G.eriausi 2014 metų albumai

…Arba kas liko ausinuke metams besibaigiant.

Dažnai pagalvoju, kad vis sunkiau darosi įsileisti naujus garsus į seną gyvenimą, bet kai peržiūriu archyvus, tai matau, jog tų garsų 2014-aisiais tikrai netrūko. Nesiimu rikiuoti į kokią tai eilę pasilikusiųjų, tiesiog dalinuosi tais pavadinimais, kurie iki metų galo liko ausinuke. Atsižvelgus į tai, kad ausinukas-telefonas per šiuos metus porą kartų buvo dingęs su visa jau pamėgta ir dar neklausyta muzika, tų pavadinimų gal ir daugoka liko, bet netrumpinu. Vardan išsamumo ir galimybės kitiems surasti sau įdomios muzikos.

cd cover best of

The ACID – Liminal (2014)
Bent man čia už Thom Yorke paskutinįjį daug įdomiau.

ADULT JAZZ – Gist Is (2014)
Nėra čia jokio džiazo, vien didį malonumą teikiantis eksperimentavimas indie rock tyruose.

AGAINST ME! – Transgender Dysphoria Blues (2014)
Poetiškas pankrokas.

AGNES OBEL – Aventine [2013] 

ALCEST – Shelter (2014) 

ANATHEMA – Distant Satellites [2014] 

THE ANTLERS – Familiars (2014)
Visaip kaip nuostabi gyva melancholiška muzika tamsiajam paros metui.

ARCHIE BRONSON OUTFIT – Wild Crush (2014)

Lengvai parūgštintas gyvybingas kiek „psichovnas“ pankinis rokas.

BEBEL GILBERTO – Tudo (2014)
Galima piktintis kiek per paprastu muzikiniu fonu, bet dėl visumos saldumo ir braziliško brizo jame tik apsilaižai ir suki iš naujo.

BEN HOWARD – I Forget Where We Were (2014)
Kol kas Howardas keliauja be suklupimų, be antrojo albumo sindromo, su tokia pačia nuostabia melancholija, mistika ir poetišku epiškumu.

BLAUDZUN – Promises of No Man’s Land (2014)
Daniškas reikalas, bandantis pavyti Arcade Fire. Vietomis tai jiems pavyksta.

BLONDE REDHEAD – Barragán (2014)

BLOOD ORANGE – Cupid Deluxe (2013)
Labai labai mielas, nors prie žaizdos dėk, soft-chill-pop-rock.

CEO – Wonderland (2014)
Iš pradžių šis vaikiškų balsų pripildytas įrašas klausėsi kiek „vaikiškai“, bet vėliau visai įsivažiavo, liko ausinuke ir karts nuo karto yra su pasimėgavimu prasukamas.

CHINAWOMAN ‎– Let’s Part In Style (2014)
Chinawoman niekada neskambėjo taip traukiančiai žudytis. Pavojingas albumas.

The CHURCH – Further/Deeper [2014] 
The CHURCH – A Psychedelic Symphony (Live at The Sydney Opera House) (2014)
Dviguba dovana iš Australijos. „A Psychedelic Symphony“ – grupės trisdešimtmetį pažymintis koncerto įrašas, kurį galima pavadinti ir best of’u, bet čia tos pačios dainos skamba taip, kaip dar neteko anksčiau girdėti.

CLAP YOUR HANDS SAY YEAH – Only Run (2014)
Kritikų nuvertinas įrašas, bet man paliko labai teigiamą įspūdį. Ir tikrai ne tik dėl to, kad „Coming Down“ šmėžuoja Matt Berninger.

DEATH VESSEL – Island Intervals (2014)
Indie pop reikalas iš JAV, bet skambesys artimas senojo kontinento šiauriečiams.

ERLEND ØYE – Legao [2014] 

HELLO SAFERIDE – The Fox, The Hunter And Hello Saferide (2014)
Švelnumo įsikūnijimas.

HENRY BUTLER, STEVEN BERNSTEIN & THE HOT 9 – Viper’s Drag (2014)
Kaip čia skaniai džiazuoja ir nukelia į regtaimo laikus Naujajame Orleane. Ir jokių žodžių nereikia – ten, kur jie yra, tik trukdo įsijausti.

GEMMA RAY – Milk For Your Motors (2014)
Neišsišokanti, bet kaip visada tamsi ir geidulinga nuodėmių miesto valdovė.

GOAT – Commune (2014)
Tobulas, įkvėpiantis reikalas visokioms religinėms mažumoms. Nuo jahovistų iki krautrokerių.

GROUPER – Ruins (2014)
Išmetam intro ir outro ir susikuriame glostančią fortepijono ir vokalo atmosferą.

YOB – Clearing the Path to Ascend (2014)
Pavyzdys, kaip galima įsimylėti doom’ą.

JAMES VINCENT McMORROW – Post Tropical (2014)
Verkiantis eunuchas. Ramiai, gražiai, ne tropiškai.

JEREMY MESSERSMITH – Heart Murmurs (2014)
Standartinis dainingas vokalinis indie pop reikalas, turintis daug energingų momentų („Hitman“, „Tourniquet“ ir kt.)

