Visada labai skeptiškai žiūriu į masinius miuziklus arenose. Kadangi arenos paskirtis yra stebėti krepšinio rungtynes, na gal ir kokį garsenybės koncertą paklausyti ar pažiūrėti, todėl su miuziklais man žodis „arena” nesiderina nors tu ką.

Tai, kad apie šį „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda” miuziklą bent jau viena ausimi, gruodžio mėnesį buvo girdėjusi didžioji dauguma, o bilietai dar ir dabar į ateinančius renginius, parduodami gan aktyviai, reikėtų paploti reklaminei kompanijai.

Daug kur buvo rašyta, kad tai brangiausias visų laikų miuziklas Lietuvoje. Na, jei jau miuziklą imsime vertinti pagal jam pastatyti išleistų pinigų kiekį, tai kur tada dingsta visa miuziklo, kaip meno ir pramogos kūrinio prasmė? Kita vertus, gal per daug sliekų nereikėtų kapstyti, juk tokio pobūdžio renginys ir yra statomas didelei auditorijai. Tikslą parduoti visus bilietus stengiamasi įgyvendinti kaip reikiant (gruodį, paskutinę dieną prieš renginį juos pardavinėjo su 50 procentų nuolaida).

Kadangi pagrindinių vaidmenų atlikėjų pora šmėžavo visose miuziklo afišose, akivaizdu, jog jie ir pritraukė tą masę, atėjusią į areną. Dėl šios priežasties bent jau aš juos stebėjau pro padidinimo stiklą.

Įdomu tai, kad miuziklas pritraukė įvairią auditoriją. Tie žmonės, kurie atėjo Karinos Krysko ir Manto Jankavičiaus vedini, nelabai suprato ką „tuo operiniu balsu” dainavo Karalienė Bona Sforca (vaid. Sigutė Stonytė)

O tie, kurie įdėmiai klausėsi Sigutės Stonytės, nežinojo, kas ten tokia atlieka Barboros Radvilaitės vaidmenį (ne iš piršto laužiau, to garsiai paklausė už nugaros sėdėjęs pagyvenęs vyras).

Galėčiau pasakyti, jog tomis reklamomis bei nuostabia išvaizda Karinos Krysko-Skambinės vaidmuo ir pasibaigė. Scenoje ji dainavo neblogai, bet su vaidinimu jai sekėsi prasčiau. Kaip gi tai vertino arenos auditorija? Įspūdis ir žinomas veidas šiuo atveju (kaip ir buvo galima tikėtis) beveik nugalėjo, nes pakako porcelianinio veidelio Barborą ant rankų įnešti į sceną ir arena patenkinta ėmė ploti.

Tuo tarpu Mantas Jankavičius bent jau nuoširdžiai padainavo, išgyveno ir netgi aplankstė dainuodamas visą sceną po keliasdešimt kartų. Jo sukurtas vaidmuo man pasirodė tikresnis ir labiau apčiuopiamas ir to dirbtinumo, kurio taip nesinori, ne tiek daug ir jautėsi. Kostui Smoriginui, atlikusiam dvasinio mokytojo vaidmenį, kojos nepakišo nelabai dainingai suskambėjusios arijos, nes jis savo aktorinius sugebėjimus išnaudojo labai paveikiai. Gan tinkamai buvo pasirinkti atlikėjai juokdarių vaidmenims (vaid. Rafailas Karpis ir Dominykas Vaitiekūnas), jie pabarstė charizmatiškos ir taip reikiamos druskos ant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sluoksniuoto miuziklo pyrago.

Ypatingai renginio visumoje savo tvirtumu, gilumu ir išpildymu išsiskyrė Sigutės Stonytės sukurta karalienė Bona Sforca. Mano manymu, ji ir buvo ta tikroji miuziklo žvaigždė, verta ne vienos miuziklo afišos.

Nors po renginio girdėjau atsiliepimų, jog buvo sunku suprasti „ką ji tuo operiniu balsu” dainavo, mane kaip tik labai nustebino jos ypatinga artikuliacija ir kaip ji susitvarkė su itin sudėtingomis arijomis. Pasidarė įdomu, ar atsirastų Lietuvoje dar kita operos solistė, kuri taip aiškiai sugebėtų išdainuoti svarbius siužetui žodžius. Neslėpsiu, jog S. Stonytė šiek tiek iškrito iš bendro konteksto (galbūt ir planuotai?), nes ją ganėtinai ryškiai išskyrė stiprus arijų atlikimas.

