Trumpa įžanga – pavydžiu, kas nematė kurio nors iš šitų filmų.
DIDIS GROŽIS (La grande bellezza / The Great Beauty), 2013
Nerealiausias metų vaizdas.
PRIEŠ VIDURNAKTĮ (Before Midnight), 2013
Genialu. Trečią kartą.
ŽUDYMO AKTAS (The Act of Killing), 2012
Ilgam įsimenančios formos dokumentika.
ADELĖS GYVENIMAS (La vie d’Adèle / Blue Is the Warmest Color), 2013
Norisi pasakyti, kad pagaliau turim tikrą Filmą, kur tikra meilė tik tarp moterų, bet tai būtų per daug siauras pasakymas. „Adelės gyvenimas” (net stebina, jog pastatytas pagal komiksą) yra seksualinės pakraipos ir meilės paieškos, atradimo, susitapatinimo ir jausmų ugdymo istorija, papasakota su nerealiu kinematografišku jausmu, kuris žavi, jaudina (ir seksualiai), stulbina ir galop nuliūdina.
THE BROKEN CIRCLE BREAKDOWN, 2012
Belgų režisieriaus filmas, kuris vertas visų išlietų ašarų. Be galo jautriai, muzikaliai ir estetiškai pateikta vėžiu sergančios mergaitės tėvų meilės istorija negali palikti abejingų. Jausmas po filmo buvo kaip po „Walk the Line”, tik be jokio happyendo.
GERIAUSIAS PASIŪLYMAS (La migliore offerta / The Best Offer), 2013
Giuseppe Tornatore didingai sugrįžta su menišku trileriu, kuriame menas ir meilė ore sklando. Geoffrey Rush po „Shine” čia vėl blizga visa savo didybe. Dėl Rush’o panašumo į Toni Servillo ir dėl kai kurių epizodų norisi „Geriausią pasiūlymą” lyginti su „Didžiu grožiu”, ir, iš tiesų paralelių galima rasti. Intriguojanti, netikėtumų ir aukščiausios prabos Rush’o vaidybos prisodrinta juosta, kurios nereikėtų praleisti. O kur dar Ennio Morricone garso takelis.
FRUITVALE STATION, 2013
Žiaurios, tikrais įvykiais paremtos, realybės drama. Nufilmuota su jausmu ir tobulai sudėliotais akcentais. Dar dabar prieš akis stovi scena, kaip tėvas su dukra lenktyniauja, kas greičiau iš darželio pasieks automobilį. O paskutines keliolika filmo minučių nuryti gerklėj susikaupusį gumulą buvo neįmanoma.
12 YEARS A SLAVE, 2013
Stiprus filmas. Ne tik sukrečiančiais vaizdais ir nematytomis vergų kankinimo formomis. Vizualus. Muzikalus. Aktorinis. Daugialypio siužeto. Kontrastingų antihumaniškų scenų. Nors siekti žiūrovą paveikti nuo plakimo lakstančiomis vergo mėsomis nėra pagirtina.
KALINIAI (Prisoners), 2013
Atrodo kriminalinis trileris jau seniai išsemtas, bet Denis Villeneuve su nuvalkiota dingusių mergaičių tematika sugeba užgniaužti kvapą ir auginti įtampą lyg koks Hičkokas. O ir x-menas Hugh Jackman čia pasirodo neįprastame amplua, nors iki aukštos klasės aktoriaus netempia, greta Jake Gyllenhaal atrodo nelygiaverčiai. Bet tik toks šio filmo trūkumėlis.
VAIKO POZICIJA (Pozitia copilului / Child’s Pose), rež. Calin Peter Netzerp; 2013
Kažkuo savo realijomis iš kasdienybės ir kokybe panašus į iranišką „Praeitį”, tačiau „Vaiko pozicija” kirto man daug giliau, skaudžiau ir aktualiau.
GLORIJA (Gloria), 2013
Šitą ispanų kiek komišką, tačiau gilią dramą verta žiūrėti vien dėl Glorijos – t.y. Paulina’os García’os, kuri galėtų, matyt, visą laiką vien šokti ir kraipyti savo dažytas lūpas – vis tiek akių neatplėštum, o čia dar ir visa kita aukštumoje.
