FLOW FESTIVAL @ Helsinki, Finland, 2016

Flow Festival Helsinkyje vyksta jau trylika metų ir ko gero tai yra didžiausias miesto festivalis šiaurės Europoje. Panašiu į Flow Festival mėgina būti mūsiškis Loftas Fest, kuris kaip ir Flow Festival vyksta industrinėse miesto erdvėse su daugybe scenų visiems skoniams ir gausiais meno performansais. Tikrai nelyginu šių festivalių, nes Loftas Fest yra gerokai mažesnis renginys. Pateikiau šį pavyzdį tik dėl to, kad įsivaizduotumėte festivalio koncepciją.

Flow Festival orientacija

Pagal klausytojų segmentaciją Flow Festival programą galima skirstyti į tris dalis. Pirmiausia tai yra į pakankamai jauną miesto publiką orientuotas renginys. Šią dalį puikiai atstovauja tiek dvi DJ scenos, tiek ir tokios žvaigždės kaip FKA Twigs, Sia, Stromzy, The Last Shadow Puppets ar Chvrches.

Antra festivalio kryptis žiūri į trisdešimtmečius-keturiasdešimtmečius ir siūlo jiems atlikėjus nuo eksperimentinių džiazo darinių, kelių pankroko grupių iki tokių stipruolių kaip Massive Attack, Morrissey ar New Order.

Trečiajai Flow Festival grupei galima būtų priskirti tyčia ar netyčia užklydusius solidesnius žmonės, kurių dauguma būriavosi prie Iggy Pop pasirodymo.

Jeigu Flow Festival skirstytume į stilistines dalis, tai pirmiausia reikėtų pasakyti, jog reikia būti visišku snobu, kad nesugebėtum rasti sau patikusių atlikėjų. Kadangi šešiose scenose vykstantis veiksmas kertasi, pirmiausiai atmečiau dvi DJ scenas, kuriose buvo grojama Apple kompiuteriais ir pelėmis.

Šiek tiek pavyko užkabinti kitą kategoriją atstovavusią The Other Sound sceną. Tai buvo uždarame angare vykęs veiksmas, kurio metu grojo mažos eksperimentinės pakraipos grupės. Čia buvo galima pamatyti tiek noise, tiek free jazz, tiek įvairius elektronikos sprendimus. Labiausiai sužavėjo suomiai The Sultans, groję boogie bliuzą su monotonišku neo kraut prieskoniu. Nuliūdau tik dėl to, kad visame Helsinkyje nebuvo įmanoma rasti jų įrašų. Vienos plokštelių parduotuvės vyrukas sakė taip: if you find their record, call me, because they release everything on 7’’ and those records are so hard to find.

Trečioji stilistinė kryptis buvo ypač gausi, nes čia savo numerius atliko jau gerokai nuklausytos šiuolaikinės žvaigždės Chvrches, FKA Twigs, Sia ir panašaus urban pop stiliaus atstovai. Puikūs koncertai, ledinės šviesos, geri vokalai, tačiau, deja, dėl skonio reikalų mečiausi į ketvirtą kategoriją, kuriai galima klijuoti alternative lipduką. Pilnai pažiūrėjau Morrissey, New Order, Daughter, Jakko Eino Kalevi ir dar kelis koncertus, kurie man daugiausiai sakė apie mano gyvenimą.

Penktoji festivalio kryptis buvo skirta publikai su gyvenimiška patirtimi ir čia pagrindine gitara užgrojo Iggy Pop. Pasirinkimas puikus, nes Iggy Pop – vienas tų atlikėjų, kuris paskui save velka mažiausiai keturias kartas, tad šalia žilagalvių rokerių per jo koncertą galvas kratė ir mėlynplaukis jaunimėlis.

Tiesa reikėtų išskirti ir šeštą atlikėjų kategoriją, kuriai atstovavo labai gyvybingi reperiai bei etno atlikėjai, pavyzdžiui, Ata Kak, kurie su savo afro beat nuo žemės pakėlė net ir labiausiai pavargusius žmones.

Dėl ko čia trenktis?

