Vėl daug pavadinimų. Apie penkiasdešimt. Metai buvo muzikalūs, nors išskirti kažką vieną, kaip pernai buvo The War on Drugs, šiemet nepavyksta. Vienok, paraudoninti pavadinimai yra tie, už kuriuos dedu galvą, o šiaip viskas surikiuota abėcėlės principu. Malonaus klausymo.
AARON DIEHL – Space Time Continuum [2015]
Lengvai ir nenuobodžiai džiazuojantis įrašas su akcentu į fortepijoną.
ALGIERS – Algiers [2015]
Vyrukai verti visų kritikų visų liaupsių. Man ypač limpa vokalinė pusė – ta gospeliška inercija kuria unikalų skambesį.
AMASON – Sky City [2015]
Malonus ausiai pop albumas, kurio atlikėjus galima pavadinti supergrupe, nes po Amason slepiasi muzikantai iš Miike Snow, Dungen ir Little Majorette.
The BAD PLUS JOSHUA REDMAN – The Bad Plus Joshua Redman [2015]
Joshua Redman saksofonas įsilieja į The Bad Plus džiazą ir gaunasi neįtikėtinų momentų ir gyvasties muzikos valanda.
BELLE AND SEBASTIAN – Girls in Peacetime Want to Dance [2015]
Anksčiau neminėjau, bet šio albumo japonišką versiją pirkau dėl „Born to act”.
BEN GOLDBERG – Orphic Machine [2015]
BRANDON FLOWERS – The Desired Effect [2015]
Popsovas reikalas, bet praleidau su juo mašinoje gerą pusmetį, tai privalo šitame sąraše būti.
BRUNO SANFILIPPO – Inside Life [2015]
Šiemet atrastas moderniosios klasikos kūrėjas. Liūdnas, ramus, minimalistinis albumas, kuris tinka tiek pirmai, tiek tolesnei pažinčiai su šiuo argentiniečiu.
DAN DEACON – Gliss Riffer [2015]
Smagus darbas. Kartais norisi mažiau kompiuterizuoto vokalo, bet tai albumas, kuris veža ir pakrauna.
DANIEL NORGREN – Alabursy [2015]
Sunkiai suvokiu, kaip Švedijoje gimė toks truputį kantriškas ir daug vesterniškas folkas, kurį kaskart užsidėjęs nurimsti ir nukeliauji kažkur į plačių stepių kraštus su medinių ratų vežimais. Unikalus vokalas ir tekstų bei muzikos dermė. Ir tai vienas retų albumų, kur perskaičiau visus tekstus. Gražiausia eilutė: „Everyone you love, everyone you love / Grass will grow above, grass will grow above”.
DENGUE FEVER – The Deepest Lake [2015]
DEPORTEES – The Big Sleep [2015]
Švedai angliškai. Kaip viskas paprastai. Kaip viskas gražu ir jautru.
EMIKA – Drei [2015]
Kasmet vis labiau tolstu nuo elektroninės muzikos ir tikėtina, jog Emika’os „Drei” nėra metų elektroninis šedevras, bet jos šaltas vokiškas, Ellen Allien primenantis, techno ir vokalas pavergė ir privertė grįžti prie jos ne kartą.
IRONIC HUE – For Melting Steel [2014]
Po veik 7 metų pertraukos, po „Into the Mirror”, Pietų Korėjos grupė (jau pernai) grįžo su nauju albumu, kurio kiekviena kompozicija turi savito žavesio ir skirtybių. Man, žinoma, norisi labiau pop ir su moterišku vokalu (kaip, pvz., „Fantasy”), bet ir be mano norų, tai yra įrašas, kurio nereikėtų praleisti.
JENNY HVAL – Apocalypse, Girl [2015]
Tamsus depresovas teatrališkas garso takelis, kuris turėtų patikti Julia Holter gerbėjams.
KAMASI WASHINGTON – The Epic [2015]
Trys plokštelės ir beveik trys valandos epiškumo. Žinoma, taip pavadinti albumą reikia turėti drąsos ir pretenzijų į buvimą ypatingesniu už kitus. Kamasi džiazas tikrai virtuoziškas ir su įvairiausiais pagardais, kurių man skaniausias – choras, tačiau ta trukmė kiek žudo ir išklausyti albumą nuo iki labai retai pavyksta.
KEITH JARRETT – Creation [2015]
70-mečio proga išleistas Keitho solo fortepijoninių kompozicijų, įrašytų gyvai per 2014-ųjų pasirodymus, rinkinys. Gražu be galo.
LEFTFIELD – Alternative Light Source [2015]
Dieviškas sugrįžimas, o niekada jų nedievinau. O dabar jie turi tą garsą, kurio turi pavydėti Chemikalai. Ir negailėkite garso. Tiesa, albumą kiek išdarko būrys kviestinių vokalistų, kurių būtinumas labai diskutuotinas.
