Yann Tiersen daugeliui pažįstamas kaip filmų „Amelija iš Monmartro“ (Les fabuleux destin d’Amelie Poulain), bei „Sudie, Leninai!“ (Good bye Lenin!) užburiančių garso takelių kūrėjas. Šis Bretanės muzikantas dar vadinamas ir multiinstrumentalistu, nes ne tik kuria muziką, bet ir pats puikiai yra įvaldęs ne mažiau kaip 6 instrumentų grojimo meną. Tačiau Yann Tiersen kuria muziką ne tik filmams. Spalio 4 dieną, šeštadienį, jis atvyko į Berlyną ir su savo grupe ir pristatė aštuntąjį albumą „∞” (Infinity), kuris pirmą kartą buvo pristatytas slapto koncerto Prancūzijoje metu. Slapto todėl, kad niekur nebuvo paskelbta, kur tiksliai jis vyks ir kiek atėjo tos vietos gyventojų paklausyti, tiek klausytojų ir buvo. Bet šįkart apie Huxley’s Neue Welt klube, Berlyne vykusį koncertą.
Prisipažinsiu, laukdama Yann Tiersen renginio, šiek tiek nerimavau, nes aš pati Yann Tiersen muziką pažįstu ir mėgstu dėl minėtų filmų garso takelių. Taip pat ir dėl fantasmagorija persmelktu Yann Tiersen & Shannon Wright albumo ir šiek tiek vėliau išleisto šviesaus, folk ir teigiamus post-rock skambesius primenančio „Dust Lane” albumo. Tačiau naujojo „∞” (Infinity) viso albumo pati nuosekliai nebuvau perklausiusi, todėl nežinojau ko tikėtis iš šio gyvo garso koncerto, nes dabar Yann Tiersen muzika gerokai skiriasi nuo ankstesnės ir man gerai pažįstamos. Jo muziką galima būtų palyginti su besikeičiančiu kaleidoskopu, kai niekada nežinai, kaip sukris spalvoti stikliukai ir į kokias formas išsidėlios. Be to, žiūrint pro kaleidoskopą, neįmanoma grąžinti to, kas jau buvo, taip ir Yann muzika visad keičiasi, nestovi vietoje, su kiekvienu nauju albumu, jis iš naujo atranda negirdėtus instrumentų bei muzikų stilių derinius, kurie nustebina ir sukelia naujų minčių gūsį galvoje.
Berlyno publika, susirinkusi šeštadienį buvo kaip niekad įvairi ir spalvinga. Atėjo daug solidžių vyresnio amžiaus žmonių, nė ką ne mažiau ilgaplaukių metalistų dėvinčių mylimos grupės marškinėlius, ar gotų, kurie mėgsta auskarus įvairiose veido vietose, o taip pat vaikų, kurių amžiaus vidurkis apie dešimt metų. Galbūt tam paaiškinimą gali pateikti Yann Tiersen muzika, kuri yra ypatingai įvairiapusiška, užkabinanti ir ilgai nepaleidžianti, meistriškai suderinanti skirtingus stilius. Pats Yann Tiersen viename interviu yra pasakęs, jog nemėgsta brėžti ribos tarp klasikinės ir šiuolaikinės muzikos.
Žinant, jog jo muzikantų grupė groja begale instrumentų, nenustebino ilgai užtrukęs pasiruošimas. Pats Yann koncerto metu pakeitė begalę instrumentų: sintezatorius, mini varpelių pianinas, pianinas, metalofonas, smuikas, akustinė gitara, elektrinė gitara ir žinoma, melodika, itin pažįstama iš „Amelijos“ garso takelio.
Koncertą pradėjo paskutinis albumo „∞” (Infinity) kūrinys „Meteorites”, vieni po kito muzikantai užėmė savo vietas ir pradėję groti bei dainuoti įsijungė šalia esančias spingsules. Panirome į Islandijos gaivumą, persipynusį su muzika ir škotų kalba dainuojamais žodžiais. Kartais atrodydavo, jog kūriniai neturėtų baigtis, galėtų skambėti amžinai ir nepaliaujamai kerėti įstabumu. „∞” (Infinity) albumo muzika man priminė su Sigur Rós, bei Múm ir tuo pačiu pažįstamus Yann mėgstamus tradicinius prancūziškų skambesių derinius. Negaliu teigti, jog muzika lengvai klausosi, kaip tik priešingai, kartais netgi reikia gerai susikaupti, norint sekti mintį.
Pasirodo ne tik aš, bet ir kiti klausytojai tikėjosi išgirsti mėgstamą muzikantą grojantį pianinu senesnius kūrinius, todėl visi nekantriais plojimais sutikome „Le dispute“, puikiai pažįstamą iš „Amelijos“ filmo. Ypatingai pakerėjo ir „Palestine“ (iš „Dust lane” albumo), po kurio pabaigos pakirdome tarsi iš transo.
Yann nepastebimai šokinėjo nuo gitaros, prie pianino, tuoj pat pagriebdavo smuiką, o su juo pagriežęs stodavo prie metalofono. Susidarė įspūdis, jog muzikantų grupė ne atlieka muziką koncerte, o čia pat ją ir kuria, pajungdami klausytojus į bendrą procesą. Ypatingai vertinu tokius koncertų momentus, nes tai ir skiria gyvai klausomą muziką nuo įrašytos.
Pakviestas bisui Tiersen sugriežė smuiku, o pasivadinęs likusius grupės narius, pačiai pabaigai atliko šviesųjį „Till the end” iš „Dust lane”. Mane šis paskutinis kūrinys nuteikė itin pakiliai, vėliau sėdėdama traukinyje namo, jaučiausi, taip, tarsi koncertas nesibaigė ir vis dar tęsiasi, užduodamas begalę atvirų klausimų, o neatsakyti jie kaupiasi krūtinėje.
Atrodė, jog Yann Tiersen tik praskleidė užuolaidų kampelį į savo margą, jūra ošiantį, metalofonu skambantį ir dainuojantį kambarį, leido iš dalies susipažinti su savo muzikinėmis mintimis, tačiau pasijaučiau taip, tarsi dar daug ko likau nesupratusi. Taip yra dėl to, jog jo kūryba tokia įvairialypė ir skirtinga, kad jaučiu, jog kiekvieną kartą vėjui krustelėjusi kaleidoskopą išgirstu vis kitokias, naujai skambančias natas.
Kadangi muziką visada geriau išgirsti, nei apie ją pasakoti, pabaigai pasiklausykite pradžioje minėto slapto „∞” (Infinity) koncerto, vykusio Prancūzijos saloje,Bretanės regione, Ouessant.