Man šio miuziklo arkliukas buvo choreografiniai sprendimai. Nors, atrodytų, tai miuziklas, ir pagrindinį vaidmenį vis tik norėtųsi suteikti muzikai, todėl jaučiausi šiek tiek (maloniai) nustebusi, kai pamačiau tokią stiprią choreografiją šiame žanre. Keliais momentais pasijutau, lyg stebėčiau milžinišką šokio spektaklį. Galbūt sakysit, o ko čia man stebėtis, juk režisierė yra A. Cholina ir čia jos nuopelnu įprastas miuziklo žanras išsiplėtė iki didžiulio, ant lietuviškos šokio ir muzikinio spektaklio arenos netelpančio, reginio.

Ypatingai įstrigo šachmatų kovos scena, dainuojant Radviloms (vaid. Jeronimas Milius ir Tadas Juodsnukis).

Graži Užgavėnių- Kaukių baliaus scena, įdomi tuo, kad Užgavėnės sušoktos su arlekinų kostiumais.

Susidarė įspūdis, kad šokis yra ta pagrindinė gija, ant kurios audžiamas miuziklo, kaip renginio audeklas.

Žinoma, kaip gi be muzikos, kuri neturėtų nušokti į antrą planą, tačiau kilo klausimas, ar tikrai ji buvo esminė. Atėjus renginio pabaigai, susidaro toks įspūdis, kad muzika yra tik tarp kitko, ji dailiai įsipaišo tarp žinomų veidų, išraiškingos choreografijos ir įstabių rūbų. Jeigu paprastai tariant, man muzika tiko ir patiko. Ji gan nesudėtinga, lengvai įsimenama, o kelias pagrindines melodijų temas prisiminiau atsikėlusi ir kitą dieną. Tokius kriterijus, mano manymu ir turėtų atitikti miuziklas, vienu metu žiūrimas vienuolikos tūkstančių žmonių.

Muziką kūrė Kipras Mašanauskas, turintis begalinę kino filmų muzikos kūrimo patirtį. Melodijos maloniai susiklauso, pagrindinių veikėjų arijos, tokios popsiškai lengvos, neapkraunančios klausytojo (jei nekreiptume dėmesio į S. Stonytės arijas, kurios, mano manymu puikus būdas, tiems, kurie atėjo pažiūrėti į K. Krysko, bent gyvai susipažinti su operiniu dainavimu).

Abejingų negalėjo palikti J. Statkevičiaus kurti kostiumai, su kuriais itin dailiai sužaista. Galiu drąsiai pasakyti, kad rūbai turėjo garbingą vaidmenį miuzikle. Jie puikiai įsikomponavo į bendrą siužetą, sustiprino įspūdį. Pavyzdžiui, Barboros ir Žygimanto meilės scena, kur jie abu dainuoja aistros padebesiuose, aprengti baltai, peršviečiamai ir lengvai. Kostiumai taip pat paaiškino kai kurias siužeto linijas: Radvilos Juodasis ir Rudasis aprengti atitinkamai juodai ir rudai. Karalienės Bonos Sforcos įspūdinga raudona suknia tarsi pirštu pabaksnoja nesupratusiam, jog ji, o ne karalius Žygimantas Augustas Senasis (kuris nors buvo aprėdytas karališkai, bet juodai) atlieka valdingojo monarcho vaidmenį.

Summa summarum, renginys patiko labiau, nei tikėjausi. Matyt didelę reikšmę turi tai, kad vienoje vietoje susirenka savo sričių profesionalai, kurių bendrai pasiektas rezultatas lieka malonus. Kita vertus, būtent taip pavieniai ir norisi vertinti: vaidmenys/atlikėjai, choreografija, muzika ir kostiumai. Man visi šie elementai sunkiai susiklijavo į bendrą visumą. Taip kaip ir renginys: susidėjo iš daug atskirų paveikslų- scenų, kurioms trūko sujungimo tarpusavyje. Ir žinoma, kas mano manymu nusodino renginį, tai pastatymas arenoje. Nors sėdėjome tikrai neblogose vietose, kartais kildavo mintis, kad tai to, tai ano nesimato (tai kuris nors vaizdo operatorius nespėja sureaguoti ir nukreipti kameros į veiksmą, ar tai vaizdas ekrane dėl techninių problemų pradeda trūkinėti). Net pasidarė įdomu, kaip scena matėsi (ar nesimatė) šoniniuose sektoriuose sėdėjusiems žiūrovams. Todėl mano manymu tokie renginiai turėtų būti statomi tam pritaikytose vietose, bent jau Operos ir Baleto teatre, nes pasidaro gaila profesionalų įdėto darbo, kurį, dėl tokių dalykų, kaip „siekis parduoti daugiau bilietų”, ne iki galo galima pamatyti ir įvertinti.

Foto: organizatorių