaus Petreikio improvizacijomis ir dailiai perteiktomis Petro Lisausko idėjomis, paliko malonią šypseną.
Keliavome toliau. Šįkart į Kauno Karininkų ramovę, kur pagrindinėje, šalčio prigėrusioje salėje pasirodė Ieva Navickaitė. Ji sušoko iš Pietų Vietnamo kilusio choreografo Dam Van Huynh kompoziciją „Đẹp“, kuri ne veltui apdovanota tarptautiniame choreografijos konkurse. Ieva itin jautriai ir atvirai perteikė gyvasties, mirties ir nemirtingumo mintis. Tik 10 minučių, kurios ledinėje salėje suglumino ir dėl šokėjos nuogumo tokioje ledu kvėpuojančioje salėje, ir dėl savo šokio intensyvumo.
Išėjome laukan, į lietų, truputį atsikvėpti.
Toliau sekė perėjimas į Karo muziejų, kur apačioje, dūmų prileistoje patalpoje pakliuvome į akliną tamsą. Klaustrofobiškai neramu ir ankšta. Užsidegęs kelias spingsules-lempeles savo šokį pradėjo tūnąs tamsoje Yaron Shamir. Plevenančio lyg šikšnosparnio judesiai ir daininga paskutinė baladė sušildė atviru, nuoširdžiu tikrumu.

—-

Paskutinė stotelė – Kauno Filharmonija. Ten šokio teatro „Aura“ vadovė Birutė Letukaitė pristatė šokėjus Kyrie Oda ir Love Hellgren, kurie mums parodė ištrauką iš spektaklio, įkvėpto Čijunės ir Sachiko Sugiharos gyvenimų. Visas spektaklis buvo rodytas Kauno Sugiharos namuose, pražystant sakuroms.
Ištrauka, kurią pamatėme Kauno Filharmonijos foje ne ką prasčiau leido suprasti ir rausvų vyšnaičių žiedelių švelnumą ir gyvenimo trapumą. Gal dėl to, kad viskas vyko taip arti mūsų, o kaip žinia, emocijos persiduoda žmonėms, esantiems nedideliu atstumu,- ašaras tankiai mirksėdami džiovinom ne vienas. Emocijos buvo tokios tikros, jog rodos, ištiesus rankas, galima buvo užsikabinti už tarsi šilkinių, plonų bet tvirtų jų lynų, nusitiesusių iš šokėjų širdžių, tiesiai link mūsų ir beapsivejančių veidus.

L-E-V | SHARON EYAL – GAI BEHAR/ Izraelis

Sara

Kiaulė žudikė

Kaip jau minėjau, tai buvo viso festivalio topas, organizatorių įvardintas festivalio žvaigžde, tad nenuostabu, kad Kauno dramos teatro salė buvo sausakimša kone iki pat lubų.
Pamatėme du skirtingus pasirodymus „Sara“ ir „Kiaulė žudikė“, tačiau aptarsiu antrąjį, kuris daugumai stebėjusiųjų atėmė kalbos dovaną geram pusvalandžiui tiesiogine to žodžio prasme.

Kūrėjai yra L-E-V (choreografės Sharon Eyal ir prodiuserio Gai Behar kūrybinis duetas), taigi muzika sukurta pasirodymui.
Apie šokėjų profesionalumą ir fizinį pasirengimą, net neverta kalbėti. Šokio „monstriškas“ meistriškumas atskleidžiamas efektingu greitų ir lėtų epizodų kaitaliojimu. Čia jie staigiais grybšniais skaldo ir žudo, o čia jau patyliukais tipena ir lėtai sliūkina.
Asmeniškai man, šis L-E-V, Izraelio trupės pasirodymas viršijo bet kokį įsivaizdavimą, kaip gali būti šokama ir  ėmiau labai stipriai abejoti ar dar įmanoma kada nors pamatyti ką nors efektingesnio. Gal čia tik man, tik Lietuvoje atvežtus ir rodytus šokio pasirodymus mačiusiai, nes juk pasaulis didelis, o šokėjų ir kūrėjų yra daug.
Choreografijos ir šokėjų profesionalumas bei išskirtinumas iššaukė tokius jausmus, kuriems žmonės nėra sugalvoję pavadinimų. Galvoje pakilo spengiantis rūkas ir tik atokvėpio minutės metu, ramesnėje šokio dalyje pagavau save mąstant – iš kokios planetos jie [šokėjai] atsirado? Tokia ūkana apraizgė visus smegenų vingius ir nesisklaidė ilgai po pasirodymo.
Keistai jaučiuosi bandydama tai aprašyti, nes žodžiai yra beverčiai, palyginti su tuo, kas buvo ant scenos. Mes [žiūrovai] tik konstatavome faktą, kad jie mus nužudė, ištraukė orą iš plaučių ir sustabdė laiką. Atsidūrėme kažkur virš atmosferos esančioje beorėje erdvėje ir galėjome nesuprasdami stebėti, iš viršaus, ką su mūsų jausmais išdarinėja kūrėjai.
Ačiū Auros komandai ir ačiū Birutei, kad mums tai atvežėt.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.