G.eriausi 2013 metų albumai

Metai muzikos prasme ir esme buvo keistoki. Kažkokių perversmų neužklausyta. Labiau dominavo užsėdimas ant senų, jau girdėtų, pavadinimų. Nauji vardai pakliūdavo į akiratį retai ir greit išnykdavo. Tad ir šitas sąrašas, manau, mažai ką nustebins, bet ne stebinti mes čia susirinkom. Gi svarbu muzika. Verta ausų. Visur. Visada. Ne visur. Ne visada. Ne visiems. Man 2013-aisiais ausys kaito nuo šitų (abėcėlės tvarka):

Arcade Fire – Reflektor (2013)
Šitie suskambo netikėtai glamūriškai ir šventiškai šviežiai. Su daugiau nei įprastai pop‘o. Bet tai nieko baisaus. „Reflektorius”, išmetus kai kuriuos nesusipratimus, kaipo padalijimą į du diskus, du „Untitled”‘us (na, pirmas kompakte neįdėjus pastangų kaip ir nefigūruoja, bet visgi „kam”?), „demo” versiją „Here Comes The Night Time II” ir demonstravimą „mes galime daryti bet ką – jūs vis tiek plosite katučių”, yra labai klausomas darbas. Ypač veža įdomios aranžuotės. Sakyčiau, rimtas susimetimas su James Murphy iš LCD Soundsystem išėjo kanadiečiams į didelę naudą, atnešė gaivumos, kitoniškumo. O „Afterlife”, galima sakyti, tapo metų gabalu – gi tai linksma pati liūdniausia dainuška („When love is gone / Where does it go? / And where do we go?).

httpv://www.youtube.com/watch?v=c0HsdrfksWo

Autre Ne Veut – Anxiety (2013)
Įdomus reikalas. Toks pilnas visko, kad tik spėk gaudyti. Nuo įprastų elektroninių sintezatorinių tembrų iki vos ne miuziklinio gospelo. Vokalinis audinys – labai labai.

httpv://www.youtube.com/watch?v=RpD1mya5h2A

Bibio – Silver Wilkinson (2013)

Blue Hawaii – Untogether (2013)

Chelsea Wolfe – Pain Is Beauty (2013)

Daug skausmo ir daug grožio. Daug. To ir reikia darkwave‘ui.

httpv://www.youtube.com/watch?v=eBozvWakXow

Classixx – Hanging Gardens (2013)
Mažokai šiemet prisukau elektros. Vienas iš prisuktų buvo šis albumas, pagal kurį galima ir trypsėti, ir sėdėti, ir rūkyti. Universalu.

httpv://www.youtube.com/watch?v=EGvviA69ieI

David Bowie – The Next Day (2013)
Stipriai ir garsiai sugrįžo ufonautas. Yra albume kompozicijų, kurios vis dar lieko pilkokos, bet vis tiek – kitą dieną šis albumas bus vis dar klausomas.

httpv://www.youtube.com/watch?v=F2nJHVNTHNw

Draco Rosa – Vida (2013)
16-a latinosiškų duetų. Vieni stiprūs, kiti tik stipresni. Nė velnio nesuprantu, ką dainuoja, bet akivaizdu, kad Draco turi ką pasakyti ir žino kaip. Taip klasiškai.

httpv://www.youtube.com/watch?v=scILl6InlZk

Ejecta – Dominae (2013)
Reikia pripažinti, jog visą žavesį kuria pareverberuotas moteriškės vokalas, kuriam atsispirti neįmanoma.

httpv://www.youtube.com/watch?v=4Lvs4x6nEWg

Emiliana Torrini – Tookah (2013)
Jei nesvetimas polinkis žudytis, padepresuoti ar šiaip gyvenime nesiseka, tai „Tookah” kaip tik tau. Tamsu. Kruvina. Beviltiška. Ir viskas iš intymios gelmės. Tik į ją reikia įsiklausyti ir iššifruoti.

httpv://www.youtube.com/watch?v=RjO8MTeVVGg

Goldfrapp – Tales Of Us (2013)
Ačiū už sugrįžimą iš diskotekų į necivilizuotus kalnus. Kaip buvo „Felt Mountain”, taip ir čia. Ramybė, deivių dainos, branda ir grožis.

httpv://www.youtube.com/watch?v=-Vnk_j1iKMA

Jim James – Regions Of Light And Sound Of God (2013)

John Grant – Pale Green Ghosts (2013)

Keisto tipo keistas albumas. Toks su nemažai lyg ir ne vietoje pridėliotų „fuckų”, bet tas keistumas daro šitą įrašą išskirtiniu. Fuckinu.

