FLEET FOXES – Helplessness Blues [Sub pop; 2011]

So now I‘m older than my mother and father when they had their daughter.“ – uždainuoja Robin‘as Pecknold‘as atidarančiosios „Montezuma“ pradžioje. Antrasis Fleet Foxes albumas sugražina mums šį Sietlo dabar jau šešetuką šiek tiek pasikeitusį, užaugusį, ne tik išsaugojusį visas gerąsias savo savybes, už kurias ir buvo taip pamilti, bet ir patobulėjusį, ambicingesnį, epiškesnį. Tiesiog geresnį.

2008-aisiais grupė debiutavo su Sun Giant EP ir Self-Titled. Tokio organiško skambesio, harmoningų vokalų ir sunkiai apbūdinamos, sakytum pasakiškos, atmosferos pasaulis nebuvo girdėjęs nuo Beach Boys „Pet Sounds“ laikų. Kolektyvas sugebėjo prikelti naujam gyvenimui, rodėsi, jau spėjusius numirti baroque pop ir folk žanrus. Ne atsitiktinai tais metais jie pateko kone į visus geriausiųjų sąrašus.

Antrojo albumo Helplessness Blues teko palaukti trejus metus. Jie prailgo. Kita vertus, buvo ir šiek tiek neramu. Debiutas buvo toks, kad jam prilygti tikrai būtų sunku. Todėl gal ir gerai, kad grupė neskubėjo. Tai jaučiasi. Viso dvylika dainų išdirbtos iki galo, nieko neatimsi ir nieko nepridėsi. O ir nesinori. Kolektyvas dar giliau pasikapstė po septintojo-aštuntojo dešimtmečių folk sceną, jaučiamos tokių atlikėjų kaip Simon & Garfunkel, Jason C. Frank ir ypač Van Morrison įtakos. Skambesys labai „išaugo“. Sudėtingesnės melodijos, daugiau instrumentų, ilgesnės dainos, kartais kelis sykius pakeičiančios tempą ir nuotaiką, tarsi suskirstytos į kelias dalis (vien ko verta, nepabijokime to žodžio, epiškoji „The Shrine/An Argument“). Tačiau toli gražu negalėtume Helplessness Blues pavadinti apkrautu, klampiu. Atvirkščiai, dažnai jo dainos skamba netgi lengviau nei debiute. Jos tarsi plaukia, plevena kambario oru ir turi savyje kažką sunkiai apčiuopiamo… garsai nuneša atgal į praeitį, į šiek tiek paprastesnius laikus. Ar bent jau taip atrodo.

httpv://www.youtube.com/watch?v=6_XXismYUZs

The Shrine/An Argument

Albumo eilės gerokai asmeniškesnės nei Self-Titled. Jame dažnai buvo kalbama trečiuoju asmeniu, tarsi iš distancijos (geras pavyzdys puikioji „Oliver James“). Tuo tarpu čia Pecknold‘as save atskleidžia gerokai labiau. Dominuojanti tema – laikas, nesustabdomas kismas. Lyrinas aš tarsi pasimetęs, ieško savęs, atranda ir praranda. „I was raised up believing Iwas somehow unique Like a snowflake distinct among snowflakes, unique in each way you can see And now after some thinking, I’d say I’d ratherbe A functioning cog in some great machinery serving something beyond me“ – danuoja jis titulinėje dainoje, kuri iš tikrųjų labai gerai apibendrina visą įrašą. Daina sykiu ir remiasi į folk tradiciją, bet turi savyje ir kažką modernaus.

httpv://www.youtube.com/watch?v=_jbXOz7PXEg

The Plains/Bitter Dancer

Vokalo vaidmuo čia dar didesnis. Dainuoja ne tik Pecknold‘as, bet ir beveik visi likęs grupės nariai. Jie sugeba sukurti tokias harmoningas partijas, kad kartais ima atrodyti, kad klausaisi viso choro. Vien ko verta „The Plains/Bitter Dancer“. Pats Pecknold‘as dar kartą įrodo esantis vienas talentigesnių jaunų muzikantų. Jo pasirodymas tiesiog nepriekaištingas, balsas neklystantis, be galo išraiškingas, emocionalus. Šiame įraše jis, regis, groja dvylikastyge akustine gitara ir yra tarsi su ja suaugęs. Instrumentas ir dainininkas tarsi atsiliepia vienas kitam, papildo kits kitą. Tai itin gražiai pasireiškia lėtesnėse albumo dainose – „Someone You‘d Admire“ ar „Blue Spotted Tail“.