Pirmiausia reikia nusiteikti, kad nors festivalio teritorija yra pakankamai didelė, tačiau tai yra miesto festivalis, vykstantis ribotoje industrinėje zonoje. Pridėkime tai, kad Flow Festival buvo visiškas soldout su 25 000 žmonių capacity. Tai reiškia, kad lyginant su laukuose vykstančiais openairais buvo nelengva rasti neokupuotą kampelį, kurio metu būtų galima pailsėti nuo lipimo ant galvos ir kitų galūnių.

Įsivaizduokite minią žmonių susigrūdusią kokios nors Vilniaus energijos elektrinės kiemuose. Kita vertus, industrinė erdvė, gausūs užkaboriai, įvairūs barai, užkandinės, palapinės, angarai bei laipynės – sūpynės nuobodžiauti neleido. Kadangi festivalis vyksta tris dienas ir naktis, būtina ateiti gerai pailsėjus ir nepadauginti nei maisto, nei gėrimų.

Flow Festival pasirinkau kaip alternatyvą Positivus Festival Latvijoje, į kurį šiemet nukakti nepavyko. Kelionė į Flow Festival yra brangesnė ir ilgesnė, tačiau tiems, kurie mėgsta važiuoti automobiliu ir vėliau porą valandų iš Talino prasiplaukti keltu bei dar pasišlaistyti po gražųjį Helsinkį, Flow Festival gali būti geras pasirinkimas. Lyginant šį reikalą su Positivus Festival, galima liūdėti dėl nuostabios pastarojo lokacijos (pajūris), kita vertus, Flow Festival siūlo kur kas gausesnę programą ir daugiau stiprių vardų, tiesa kartu su dvigubai brangesniais bilietais.

Reikėtų paminėti puikią Flow Festival organizaciją, už kurią dažnai pliekiami lietuviški festivaliai. Pirmiausia tai tikslūs atlikėjų pasirodymai ir idealiai sutvarkyta higienos bei maitinimo pusė. 25 000 žmonių kažkaip išsiteko gausybėje barų bei valgyklėlių, kurių nei vienos blynų kepėjas ar barmenė nesusiraukė per beveik daugybę festivalio veiksmo valandų. Gėrimo skardinės užstatas sudarė 1 eur, tad vienu metu tuščios skardinės buvo tapusios labai likvidžia valiuta. Toks sprendimas nulėmė tai, kad visoje festivalio teritorijoje buvo galima pastebėti vos keletą šiukšlių. Nežinau, kaip tai suveiktų Lietuvoje, nes čia piktinamasi net ir dėl ryškių dviratininkų liemenių, bet paspausčiau dešinę tam festivaliui, kuris ryžtųsi taip padaryti.

Buvo puiku, kad festivalio veiksmas prasidėdavo gerokai pavakare ir mums, Helsinkio svečiams, buvo patogu pamatyti miestą. Gal kitą kartą nelankyčiau 12 muzikos parduotuvių ir rinkčiausi kitus objektus, kita vertus, net ir ne tokie ligoti melomanai kaip aš, Helsinkyje ras ką nuveikti. Nusipirkti ką nors iš suomiško dizaino dirbinių, pasikuisti blusturgyje, prasiplaukti į gretimą laike sustojusią Suomenlinna salą ar tiesiog ilgai valgyti keptą žuvį krantinės turguje.

Kai išgirsti ir pamatai tuos, dėl kurių čia esi

Jau rašiau, kad dėl milžiniškos muzikinės pasiūlos visko pamatyti nebuvo įmanoma, vis tik sukandau dantis ir drąsia ranka sąraše apibraukiau tuos, kurie buvo must see. Labai gaila, kad dėl vokalistės plaučių uždegimo paskutinę minutę iš šio sąrašo iškrito The Kills, kita vertus, jų vietą užėmė bičiulių gerai išreklamuoti Liima (beje, taip pat groję šiemetiniame Positivus Festival). Jei shoegaze būtų grojamas elektroniniais instrumentais, tai ko gero tokia analogija tiktų Liima pasirodymui. Erdviniai garso sprendimai, eksperimentai su ritmu, į keistas vietas nunešantys tekstai ir toks šiek tiek nutrūkęs Liima narių elgesys scenoje paliko puikų įspūdį.