httpv://www.youtube.com/watch?v=1ZMqw6XP68s

Julia Holter – Loud City Song (2013)
Pirmiausia įsėdo su „This Is a True Heart”, vėliau ir visas ilgagrojis prilipo. Kaip jis tamsoje skamba nerealiai turtingai. Pabandykit.

httpv://www.youtube.com/watch?v=jcA81JKm5Ro

Louise Burns – The Midnight Mass (2013)
Kaip klausydamas Bachelorette įsivaizduoju, jog tai Enya modernesniame amplua, taip Louise Burns paverčiu Belinda Carlisle. Gražu ir jauku, ir pažįstama.

httpv://www.youtube.com/watch?v=TbfSwzGCUJc

Ludovico Einaudi – In A Time Lapse (2013)

Fortepijoninis ambientas. Auksas.

 httpv://www.youtube.com/watch?v=4ImZTkeCHgA

Morcheeba – Head Up High (2013)
Šitas, matyt, mažiausiai vertas būti šitame tope, bet tikrai buvo nemažiausiai sukamas. Be jokių iliuzijų išradinėti naują dviratį padarė chebra paprastą įrašą, kurį klausai ir nejauti, kaip laikas bėga.

httpv://www.youtube.com/watch?v=guqiQuGt7AA

The National – Trouble Will Find Me (2013)
Sunkiai jaukinosi, bet kai prisijaukino, tai prisijaukino. Baritonas. Lyrika. Širdagraužis. Meilė.

httpv://www.youtube.com/watch?v=oM9eNIAutuA

Oneohtrix Point Never – R Plus Seven (2013)
Kasmet tokių įdomių, bet mažai klausomų eksperimentų išlenda ne vienas ir ne du. Pavyzdžiui, Polaris 2013 laimėtojas. Kažkoks ŠMCinis reiškinys. Bet į klausomą reiškinį nepanašu. Šis eksperimentukas geba laviruoti ir turi daug tokių momentų, nuo kurių pasidaro gera. Gaila, kad tie momentai pabarstukais išbarstyti. Atrodo, tuoj tuoj kai įsivažiuos, tai trinktels, bet taip ir neįsivažiuoja. Ir tada vėl iš naujo suki įsibėgėjimus.

httpv://www.youtube.com/watch?v=lNOMk9d6NI8

Pacific UV – After The Dream You Are Awake (2013)

Rhye – Woman (2013)

Dieviška. Gerą pusmetį sukau ir maniau, kad šitą intymiai suokiančią moterį jau įsimylėjau. Paskui visas iliuzijas sudaužė pažįstamas, mestelėjęs, jog čia šimtaprocentinis vyriškas repertuaras. Buvau gilioje krizėje, širdis plyšo, bet po kurio laiko vėl klausau. Dieviška.

httpv://www.youtube.com/watch?v=dS9jJcVZ_Kk

Shout Out Louds – Optica (2013)

Sigur Rós – Kveikur (2013)

Prieš porą metų sakiau, kad daugiau nei klausysiu, nei minėsiu juos „tobuluoju”, bet yra kaip yra. Šitas „Kveikur” gal ir ne toks brandus kaip buvo klozeto dangtis ar „Ágætis Byrjun”, bet netikėtas perėjimas nuo pasyvios ramybės į aktyvų postroką suskambo šviežiai ir sulindo su visais batais.

httpv://www.youtube.com/watch?v=Oc6zXSdYXm8

Steve Kilbey and Martin Kennedy – You Are Everything (2013)
Steve Kilbey ir kiti chebrantai iš The Church, rodos, kepa vieną projektą po kito. Tik spėk gaudyti. Dar nenusibodo prieš porą metų išleistas „White Magic”, o šiemet jau turime ir kažkelintą Kilbey solinį albumą „The Idyllist” (baisiai stokojantį vientisumo) ir trečią tandemo, Kilbey ir Kennedy, darbą, kuris vėl įsuka į tokį atmosferinį sūkurį, jog klausant imi jaustis patyręs muzikinę nirvaną. Tiesą sakant, jeigu reikėtų šitą sąrašą „suvietuoti”, tai „You Are Everything” atsidurtų viršūnėje.

http://stevekilbeymartinkennedypresent.bandcamp.com/album/you-are-everything

Vidulgi OoyoO ‎– Officially Pronounced Alive (2013)
Nieko čia naujo. Antras albumas. Pirmasis buvo prieš penkmetį.  Shoegaze’ui, kurio veik nebeklausau, iš šitų korėjėčių negaliu atsispirti.