httpv://www.youtube.com/watch?v=WExRR2GDQ7A

Someone You‘d Admire

Žavi melodijų įvairovė. Pavyzdžiui „Lorelai“ skamba taip, kad natūraliai norisi pagriebti kokią merginą ir suktis aplink valso žingsneliu. „Sim Sala Bim“ prasideda lyg ir melancholiškai, bet pamažu tarsi laisvėja, kol galiausiai prasiveržia energijos pliūpsniu neišvengiamai priverčiančiu šypsotis. „Grown Ocean“ – „rokiškiausia“ įrašo daina, plūstanti energija, jos klausant, regis, galėtum bėgioti siaurais miško takeliais ar šokinėti per balas.

httpv://www.youtube.com/watch?v=Pgv6dKV03dA

Grown Ocean

Helplessness Blues buvo daugiau nei verta laukti. Fleet Foxes su juo įrodo, kad yra viena talentingiausių grupių iškilusių per pastaruosius metus. Albumas sukuria savo atskirą pasaulį, atskirą erdvę, kurioje be galo malonu apsilankyti ir pasilikti. 2011-ieji dar net neįpusėjo, bet šį šedevriuką jau dabar galimą skelbti vienu iš metų geriausiųjų, o gal net ir pačiu geriausiu. Telieka vienas klausimas: kas toliau? Ar galima geriau? Kažkodėl man atrodo, kad taip. Turiu tokią įžūlią nuojautą, kad šie vyrukai savo galimybių ribos dar nespėjo pasiekti…

Official band website
Myspace
Facebook

fb-share-icon

22 komentarai apie “FLEET FOXES – Helplessness Blues [Sub pop; 2011]

  1. tikiuosi, kad kaip su dauguma geros muzikos būna, gėris atsiskleidžia tik po daug perklausų, nes kol kas, kelis kartus prasukęs, dar nepagaunu cinko. keletą dainų jau tarsi išskiriu, bet visuma atrodo kur kas mažiau catchy už tai, kas buvo debiute.

  2. cia ne kazkoks eurovizinis disneilendas, o tikras „american late 60’s flower power style” band’as. Kaip atejo i mada (tada ’09), taip pat graziai ir iseis (dabar)(o gal jau ir isejo)- cia „indiepopsciku” reikalai, o klausytojui turinciam skoni ir poreiki laikmecio harmonijoms ir ju isbaigtumui – „flyt foksai” yra neikainojamas atradimas. Liuks albumas, protingi vyrai daro protingesne muzika.

  3. Pats įrašų skambesys toks… toks… puikus(?). Na tiesiog toks. Būna įrašai hi-fi, būna lo-fi, ir būna šitokie. Kaip kad kažkurioj apžvalgoj teko skaityti apie Walkmenus: „vyručiai, kurie išties žino kur ir kokiam kambaryje pastatyti mikrofoną…”, ar kažkas panašaus… Šitas dalykas išties primena walkmenų lisaboną, tik tiek, kad čia folk’as, o ne surf’as.

    O šiaip visas albumas daugiau mažiau puikus :). Ypač Sim Sala Bim ir Blue Spotted Tail, tokia… iš „kodėl aš esu?” srities. Apskritai, kaip yra šiaip poetai ir estetai, taip yra šiaip muzika ir šita, kurią Fleet Foxes varo. Estetiška… amm… pasakiška, tiesiogine prasme :)

  4. Nesuprantu aš šitų Foxų liaupsinimų, nei šito, nei debiutinio. Muzika visumoj easy, fine, bet tik pasigirsta vokalas, taip ir norisi shutupinti. Taip ir padarau, bet kartu su muzika.