Būtų nuobodu rašyti, kad Iggy Pop, nors ir būdamas beveik septyniasdešimtmečiu, dar turi savyje trotilo, tačiau kitaip apie Iggy Pop rašyti neina. Vis dar iki pusės nuogas, gerai treniruoto kūno rokeris, tiesa, jau kiek kreivas dėl kojos deformacijos, kilstelėjo scenos stogą savo geriausiais hitais. Nuliūdau, kad Iggy Pop labiau orientavosi į savo popuri, o ne į naujus kūrinius, nes paskutinysis albumas yra tiesiog tobulas. Kita vertus, senieji The Stooges ar paties Iggy Pop kūriniai tikrai nebrokuotini. Buvo gražu pažiūrėti, kaip atlikėju rūpinosi kiti grupės nariai ir pagalbinis scenos personalas – tai vis paduodavo rankšluostį, tai pakeldavo Iggy Pop nuspirtą stovą, tai prilaikydavo jį lipant kopėčiomis į publiką. Tokie koncertai, nors ir su naftalino kvapeliu, vis tik parodo tikrą rokenrolo jėgą. Manau, kad kažkur netoliese pleveno ir David Bowie vaiduoklis, kuris savo bičiuliui į ausį kuždėjo: gerai, seni, varai, gerai.

Massive Attack naktiniu headlinerio pasirodymu pilnai pateisino savo vardą. Vienu metu suskaičiavau net dvylika žmonių scenoje (kai kurie kūriniai buvo atlikti su vokalistų Young Fathers trijule). Niekada nebuvau prisiekęs triphop gerbėjas, nes mane erzino snobiškas Vilniaus melomanų žavėjimasis šia kryptimi. Kita vertus, atsiimu šį savo neobjektyvų pareiškimą, nes kai gyvą tokios muzikos ritmą kala trys būgnininkai, kai visa elektronika gaminama kelių žmonių valdomomis milžiniškomis mašinomis, o ne vienu kompiuteriu, kai vokalistai keičia vieni kitus vos ne kiekvienoje dainoje, supranti, kad taip turi atrodyti publiką gerbiantys atlikėjai. Gan tamsų savo nuotaika pasirodymą apšvietė raudonai baltos instaliacijos scenoje vis išryškindamos politinius užrašus. Aukščiausios klasės pasirodymas po kurio jau nebesinorėjo nieko, nors festivalio programa dar tik žengė į naktinę fazę.

Morrissey yra mano Nr. 1,2 atlikėjas, tad nesiseilėsiu ir nesileisiu į ilgus išvedžiojimus. Pasakysiu tiek, kad Morrissey pasirodė netikėtai geroje formoje. Jis niekada nebuvo geras daininkas, tačiau šį kartą jo energija liejosi gausiai – išdainavo viską, ką norėjo. Jo bičai, beveik nesikeičiančios sudėties grupė, kalė puikiai ir taikliai. Vienu metu kažkuris iš vaikinų perėmė iš Morrissey mikrofoną ir baigė kūrinį ispaniškai. Skirtingai nuo Iggy Pop, Morrissey parinko tokį repertuarą, kuris apėmė vos kelis praeities hitus ir koncentravosi į naują albumą bei mažiau populiarius kūrinius. Vienu metu retro filmus vaizduojančias instaliacijas pakeitė galvijų žudymo kadrai (visi žino, koks aršus mėsos priešininkas yra Morrissey), po kurių šalia stovėjusi mergina net nualpo. I do like the city more than the food, – į kaktą publikai skėlė Morrissey tuo išsakydamas savo poziciją dėl nacionalinių suomių patiekalų ir festivalio meniu. Gaila, kad suomiška publika itin kukli ir varžėsi pritardama priedainiuose, na bet ką padarysi. Jei neišeina siautėti, stovi ir klausaisi atvira širdimi.