Way Yes – Tog Pebbles (2013)
Kiek psichodelinis šamaniškas indie rokas su daug efektų ir stilingų nuklydimų į kitus žanrus. Neprimityvu.

httpv://www.youtube.com/watch?v=-hgXC5Ki47E

 

fb-share-icon

18 komentarų apie “G.eriausi 2013 metų albumai

  1. Su topu man šiais metais ramu – nėra ir nebus. Vienintelis dalykas, kurio neradau ir nustebau, tai London Grammar nebuvimas. Stebuklų jie nepadarė (o kas iš aukščiau minėtų padarė?), bet be to, kad jų skambesys mane maloniai glosto, jie turi tą labai svarbų bruožą – unikalumą. Atrodo nieko ypatingo, bet užtenka poros sekundžių ir supranti, kad tai jie. Chris Isaac koveris puikus to įrodymas
    https://soundcloud.com/londongrammar/wicked-game-chris-isaak-cover

    Tai nuo savęs mirtinai tik tiek ir tepridedu: London Grammar – If You Wait. Nors dar yra, yra tokių, kuriuos ne po vieną mėnesių jau suku.

    1. Pauliau, žiūriu, kad pas tave šiemet su visais topais ramu :)

      Beje, fone groja tamstos (buvęs) nest / retold. Džiaugiausi, gyriau čia koks fainas albumas, kol nepradėjo nuo 9 gabalo šokinėt.. Tad jei žaksi dabar, bent žinosi nuo ko :))

    2. Ot šiuolaikinė muzika – panaši į subraižytą kompaktą :)

    3. Pauliau, viskas OK, matyt nuo trečios paros šio CD pastovaus sukimo – pagaliau „prasigrojo” ir nebešokinėja :)
      Ovis urzgia, bet man šio laikotarpio fonui, jis labai tinka ir patinka.. Toks raminantis minimalizmas – kažkas tarp metafizinio Tarkovskio „Stalkerio”, Larso von Triero „Melancholijos”, Salvadori Dali „Ištirpusio laiko”, Bredberio „Marso kronikų” ir Simenono „Žmogaus žiūrinčio į nuvažiuojančius traukinius” t.t..
      Čia taip neįprastai, vizualikė-kinestetikė „girdi” muziką.. :))

    4. viskas jau ok su tuo disku, po to kai nuvaliau majonezinius pirstu antspaudus :)

    5. na aš taip pat rami :) nes tiek patį CD į grotuvą įdėjo, tiek majonezą vartoja – tas pats vienas žmogus, bet tikrai ne aš :))

  2. hm, o man kiekvienais metais vis daugiau atradimų iš senesnių metų… šiemet be aukščiau minėtų rhye ir dar virškinamų arcade fire metamorfozių, man įstrigo james blake ir these new puritans, malonino quadron, janelle monae ir nils frahm, pastarasis ypač gyvu atlikimu (http://vimeo.com/78130481). tikiuos, kad per ateinančius porą mėn. dar ką nors atrasiu, dėkui, kad dalinatės įspūdžiais :)

  3. Mažai elektronikos ir mažai negirdėtų, labai jau toks pitcforkinis pasirinkimas. Išskyrus tai, kad nėra Kanye ir Disclosure. O kur Jon Hopkins, DJ Koze..

    1. Su juoda elektronika niekada mes (G.) ir nedraugavom, ir kuo toliau, tuo mažiau jos belieka mano ausyse.
      Hopkinsą bandžiau dukart, bet taip ir nesupratau, kur ten šuo.
      Apie Koze girdėjau, o ir anksčiau jis puikiai taktus dėliojo, bet pernai taip ir liko neišgirstas. Laukia dar eilėj.

      Dėl „mažai negirdėtų”, tai nesuprantu aš to pointo, tiksliau suprantu ir šypsausi, kai matau, kaip verčiamasi per galvą, kad tik įdėti į topą pusiau klausomą albumą, kad tik jis būtų Lietuvėlėj mažai kam girdėtas. Kad net tie, kurie žino/skaito pitchforką ar kažką iš populiaresnių (pvz., paminėtų čia – http://www.g-taskas.lt/geriausi-2010-metu-albumai-pagal/ ) akis išplėstų. Tada visi sakys, vo čia tai topas, tiek negirdėtos muzikos. Bet tiesos daugiau yra tame, kad gera muzika, kad ir minėtų šaltinių pagalba, išplaukia į paviršių ir jos nereikia su šakėmis kapstyti. Tad ir čia to pitchforkiškumo ne daugiau, nei stereogumiškumo ar nme’iškumo, ar dar kokio įprasto šaltinio.

  4. Ne visai pagavai mintį. Dėti į topus vien tam, kad nustebinti – labai blogai. Nors kiti sugeba nustebinti to nesiekdami, pvz. įtraukia Antį.

    Mintis buvo tokia, kad gerų, kokybiškų darbų topas, bet kilstelti antakio – nepavyko. Kaltę suverskim mano plačiam ausiračiui, ką jau čia.

Komentuoti: Paulius Rymeikis Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.