    1. O kas tada, Tamstai, ne dar vienas pervertintas folk niekalas?

    2. Ir kodėl gi Cass McCombs Wit’s End ne pervertintas niekalas, o Fleet Foxes Helplessness Blues – jau pervertintas niekalas? Juk abudu albumai maždaug taip pat kritikų įvertinti. Beje, šiaip Cass McCombso folkas nėra toks folkas, apie kurį čia kalbam.

    3. o apie kokį folką čia kalbam? šiaip ne folke gi esmė, o (per)vertinimuose.
      abu įvertinti veik vienodai, bet bent aš sakau, kad C.McC įvertintas teisingai, o FF pervertintas, nes FF yra nuobodus ir beveidis, nekeliantis jokių jausmų, emocijų, pilkas, tai kas kad profesionalus. Ir aišku tai mano požiūris ir skonis.

    4. offca, bet tai įdomu… dabar tu sakai profesionalus, bet prieš tai sakei „muzika visumoj easy, fine”, kas tikrai nėra tiesioginė sąsaja su „profesionalu” ir tuo pačiu sakai „FF yra nuobodus ir beveidis” ir „tik pasigirsta vokalas, taip ir norisi shutupinti”, kas lyg ir sako, kad turi grupė veidą, tik jis tau nepatinka. kas juokingiausia, jog grupė tikrai turi veidą, savo skambesį. ji neskamba, kaip milijonai kitų grupių. tokios visada bus aukštai vertinamos arba, kaip tu sakai, pervertinamos, nes progresas stovi ant būtent tokių. ir nesvarbu, animal collective tai, fleet foxes arjames blake. vieni keiks, kiti girs, bet metų pabaigoj vis tiek iškils tie, kurie bendrame kontekste skambėjo unikaliausiai, nes išrinkti gražiausią naują u2 tipo grupę gali tik tokio skambesio gerbėjai, bet būtent toks grupių vertinimas (pagal tai, ką mėgstu, kas man patinka) yra subjektyvus. šia prasme, sakyčiau profesionalu yra skirti patinka/nepatinka nuo gerai/negerai.

    5. Nelabai supratau, kodėl easy ir fine negali būti profesionalu? Negi profesionalumui reikia kažko sudėtingo ir klampaus?

      O FF nors užmušk neišskiriu iš masės nieko nesakančių pavadinimų, nei muzika, nei dainavimu. Ir nesuvokiu, ką jie turi savo unikalaus.

    6. Nieko, gal kada suprasi :) Nors, aišku, gali galvoti, kad tavo nemeilė FF yra objektyvi, o kone visi kritikai yra sudarę kartelinį susitarimą FF pervertinimui.

    1. Dabar teisingiau, bet esmė, kad Madrugada yra underrated :)

  5. Tai pavadinimą tiesiog ėmiau tau kuo skaudesnį :) Realiai ten bet ką pagal tokią vertinimo logiką galima įdėti… Pvz. Bjork. Tipo nieko, nieko, bet jau kai pradės dainuoti, tai baisu. Arba Alina. Čia ne vertinimas, čia skonio demonstravimas. Paimk kokius National… Išmesk Matt Berninger, įdėk Mamontovą.. arba Montvydą. Nu ne’deliver’ins jie taip žinutės, kaip Matt daro. Vokalas, jo pateikimas yra kone esminė skambesio dalis. Fleet Foxes atveju gan unikali ir išskirtinė. Ir taip, to galima nemėgti tik ar dėl to jie tampa overrated, kad turi unikalį skambesį kitų grupių tarpe?

  6. Baritonas :) Nors esmė ne tame… Kiba gyvenime neteko įsitikinti, jog yra žmonių, kurie pliurpia, pliurpia, o tu supranti, kad nieko negirdėjai. O yra tokių, kurių kiekvienas žodis sminga kaip adata į kūną – negali nepajusti. Tiesiog, yra žmonių-puikių storryteller’ių ir Matt Berninger yra iš tokių.

Komentuoti: offca Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.