BJAURUSIS AŠ 2 (Despicable Me 2), 2013
Po pirmos dalies pasidaviau. Tai buvo laukiamiausias metų filmas. Ir nenuvylė. Nuostabus, šarmingas multikas, per kurį nesugebėjau užmigt. Ir mažiems, ir dideliems. Didžiulės išminties nedemonstruoja, tačiau pramoga garantuota.
BEHIND THE CANDELABRA, 2013
Televizijai susuktas prašmatnus Soderbergho filmas apie homoseksualiąją garsiojo pianisto Liberace gyvenimo pusę. Dvi žvaigždės, Matt Damon ir Michael Douglas, veža visą filmą. Dar – grimas, kostiumai ir blizgūs Liberace pasirodymai.
BORGMANAS (Borgman), 2013
Šitas čia pateko iš asmeninės besąlyginės meilės Alex’ui van Warmerdam’ui, tačiau tai nereiškia, kad „Borgmanas” niekam tikęs. Jis netgi labai tikęs. Tik ne visiems.
FRANCES HA (Frances Ha), 2012
Paliečia savo nespalvotu realumu ir siužetiniu laisvumu. Įspūdis lyg stebėtum dokumentinį filmą, kuriame Frances sunkiai sudurdama galus bando prasimušti į šiuolaikinio šokio pasaulį. O labiausiai, matyt, papirko pagrindinės veikėjos entuziazmas, azartas ir optimizmas.
LENKTYNĖS (Rush), 2013
Įtaigi ir gyva dviejų Formulės 1 legendų, Jameso Hunto ir Niki Lauda, konkurencijos rekonstrukcija. Režisūra, vaidyba, montažas, scenarijus – aukštumoje. Tobulas brolis dokumentiniui „Senna”. Ką veža sportinė tematika gali pačiupinėti ir „42” bei rusišką „Legenda nr.17”.
ŽODŽIŲ SODAS (The Garden of Words / Koto no ha no niwa), 2013
Paskutinis animatoriaus Makoto Shinkai darbas papirko tobulos muzikos ir japoniškos poetiškos romantikos sinteze.
KAPITONAS PHILLIPS (Captain Phillips), 2013
Skeptiškai pradėjau žiūrėti ir, kaip ir tikėjausi, pradžia kiek priminė danų „Užgrobimą”, tačiau amerikiečiai su Greengrassu ir Hanksu priešaky greit užaugino įtampą ir nepaleido iki pat pabaigos. Norisi pridurti, jog gerų filmų aukštumose karaliauja tikrais įvykiais paremti siužetai. Kartais tai išeina į naudą, kartais ne, nes kūrėjai būna įsprausti į faktų rėmus. „Kapitonas Phillips”, kaip ir minėti „Užgrobimas” ar „Rush” dėl tų rėmų kiek stokoja netikėtumo faktorių, bet vis tiek tai lieka juostos, kurias stebėti įdomu tiek menine, tiek pažintine prasme.
THE SPECTACULAR NOW, 2013
Vietomis linksmas, vietomis graudus filmas abiturientams ir kitiems, siekiantiems suprasti, kad dar bus rytojus, kada galima viską pradėti iš naujo. Ir kitaip.
THE WAY WAY BACK, 2013
Lengvai komiška drama, kurioje netrūksta gelmės ir aktualumo paauglių, gyvenančių su vienu iš bandančių kurti naujus santykius, tėvų, tematika. Nesakyčiau, kad mirtinai būtina pamatyti (todėl ir paskutinėje vietoje), tačiau užstrigo juosta savo spalvingumu ir šiluma, tad nepaminėti negalėjau. Juolab tai tikrai nėra blogesnė juosta už tokius žiūroviškus reikalus kaip „About time”, „An Education” ar „(500) Days of Summer”.