KILLERS WALK AMONG US – Killers Walk Among Us (2014)
Liūdnas, bet ne tik tiek.

KING CREOSOTE – From Scotland With Love (2014)
Ir be Jon Hopkins (jų Diamond Mine iki šiol yra labai labai) jis geba kurti gražią muziką. Linkėjimai iš Škotijos skleidžiasi ramiai, giliai ir brandžiai, nors akivaizdu, kad tai garso takelis filmui, todėl kartais kūrėjo mintis lieka nepagauta. Nors po tokių šedevrų kaip choru pagražinta “Pauper’s Dough” priekaištų nebelieka.

LEONARD COHEN – Popular Problems (2014)
Coheno vardas kalba už save. Jam 80-imt, o galima drąsiai sakyti, kad demonstruoja geriausią formą.

LORENTZ – Kärlekslåtar (2014)
Švediškas hip-hopas, kuriam koją kiša tik švediškas repavimas, o muzikos lygiu tai, sakyčiau, veik naujas K. West’as.

MANCHESTER ORCHESTRA – Cope (2014)
Tamsus, sunkokas ir tuo pačiu melodingas. Teigiamai įkraunantis ir leidžiantis išsikrauti.

MARK McGUIRE – Along The Way (2014)
Metų ambientas.

MARISSA NADLER – July (2014)
Per šitą brangakmenį iš ausinuko dingo ir Amy LaVere „Runaway’s Diary“, ir Luluc „Passerby“, ir daug kitų moteriškų verksnių.

MERCHANDISE – After the End (2014)
Pilnas nostalgiškų alternatyvaus roko atgarsių.

MESHELL NDEGEOCELLO – Comet, Come to Me (2014)
Harmoningas reikalas, kuris vis gi čia labiau dėl tam tikrų sentimentų.

MELT YOURSELF DOWN „Melt Yourself Down“ [2013] 

MOTO BOY – Keep Your Darkness Secret (2014)
Tokios švelnios, nulaižytos muzikos pasirodo kasmet, ir kasmet vis tenka stebėtis, kad grožis slypi paprastume ir nuoširdume.

MUSHROOM’S PATIENCE – Jellyfish (2014)
Lyg muzikinis spektaklis galvoje.

NOTHING – Guilty Of Everything [2014] 

OTHER PEOPLE – Somewhere Far Away (2014)

PAUL THOMAS SAUNDERS – Beautiful Desolation [2014] 

PERFUME GENIUS – Too Bright (2014)
Trapusis verksnys vėl pateisina savo pavadinimą: dar iki albumo pasirodymo stebino sugriežtėjusiu muzikiniu tonu („Queen“, „Grid“), tačiau „Too Bright“ to nesijaučia, visumą vis tiek ima gležnumas ir trapumas, prieš kuriuos atsilaikyti sudėtinga.

SEAN NICHOLAS SAVAGE – Bermuda Waterfall (2014)
Ne pats stipriausias šio kanadiečio albumas (savojo „Movin Up In Society“ jis, matyt, niekad neperšoks), bet klausytas labai labai daug kartų, tad turi būti čia.

SOLSTAFIR – Otta (2014)
Islandai su epinėmis metalovomis progresyviomis kompozicijomis.

STARDEATH AND WHITE DWARFS – Wastoid (2014)
Kosminiai psych’ai, nešantys į The Flamings Lips, tik klausomesni.

ŞTIU NU ŞTIU – Ultra Silvam (2014)
Įstabus reikalas iš Švedijos. Kiek ne vientisas, bet atskiros kompozicijos, ypač titulinė, yra mažas stebuklas.

STURGILL SIMPSON – Metamodern Sounds in Country Music (2014)
Baisiai keistas ir viskuo turtingas netradicinis country.

TAYLOR McFERRIN – Early Riser (2014)
Talentingojo Bobby’io sūnaus talentingas debiutas.

THOMAS DYBDAHL – What’s Left Is Forever (2013)
Dar vienas atsilikėlis. Iš 2013-ųjų. Iš Norvegijos. Dainius, bet mane užkrėtė gitara, kuri čia kartkartėmis pravirkdo iki kraujo. O „But we did“ kiekvieną kartą yra labai skaudžiai.

THE VOLUNTARY BUTLER SCHEME – A Million Ways to Make Gold (2014)
Skanus vieno žmogaus projektas. Svajingas ir šiltas.

THE WAR ON DRUGS – Lost in the Dream [2014] 
Jei reikėtų tik vieno albumo, tai būtų tas taškas, aplink kurį šiemet sukosi visi kiti.

WARPAINT – Warpaint (2014)
Lengvas atmosferinis indie rock su shoegaze ir post-punk pagražinimais. Įtariu, visi melomanai jį girdėjo ir nenurašė.

МЕГАПОЛИС – Из жизни планет (2014)
Ši grupė tapo šių metų atradimu iš Rusijos. Tiesa, anksčiau ji taip negrojo. Taip, kaip albume „Из жизни планет“. Taip konceptualiai. Šis dvigubas labiau instrumentinis albumas dedikuojamas šeštojo dešimtmečio nesukurtiems filmams. Su projekto idėja ir kitais niuansais susipažinti galite specialiai tam sukurtoje interneto svetainėje http://www.planetslife.ru/ .

