Metų topas, reikia pripažinti, yra ir malonumas, ir kančia. Malonumas, nes gruodį peržiūrinėdamas ir svetimus topus atrandu bent 30-50% iki tol neatrasto gėrio bei užsukęs į amazon.com labiausiai patikusius paremiu finansinėmis injekcimis – čia jau mano principinė nuostata, kad jeigu nori, jog vienas ar kitas muzikantas išleistų naują albumą, reikia nusipirkti dabartinį. Kančia, nes į „TrashTop” eina šimtai pavadinimų, kurie tiesiog nebetelpa viename DVD diske (čia jau irgi kelių metų senumo įprotis metų topą sutalpinti į vieną kompiuterinę laikmeną – daugiau žinau, jog neturėsiu fizinių galimybių perklausyti nors dar po kartą). Taip ir nurašinėji pradedant „A winged victory for the sullen” ir baigiant „tUnE-yArDs”. Dar prisideda, kad esi mirtingas žmogus su savo silpnybėm ir nors supranti, kad norėdamas pasirodyti kaip muzikoje raukiantis žmogus į topą turi įtraukti „A”, bet va imi ir įtrauki tik „B”, nes… Kaip ten bebūtų, viliuosi kažkam čia pavyks atrasti kažką sau, kaip, kad ir man pavyko. Aprašymus dar papildysiu. Taigi, pagrindinis topas – atbuline abecėline tvarka:
Wild Beasts – Smother [2011]
Pamenu, kad pirmą kartą išgirdęs labai supykau neradęs nieko panašaus į „instant hituką” iš serijos „All The King’s Men”, bet po poros mėnesių pyktis praėjo, albumas porai mėnesių įsisuko į CD grotuvą ir tapo mylimiausiu kolektyvo darbu. Hitukai hitukais, bet emocija ir jausmas svarbiau.
When Saints Go Machine – Konkylie [2011]
Sunku paskaičiuot kas šiemet antras, o kas aštuonioliktas, tačiau faktas, kad šie danai būtų netoli viršūnės. Tuo pačiu tai vienas tų albumų, kurio faktiškai nėra kituose topuose, ko aš niekaip negaliu paaiškinti. Toks Antony and The Johnsons miksas su „Animal Collective”, realiai nelabai ką turintis bendro nei su vienais, nei su kitais.
Weeknd – House Of Balloons (Official Mixtape) [2011]
Beveik metų skambesio nominacija. R&B, žmonėms nemėgstantiems R&B. Grupė per metus išleido tris EP (čia įmesta daina yra iš kito) ir visus drąsiai galima dėti ant tų pačių svarstyklių. Su finansine injekcija jiems dar teks palaukti, nes kol kas tebuvo trys „official mixtapes”, tačiau grupė žada kitąmet visų EP kokybišką išleidimą CD pavidalu.
Washed Out – Within and Without [2011]
Sakoma, kad viskas šitam bičui prasidėjo nuo to, kad jis negavo bibliotekininko darbo. Ačiū dievui. Chillwave, dreampop, lo-fi – vadinkim tai, kaip norim, tačiau klausais, atsipalaiduoji ir skęsti.
Sallie Ford & the Sound Outside – Dirty Radio (2011)
Su niekuo nesumaišomas vokalas, stilius ir pateikimas. Gyvai čia gal kiek blatniau, bet kojos kilnojasi ir nuo studijinio įrašo.
Planningtorock – W [2011]
Dar vienas svetimuose topuose faktiškai neaptiktas reikalas ir viena iš kelių priežasčių kodėl Zola Jesus šiemet į pirmąjį topą nepateko. Berlyno kvapai ir tokia žalia įtampa, emocija, kad pirmą kartą klausydamas (tiesa, garso (per ausines ar normalias kolonėles) čia reikia) dainos pabaigoj drabančia krūtine iškvėpiau lyg būčiau iš baimės porą minučių laikęs kvėpavimą. Prikausto – nerandu geresnio žodžio.
PJ Harvey – Let England Shake [2011]
Jeigu žiūrėt pasaulinius muzikos kritikų topų sąvadus, „Let England Shake” yra geriausiai šiemet įvertintas albumas. Nesutinku, bet ir suprantu juos tuo pačiu metu.
Nicolas Jaar – Space Is Only Noise [2011]
Minimal, electronica. Pasirodo yra pasaulyje ir kitas Nicolas Jaar, bet apsaugok nuo jo viešpatie. O štai šis jaunasis genijus (mielai čia prilipdyčiau ir porą jo remiksų bei EP) mano grotuve pulsuoja jau beveik metai.
King Creosote and Jon Hopkins – Diamond Mine (2011)
Folk ir elektronika. Gražu ir skoninga.
Julianna Barwick – The Magic Place [2011]
Nėra josios oficialių video, tad tebūnie šis „home made’as”. To per akis, jog pamatyti kaip kuriamos angelų giesmės. Vieni loopina muzikinius instrumentus, kiti gi savo balsą.