New Order buvo mano laukiamiausi atlikėjai. Objektyvus reikalas tas, kad niekada nemačiau jų gyvai, nes pagauti šią grupę koncertuojančią – nelengvas reikalas. Neobjektyvus reikalas tas, kad šioje grupėje groja du buvusios Joy Division grupės nariai, tad paėmus visą šią nostalgiją į krūvą, tikrai nekantravau paimti viską, ką jie ketino duoti. Davė nemažai. Tiek senų gerai žinomų hitų, tarkime, Blue Monday, True Faith ar Bizarre Love Triangle, tiek ir naujo albumo kūrinių, kurie anksčiau ir mano paties kritikuoti, koncerte suskambo visai kitaip – gyvai, su didele energija. Taip, kaip Plastic ar Singularity  turi skambėti geras indie pop. Visi, kurie kritikavo Music Complete darbą ir jo nesuprato, tegu paklauso dar. Šiek tiek buvo liūdna stebėti senstantį Bernard Sumner, kurio vokalui net ir nekeliant daug lūkesčių, jau buvo sunku paimti kai kurias eilutes. Iš kitos pusės, tokiems žmonėms reikia lenkti galvą, nes dėka jų turime ypač kokybiškos pop muzikos. New Order visada pirmoje eilėje grojo modernią muziką, tad vokalo niuansus galima palikti nuošalyje. New Order koncertą baigė su Joy Division kūriniais Decades ir Love Will Tear Us Apart. Taip buvo pagerbtas Ian Curtis, kurio nuotrauka užklojo vaizdo instaliacijas.

Visus įmanomus lūkesčius viršijo britai Daughter. Tikėdamasis nuobodaus americana singer –songwriter priėjimo, prie Daughter scenos likau visą jų koncertą. Aštri shoegaze gitarų pora, besivelkantis ritmas ir skaidrią melancholiją įvariusi atmosfera būtų privertusi didžiuotis kokius nors Slowdive ar Rober SmithThe Cure. Eilinį sykį įsitikinau, kad tokios muzikos įrašai nieku gyvu neatstoja jos gyvo skambesio ir nesvarbu, kad tokių grupių kaip Daughter yra šimtai. Viskas buvo švelniai, su saiku, jaukiai ir su reikiamu gyliu. Dėka Daughter kitą dieną prisipirkau suomių grupių shoegaze įrašų.

M83 yra gražus projektas. Norisi pritarti bičiuliui, kuris sakė, kad savo gyvuose pasirodymuose jie kiek nuobodūs, nes gyvi pasirodymai nuo įrašų daug nesiskiria. Kita vertus, valanda M83 koncerto neprailgsta, nes gražūs soundskeipai ir gražios šviesos. Gal prie senosios M83 kūrybos naujoji klausosi keisčiau, tačiau gyvame koncerte viskas suėjo skaniai. Vietomis bandžiau įsivaizduoti šitą koncertą atvirose pievose, o ne uždaroje palapinėje ir pamaniau, kad pirmasis variantas man būtų labiau tikęs.

Į vieną eilę statyčiau FKA Twigs, Sia bei Chvrches, nes didelio skirtumo tarp šių atlikėjų nemačiau – tas pats puikiai sukaltas synth, pop ir šiek tiek indietronic kokteilis. Publika buvo užsivedusi, o kai kurie hitai priminė Pakeliui į Nidą autostrados degalinėse stoviniuojantį stilingą jaunimą kai iš jų automobilių veržiasi ši ir kita miesto hipsterių muzika. Galima jausti mano abejingumą šiai muzikai, tačiau nespjaunu – šitie atlikėjai stipriai pakėlė festivalio lankomumą, o scenose atrodė tobulai kokybiški ir žinantys, ką daro. Tokie patys atrodė ir kiti žvaigždūnai The Last Shadow Puppets. Vis tik brit rokelis su stilingais berniukais jau praeitas etapas, tad jų kiek perdėtas, apsimestinis ir sterilus atlikimas (net ir griuvinėjimas ant scenos atrodė kaip surežisuotas) daug emocijų nesukėlė. Iš ultra šiuolaikinių atlikėjų išskirčiau Laura Mvula, kur pakerėjo savo stiliumi, tiek muzikos, tiek vaizdo be jokių pastangų parodžiusi nuostabaus vokalo galimybes. Norėčiau į jaukų ir mažą jos koncertą, nes padarė mus nuoširdžiai ir savimi pasitikinčiai.

Kiti britai, Sleaford Mods, kurių pusę pasirodymo teko aukoti dėl Massive Attack buvo ko gero didžiausias Flow Festival atradimas. Mušamųjų bei boso fonograma iš kompiuterio ir nesumeluotas vokalisto Jason Williamson repas, tiksliau istorijos, neleido skubėti prie pagrindinių tos dienos žvaigždžių. Sakėme: nu dar vieną ir einam. Paskui sakėme: nu gerai, šitą ir tada einam jau. Gal ir juokingai atrodo Andrew Fearn stovėdamas prie kompiuterio ir susikišęs rankas į kišenes, tačiau akys krypo į vokalą – ištempus ausis reikėjo klausytis stipraus britiško akcento ir į publiką spjaudomų žodžių. Buvo kietai. Net užsinorėjau valkiotis Notingemo pakampėmis ir užstrigti kokiam vietiniam bare, kur renkasi kas antrą dantį turintys bičai.