Ir kam per maža – už borto liko dar ne vienas pavadinimas, vertas paminėti G, bet dėl vienos ar kitos priežasties nepaminėtas:
2 GINKLAI (2 GUNS), 2013
42, 2013
APGAULĖS MEISTRAI (New You see me), 2013
APIE ARKLIUS IR ŽMONES (Hross í oss / Of Horses and Men), 2013
KRUDŽIAI (The Croods), 2013
LAIKO TILTAS (About time), 2013
LEGENDA NR.17 (Легенда No. 17 / Legend No. 17), 2013
MUD, 2012
PASAULINIS KARAS Z (World war Z), 2013
PRAEITIS (Le passe/ The Past), 2013
TRANSO BŪSENA (Trance), 2013
UŽMIRŠTIEJI (Oblivion), 2013
VISKAS, KĄ DAROM DĖL MEILĖS (Kaikella rakkaudella / Things We Do for Love)
Su kinu, kitaip nei su muzika, labai prašosi „geriausi matyti filmai”, nes nemažą dalį tų geriausių pamatysim tik 2014 :) O panašumas su muzika yra tas, kad jeigu ieškai, kasmet yra labai daug gerų ir įsimintinų pavyzdžių, dėl ko man kartais tokiuose topuose, kur kas smagiau matyti „Now You See Me” ar „World War Z”, nes popsinis kinas irgi yra kinas, gaila tik, kad retai geras. Tiesa, kad ir kaip mėgčiau animaciją, Despicable Me 2 (ir pirma dalis, taip pat), nepaveikė. Aš multiko gale turiu verkti iš to gėrio ir grožio (vis tik tai didžia dalimi yra istorijos nesugadintom sielom :D), o su šią dvilogija to padaryti nepavyko. O iš 2012 japoniškų dar galima pabandyti http://www.imdb.com/title/tt2140203/
Dėl “Now You See Me” ir “World War Z” sutinku, bet reikia pripažinti, kad tai tokio žanro šedevrai, kuriuos lyginti su draminiais filmais baisiai sudėtinga. Savame žanre jie tikrai metų hitai, kuriuos galima aukštinti ir būtina paminėti, todėl ir liko paminėti bent „užbortyje”.
Į „Despicable me” aš žiūriu kaip į veiksmo multiką, subalansuotą ir vaikui, ir seniui; be tikslo pravirkdyti, o su tikslu pralinksminti ir duoti pramogą. Pastarieji siekiai man atrodo su kaupu ten patenkinti.
Verksmui iš grožio, manau, tiks ir paskutinis Miyazaki darbas, kuris tikrai akis pasieks tik 2014ais, o ‘Wolf children’ pabandysim. Kaip ir „Sightseers” – man su britų humoro pakeliui ;)
O prie Borgmano visai galima paderinti Sightseers http://www.youtube.com/watch?v=qyg9aRqlUxM Britų labai išaukštintas, bet irgi – ne visiems.
Jūs turbūt nieko prieš, kad aš pakomentinsiu?
Iš šio įspūdingo sąrašo mano akims taip atrodė juostos:
Didis Grožis – tikrai gražu ir jei iškenti du trečdalius filmo, po visko supranti, kad visgi ne beprasmės buvo dvi valandos tavo laiko. Netipinis filmas.
O va Prieš Vidurnbaktį pažiūrėjau du trečdalius filmo per du kartus ir nedabaigiau, nors visi jį giria. Labai jau daug dialogų, kurie nei tai kuria kažkokią įtampėlę, nei tai balansuoja aukštomis materijomis. Ždž, šitas kritikų hitas nepapirko manęs.
Žudymo Aktas – lyg ir nemačiau, kad k/t rodytų, bet iš treilerio susidariau įspūdį, kad nerealus filmas. Bandžiau pora dienų knistis su torentais – deja bevaisių.
Kaliniai man – absoliučiai eilinis kriminalinis filmukas.
Frances Ha nedabaigiau žiūrėt, bet ne dėl to, kad buvo nuobodu, bet gal, kad per daug hipsteriška.
Rush – mane tiesa sakant dar, kaip visiško formulės-1 fano, nenuginė peržiūron į k/t treileris. Per daug kažkaip gražiai ten viskas atrodo. Visokios tepalų dėmės grynai matosi kad visažisto dailiai nupieštos, o ne realios. Norisi šiek tiek daugiau įtampėlės vizualikoj, o ne eilinio jabanuto Avataro.
Ačiū už dėmesį.
„Žudymo Aktas” rodytas per Scanoramą. O iš komentaro supratau tik kas yra šūdas, bet ne grūdas. Tiksliau, kad grūdo iš vis nebuvo?