Jenny Hval – Viscera [2011]
Leidybinė firma „Rune Grammofon” muzikos masėms neleidžia. Užtat, pasirodo, leidžia tokius eksperimentinius darbus, kuriuose apdainuojami mūsų organai (to pastebėti nebūtina). Užtat kaip žavu ir trapu.
Jamie Woon – Mirrorwriting [2011]
Nieko geriau už „In the Night Air” jis nepadarė, tačiau albumas savo skaitliuką iki topo prasuko ne vien šiuo kūriniu, dėl ko šiuo vaikiu galima pasidomėti ir nuodugniau.
James Blake – James Blake [2011]
Turint omeny, kad visi, kas norėjo, jo albumą girdėjo dar 2010 pabaigoj, šiemet topuose jis prasisuko gan neblogai. O juk atrodo jau atgyvenęs, atsibodęs reikalas. Graži elektronika su siela ir emocija.
Frank Ocean – Nostalgia-Ultra (Official Mixtape) [2011]
Dar vienas mixtape’as, dar vienas R&B. Su gera doze soul. Kai galvoju, kaip čia apibūdinti kitiems, galvoje sukasi: „kaip „Lighthouse Family” tik be cukraus. Iš tiesų tai daug geriau.
Fatoumata Diawara – Fatou [2011]
World music. Ryškiausia, ką pavyko išgirsti šiemet, nors Ballaké Sissoko & Vincent Segal „Chamber Music” irgi buvo labai arti.
Destroyer – Kaputt [2011]
Aš šį tobulą dainių dievinau tris albumus iš eilės, vėliau nusprendžiau, kad pakanka ir vieno jo albumo – visi jie kabinantys, melodingi, bet vienodai tokie. O šis kitoks. Dan Bejar išlipo iš sporadiškų garsų bunkerio ir davė visą garsų paletę – nuo pop iki jazz su geru „grand” jausmu.
Colin Stetson – New History Warfare Vol. 2 Judges [2011]
Galima tiesiog įdėti šio bičo oficialų kokios nors dainos video, bet tada tektų šiek tiek paskaityt, jog suprast kodėl jis šiemet užkariavo tiek daug topų. O kai žiūri gyvą įrašą, akivaizdu – tieeeeek garsų sklinda iš vieno instrumento, be jokių sluoksniavimu, live. Technika čia yra viena, bet instrumento įrašinėjimas niolika skirtingoje vietų prikabintų mikrofonų – būtent tai daro skambesį unikaliu. Įdomiausia, kad unikalu šiuo atveju yra ir muzikalu.
Brandi Carlile – Live At Benaroya Hall With The Seattle Symphony [2011]
Bet tai koks įrašas… Ir kokia publika. Paklausykit iki trečios minutės ir nuo jos, kai įsijungia publika. Yra ir Jeff Buckley koveris (ar gi kas koverindamas „Hallelujah”, koverina Leonard Cohen?), ir „Alphaville”, ir daug originalios kūrybos.
Bon Iver – Bon Iver [2011]
Visad galvojau, kad šis darbas yra wow todėl, kad su juo Bon Iver sugebėjo debiutuoti antrą kartą. Jau ir pirmą unikaliu skambesiu pateko į visus svarbiausius topus, bet antras buvo visiškai kitoks ir visiška bomba, kol… Perskaičiau kažkieno mintį, jog pirmas albumas buvo toks, kokį Bon Iver išgalėjo sau leisti įrašyti, antras – toks, kokį jis norėjo įrašyti. Žinoma, blogesniu jo tas nedaro. Žemai lenkiu galva – neabejotinai man tai buvo klausomiausias metų darbas.
Austra – Feel It Break [2011]
Latviukė jomajo… Iš pradžių atrodė, kad ji turi tik labai įkyrų „Lose it”. Vėliau bent kokie penki gabalai man buvo tapę mylimiausias. Be konkurencijos – metų albumas pagal prasukų kiekį automobilyje.
Ane Brun…It All Starts With One [2011]
Gabalas su Gonzales yra gerai, bet ir visas albumas gaivina. Moteriškas darbas – nuostabus darbas.
###
Atsarginis topas. Tiems, kam pagrindinio buvo maža. Čia šiaip. Jeigu rimtai, tai visada metų pabaigoj atsiranda tokių albumų, kuriuos dar nežinai kur dėti. Paleist nesinori, bet prisijaukint irgi nepavyksta dar. Florence, pavyzdžiui, tikrai nepavyks. Geras darbas, CD guli lentynėlėje, bet tuo pačiu tai vienas didžiausių metų nusivylimų – tiesiog n ant vieno kurpaliaus sukaltų hitukų. Nu nesiklauso muzika taip. Dievinu tik čia įdėtą dainą iš jo. Adele yra jėga. Patinka ji ar ne, pop ar šmop, bet tai yra jėga. Daug darbų čia yra ramūs, lėti – sunku juos įvertinti topų maratone, tad ir neskubu. Bet jie yra:
Zola Jesus – Conatus [2011]
Nils Frahms – Felt [2011]
Memory Tapes – Player Piano [2011]
M83 – Hurry Up, We’re Dreaming [2011]
Lia Ices – Grown Unknown [2011]
Korallreven – An Album By Korallreven [2011]
Jay-Z and Kanye West – Watch the Throne [2011]
Gang Gang Dance – Eye Contact (2011)
Florence and The Machine – Ceremonials [2011]
Danger Mouse & Daniele Luppi – Rome [2011]
Craig Taborn – Avenging Angel [2011]
Colin Vallon Trio – Rruga – [2011]
Christina Vantzou – n° 1 [2011]
Cass McCombs – Wit’s End [2011]
Adele – 21 [2011]
Active Child – You Are All I See [2011]
O kas pas jus užderėjo?