Detalesnį atlikėjų aprašymą užbaigsiu pilnai pažiūrėtu suomio Jakko Eino Kalevi pasirodymu. Šitas vyrukas šiemet koncertavo Vilniuje, tiesa vienas, tik su sintezatoriumi. Šį kartą jam kompaniją palaikė dvi vokalistės, būgnininkas, saksofonistas ir gitaristas. Jakko dainos gan blankokai skambėję Vilniuje čia nušvito visu gražumu. Lankė jausmas, tarsi būčiau persikėlęs į aštuoniasdešimtuosius, nes tas nuoširdus Jakko retro wave priėjimas prie visko, prie ko jis prisiliečia, žavėjo visomis geriausiomis prasmėmis. Tie tokie Modern Talking viražai, disko judesiukai ir ypač melancholiški bei lakoniški tekstai. Žinia, kad suomiai yra keisti, ir Jakko Eino Kalevi puikiai perdavė tą keistumą. Geriausia muzika tyliems vakarams ar šokiams kai lieki vienas namuose.

Deja The Sultans, apie kuriuos jau užsiminiau, bei labai norėtą pamatyti Kamasi Washington teko išgirsti tik ausies krašteliu, tad įvardinčiau juos kaip festivalio neprivalgymą. Ech, būtų buvę gerai, kaip ir dar geras trisdešimt atlikėjų, kurie buvo arba per toli, kad brautis pro minią, arba tiek okupuoti, kad jų koncertų vietose buvo sausakimša, arba tiesiog kažkur išnykę, kol atgavinėjau jėgas po New Order ar Massive Attack.

Dar klaikiai gaila pražiopsotų Thundercat ir Anderson Paak, kurie darė soul-jazz-funk reikalus.

Apibendrinant viską, ką čia parašiau, Flow Festival rekomenduoju kaip milžinišką miesto renginį su aukščiausios prabos atlikėjais neprastą muzikos skonį turintiems melomanams. Čia tas atvejis, kai festivalyje grojusius muzikantus atrandi ne festivalio reklamoje, o pačiame festivalyje ir tada ieškai jų įrašų, nes buvo gerai. O jeigu nesate melomanai, festivalio veiklos ir bendra tūso atmosfera taip pat verta patyrimo, nes kiekvieną vakarą sakai: gal jau namo? Nu ne, dar pabūnam.

Pasižvalgyti po festivalį galite oficialiame Flow Festival foto albume: /www.flickr.com/photos/flowfestival

 

fb-share-icon

8 komentarai apie “FLOW FESTIVAL @ Helsinki, Finland, 2016

  1. Tomai, tavo festivalinė apžvalga gerokai pranoksta rekomendacijų, kaip rašyti festivalines apžvalgas, principus:) Tikrai, labai įdomiai suskaičiau. Ačiū, kad pasidalinai!

    Iš skandinaviškų festivalių, mes vis pasvajodavom nusitrenkti į šį, vykstantį pasaulio žemės pakrašty..;)
    https://www.flickr.com/search/?text=Tr%C3%A6nafestivalen%20

    1. Ačiū:) Jo, šitą mes irgi „dabojam”:) Kažkada jame grojo Madrugada regis, tai būtų vau.

  2. Puikiai! Šaunu kad ilgas kelias iki Europos festivalio pasiteisino su kaupu

  3. Toks jausmas, kad Massyvai atigavę, nes prieš 7-8 m. Openeryje buvo visiška migdanti nykuma.
    O Kamasi visai mažai girdėjai?

    1. Pačią pradžią praeinant iki New Order. Su judėjimu ten buvo nekas. Bet visi rašo, kad Kamasi buvo nerealu…

  4. Na, kai nėra skirtumo tarp FKA Twigs, Sia bei Chvrches, patinka Daughter bei praleistas Kamasi, reik suprasti, kad apžvalgą rašė pensas, atitolęs nuo muzikinių naujienų per jūrmylę.

Komentuoti: Ramas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.