Mėgstantiems grojaraščius ir rinkinius gali visai praversti per visus metus į facebook’ą „Muzikos naujienos, turintiems ausis“ talpintos dainuškos, kurių didžiąją dalį galite rasti viename grojaraštyje.

G.eriausi 2013 metų albumai

15 komentarų

  1. jo, pavadinimų, kaip visada, pas Ovidijų (per) daugoka :) na bet ačiū už keletą negirdėtų skandinaviškų vardų – patikrinsiu.

    1. liu, čia su džiaugsmu ir skausmu, kad kai kurie pavadinimai dingo kartu su laikmenomis – būtų, įtariu, dar daugiau :)

  2. Uhu, dideli pliusai už Thomas Dybdahl ir Killers walk among us. Yra, be abejonės, sąraše kažko įdomaus ir negirdėto- dėkui, bus ką naujai užsileisti :)

  3. Aš šiemet iki jokių topų dar ir nepriėjau, bet, matau, kad jeigu reiktų rinkti vieną albumą, tai mano nuomonė sutampa su Ovidijaus. Red Eyes šiemet man yra tas pats, kas Afterlife buvo pernai.

    Dar keletas labai dažnai grotų:
    Vampillia – The Divine Move – japonų kreizas. nuo.. iki…

    Sun Kil Moon – Benji. Mark Kozelek dažnai savo trim akordais pasakojo apie tai, ką mato, bet šiemet tai jau buvo pasakojimai apie tai, kas buvo iš tiesų. Jis šiek tiek šiemet išgarsėjo savo netiesioginiais disputais su The War On Drugs, kur pasirodė ne iš gerosios pusės, bet albumas nuo prastesnis netapo. „Ben’s My Friend“ apie Postal Service/ Death Cab for Cutie visiškas topas.

    Lewis – mistinis atlikėjas ir man vis dar neaišku ar šie keli šiemet klausytojų ausis pasiekę albumai iš ties yra trisdešimties metų senumo ar marketinginis triukas. Jeigu ne, L’Amour patenka į mano topą.

    Christine and the Queens – Chaleur Humaine. Prancūzaitės projektas tarp pop, dance ir labai rimtų dalykų.

    Antony And The Johnsons – Turning. Antony live albumas, kurio iš pradžių net neklausiau, nes maniau, kad man trūksta tik „Whose are these“, bet perklausęs nesu tikras a tai nebūtų vienintelis Antony albumas, kurį pasilikčiau, jeigu reiktų pasilikti tik vieną.

    Борис Гребенщиков и Аквариум – Соль. Į dažniausiai grojamų sąrašą nespėjo dar patekti, nes yra pakankamai naujas ir aš Grebenšikovo teritorijoje esu ne pats didžiausias specas, bet tie, kurie žino, sako, kad geriausias jo darbas per pastaruosius dešimt metų.

    Ai Aso – Lone. Prisiliesk ir ištirps. Pajudėk ir pradings.

  4. Cha, pasirodo, kad g. playlist’o viršelyje esančių Wild Beasts „Present Tense“ irgi buvo išleistas 2014! Ką gi, tokiu atveju taisau savo įrašą, nes grojamesnio šių metų darbo mano playeryje šiemet nebuvo (overall vis dar pirmauja Carla Morrison).

    1. Wild Beasts’ų aš tai laukiu best’o. kažkaip jie padaro po 2-3 gerulius takelius, o visa kita taip praplaukia be kablio. O Christine and the Queens žiūriu klausęs, bet nieko nepasilikęs – reiks dar pabandyti.

    2. Best’ą gali pats pasidaryti :) Išskyrus PSB „Discography“, nepamenu nė vieno best of, kurį galėčiau klausyti nuo A iki Z. Man regis, kaip tik gerai, kai vienos dainos leidžia atsiskleisti kitoms. Svarbiausia, kad vidury albumo nebūtų kokio filler’io, kuris blogąja prasme priverstų kilstelti antakį.O kelių Sharon Von Eten dainų galėtum išniūniuoti kokį motyvą neperklausęs albumo dar kartą? :)))

    3. Sharon Von Eten tai net klausydamas, matyt, nieko nepaniūniuočiau, bet galiu išniūniuoti visus Billy Idol ar Aerosmith’ų bestus :)

  5. Blaudzun yra olandų atlikėjas, o ne „jie“ , ne daniškas, ir ne reikalas :).
    Su Šv. Kalėdom!

  6. Tik Kalėdų laikotarpiu išgirdau ir suku aplink: Literature – Chorus. Toks lengvas ir greitas ir vertas taip pat būti šiame sąraše.

    1. Šiukšliadėžėj. Nukeliavo net greičiau nei Ben Frost. Aišku čia dėl išprusimo trūkumo, bet tokia realybė.

  7. Įkišiu savo trigrašį: Marianne Faithful „Give My Love To London“ šiemet irgi buvo geras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.