Labai patiko.
Jo nereikia reklamuot, bet jei jau klausi: Lenny Kravitz – Black And White America
o žemiškų topų nebus?
Ovidijaus biški švediškesnis, mano gan žemiškas. Tik žemė visur kiek kitokia. Bet ne, „Sveiki atvykę į emvienas muzikos pasaulį” čia nebus. Tik Adele.
valio!
geri metai buvo, nes daugybė didelių grupių išleido albumus ir beveik visi nenuvylė
(metų nusivylimo prizą atiduodu TV On The Radio „Nine Types Of Light”)
GERI albumai buvo:
Apparat „Devil’s Walk”
jis toliau varo popsą ir tai vis dar gerai
Arctic Monkeys „Suck It And See”
po praeito albumo-nesusipratimo, tai yra formos susigrąžinimas
Atlas Sound „Parallax”
iki šiol šis Bradford Cox solo projektas man buvo nelabai klausomas…
Chapel Club „Palace”
iš gausybės brit-pop-rokelio grupių jau seniai mažai ką bėra išskirti, bet šita kažkaip pramušė
Einar Stray „Chiaroscuro”
skandinavai vis pagimdo muzikinių atradimų – šis yra paskutinis tokių
The Horrors „Skying”
diskografijoje trys albumai, visi skirtingo stiliaus (tiesa, debiutinio neteko klausyt), bet pastarieji du yra geri britiško roko įrašai
Lanterns On The Lake „Gracious Tide, Take Me Home”
tokia paprasta, rami, graži muzika su moterišku vokalu (o šito pas mane daug neprasimuša)
Other Lives „Tamer Animals”
turi kažką grandioziško, panašaus pvz kad ir į Arcade Fire
Peter Bjorn & John „Gimme Some”
„Writer’s Block” buvo jų šedevras (paskui buvo krūva šlamšto), o šis yra arti to
GERIAUSI albumai buvo:
Active Child „You Are All I See”
nuostabus vokalas. nuostabu, kai elektroninė muzika sugeba užgauti širdį
The Antlers „Burst Apart”
praeitas albumas buvo visų numylėtas, o šis liko nepastebėtas. o man jis dar geresnis
Bon Iver „Bon Iver”
šitas barzdyla tai, ko gero, daužys širdį ką beįrašytų (tik projektų, tokių kaip su Kanye West, ačiū, nereikia, gerai Justinai?)
Coldplay „Mylo Xyloto”
kai daugelis keikia juos už per-daug-popsą, aš galvoju, kad duokdie kiekvienam tokios kokybės popsą, ir dar pagaugais per nugarą einantį, pavaryt
The Decemberists „The King Is Dead”
praktiškai tradicinė country muzika, bet, nu, veža
Destroyer „Kaputt”
keletas jo albumų iki šiol buvo „tik” labai geri, bet kreivoko skambesio įrašai, o čia yra absoliutus muzikinės aranžuotės grožis
Elbow „Build a Rocket Boys!”
šiemet supratau, kad tai yra viena didžiausių mano grupių. diskografijoje 5 albumai, visi su galingu emociniu užtaisu. tai paliečia
Fleet Foxes „Helplessness Blues”
ne toks ištisai vežantis, kaip debiutas, bet Fleet’ai yra Fleet’ai – jie yra tiesiog labai geri
Noah And The Whale „Last Night On Earth”
euforinis daiktas. triukas yra mokėti panaudoti chorinį dainavimą
Radiohead „The King Of Limbs”
jau norėjau Active Child įvardinti, kaip geriausią metų elektroninę muziką, bet staiga dašilo, kad dar yra Radiohead! nors, kita vertus, negi kada nors jie bus pavadinti elektroninės muzikos grupe? anyway, TKOL yra įdomus albumas, pačia geriausia šio žodžio prasme
Wild Beasts „Smother”
man tai yra grupė su geriausiu ritmo pojūčiu. arba geriausiai sugebanti atskleisti ritmo pojūtį manyje. praeitas albumas buvo ištisas galvos kinkavimas į taktą, jei pats nenori, kai visi aplink šoka, o šis yra (lėtesnis) galvos kinkavimas išsitiesus ant sofos
[viskas pagal abėcėlę]
Iš „žemiškų” – CHRIS REA po ilgiausios pertraukos trigubas albumas SANTO SPIRITO BLUES, kurio visi CD neįtikėtinai skiriasi viens nuo kito.
O vienodą muziką per karjerą kuria dauguma atlikėjų (čia numatant kritiką)