Oblivion, Now You See Me, World War Z, seriously? :) Man tai buvo labai vidutinio/blogo popso pavyzdžiai, nors pvz. nuo Elysium kine kaifavau. Apskritai šie metai pasižymėjo, kad buvo labai daug ala popsinių/meinstryminių filmų, iš kurių žmonės ėjo nieko nesupratę, jie liko neįvertinti, tragiškai žemais reitingais, bet manau tai yra labai gerai, nes ryškėja kūrėjų tendencija nepataikauti masėms. Spring Breakers, Only God Forgives, Antiviral, Counselor, visi puikūs, o IMDB nei vienas nesiekia 6 :)
Dar Upstream Color. Filth buvo smagi karuselė. Leviathan išskirtinė dokumentika.
Ir aišku Inside Llewyn Davis, tik gaila, kad Lietuvoj dar nerodė. Fantastiškas filmas, įsiveržtų į šitą listą su trenksmu manau.
Taip, Oblivion, Now You See Me, World War Z – tai tikrai gero popso, jeigu popsu galima vadinti Sci-fi ir trilerių žanrą, pavyzdžiai. Apie visus nepasisakysiu, nes ne visi matyti.
„Elysium” nepateko čia tik todėl, kad lyginant su „Oblivion” jau nuo nioliktos minutės buvo aišku kaip maždaug viskas baigsis, o „Oblivion” nors ir toks pats senų idėjų sci-fi generatorius, bet ir idėjų į siužetą sugeneruota daugiau, ir netikėtumų daugiau, ir intriga ilgiau išlaikyta. Žinoma, iš esmės jie lygiaverčiai, ir dar skonis deda savo pliusus. Čia yra puikus „pasikalbėjimas” apie abi juostas – http://filmbrosis.wordpress.com/2013/09/17/oblivion-v-elysium-a-sci-fi-throwdown/
Iš paminėtų dar „Filth” matytas – iš pradžių sužavėjo ir galvojau, kad gal bus pakartotas Trainspotting welsh’iškumas, bet tiek scenos, tiek siužetas užsisuko identiškumo karuselėje ir apart kietos britiškos pateikimo formos po pusvalandžio nieko daugiau nebemačiau; pabaiga? nemačius „Psycho” ir neskaičius „Širšių fabriko” gal ir galėjo įspūdį palikt.
Inside Llewyn Davis ir Upstream Color vis dar laukia savo eilės
Neblogas sąrašiukas, ačiū.
Pridurčiau dar The Filth, The Hunt (filmas 2012 metų, bet premjera 2013), Dallas Buyers Club. Iš minėtinų: Il Futuro, The Secret Life of Walter Mitty, Gravity, Blue Jasmine.
Norėjau padaryt savo topą, bet pamačius Ovidijaus, galvoju, kad nepasakysiu nieko nauja:) Tik pridėsiu kitais metais bais knietės pamatyt „Her” (nors čia 2013 m filmas, bet jo dar nematyt nei vogti, nei legaliai žiūrėti) ir „The Grand Budapest Hotel”:)
siaip keista ir idomu kodel Gravity nepateko net i isplestini sarasa?
O prie dar nepaminetu as prideciau pirmiausiai danu The Hunt, o tada dar Europa Report, Spring breakers ir Jeune & Jolie
Dėl Gravitacijos, tai atsakymas gal rasis čia – http://www.g-taskas.lt/kino-teatre-gravitacija-rez-alfonso-cuaron-2013/
Apie Jeune & Jolie – http://www.g-taskas.lt/dienorastis-scanorama-2013/
The Hunt matytas jau užpernai.
Europa Report nepaliko įspūdžio. Gi tai tiesiog eilinis reikalas, kur kažkas kažką užfiksuoja ir filmo pabaigoje parodo stambesniu mastu. Tiek, kad kosminėje aplinkoje, o charakterių išvystymo jokio. Bet prie esamo kokybiško sci-fi trūkumo, žanro fanatams žiūrėti tikrai galima.
Na, visgi prisiminiau, kad tikrai vertas topo yra „Only lovers left alive”:)
pritariu :)