THE LEGENDS – It’s Love [2015]
Sunku pasakyti, kodėl išsirinkau šitą iš visų trijų šiemet pasirodžiusių švedo Johano Angergårdo projektų albumo. Greičiausiai todėl, jog naujojo Club 8 albumo „Pleasure” atmosfera per daug priartėjo prie tokio paties atmosferinio Eternal Death „Eternal Death” ir jau greit nebeliks skirtumo tarp visų produktyviojo švedo projektų skambesio.
LUDOVICO EINAUDI – Elements [2015]
Einaudi jau tampa nuolatiniu asmeninio metų topo palydovu. Bet atsispirti naujajam fortepijono ir styginių elementų sintezei neįmanoma.
MAJICAL CLOUDZ – Are You Alone? [2015]
Yra šitame albume tokia daina „So Blue”. Ir albumas visas toks. Toks – kai jau nuovargis visai priveikia ir reikia atitikties tiek muzikoje, tiek lyrikoje.
MBONGWANA STAR – From Kinshasa [2015]
Egzotikos mėgėjams įdomybė iš Kongo.
MIGUEL – Wildheart [2015]
Daugiasluoksniškas reikalas. Miguel moka kurti savitą skambesį, o tai šiandien retai kam pavyksta.
The MAVERICKS – Mono [2015]
Kantriškas rokabilis, kuris sėkmingai būtų gyvavęs ir prieš 50 metų.
MUERAN HUMANOS – Miseress [2015]
Apie šių argentiniečių debiutinį užsiminiau prieš penkerius metus, ir tai buvo įrašas, kuris privertė karts nuo karto pasidomėti, ką naujo jie turi. Ir „Miseress” yra jų naujausias, kuris debiutinį lenkia mažiausiai dvigubai. Gyliu, jėga, poveikiu linguoti visu kūnu. Industrinės gotikos ir paslaptingų mantrų (nes gi nieko nesupranti) šedevras.
NATALIE PRASS – Natalie Prass [2015]
Nuneša 40 metų atgal. Trapi, lengvai melancholiška nenuobodi moteriškaitė su dideliu jausmu viduje ir nuostabiu orkestrėliu užnugary. Beje, prie albumo skambesio nagus prikišo Matthew E. White, kurio šiųmetis „Fresh Blood” taip pat vertas dėmesio.
PAPER – We design the Future [2015]
Likau be žado po „Come on”, o tada iškrito visas albumas, kuris iki šiol yra kažkas įstabaus. Tokio krautroko synthpopo kailyje nebuvo tekę girdėti. Žinoma, tai Švedija. O dar kiti klausia, kodėl taip pasinešęs aš ant skandinavų.
PETER BUCK – Warzone Earth [2015]
Buvęs buvusios R.E.M. gitaristas toliau leidžia solinius albumus, ir netikėtai šis labai užkabino. Toks smagus purvinokas garažinis rokelis, kuriam nelabai yra ką prikišti.
PETITE NOIR – La Vie Est Belle, Life Is Beautiful [2015]
Afrikietiškas vokalisto akcentas ir atlikimo maniera užburia, tačiau ne ką prastesnis ir muzikinis audinys, sukurptas iš modernių vakarietiškų tembrų, tačiau dar prilaikantis ir žmonijos lopšio atgarsių.
PINKSHINYULTRABLAST – Everything Else Matters [2015]
Man tai galėtų būti esminis 2015-ųjų indie roko scenos vardas, kuris, paprašius kažką rekomenduoti vis sukdavosi ant liežuvio galo, bet pavadinimą prisiminti vis tiek nelengva.
PROTOJE – Ancient Future [2015]
Asmeninis metų regis.
POGO – Kindred Shadow [2015]
Vaikinas miksuoja į vieną įvairiausių animacinių filmų veikėjų žodžius. Smagu. Žinoma, tai labiau pramogai, nei rimtam reikalui, tačiau atsispirti tiek vaizdui, tiek garsui esant atitinkamai nuotaikai būna sunku. (PS. gabalas ne iš albumo)
RACHEL GRIMES – The Clearing [2015]
Tai daug nuostabiau už tiesiog Grimes. Naujojo tūkstantmečio klasika.
The RETUSES – Astra [2013]
Pats seniausias šio sąrašo albumas ir vienintelis iš Rusijos. Tik šiemet atradau. Albumas tinkantis į vieną lentyną su Ifwe ir Дельфин. Poetiškas reikalas.
SAN FERMIN – Jackrabbit [2015]
Čia galima rasti Tinderstick’ų vertą baritoną, tad man nepatikti negalėjo.
SPECTOR – Moth Boys [2015]
Tai toks O Children klonas, bet kol pastarieji tyli, Spector yra tinkamas pakaitalas.
TAME IMPALA – Currents [2015]
Bene dažniausiai 2015-ųjų topuose minimas albumas (po Kendrick Lamar), bet niekur nuo to nepabėgsi – albumas tikrai geras, toks kosmiškas ir baisiai tinkantis kalėdiniam laikotarpiui, tai dabar dėliojant geriausius jis ir groja.
TEMPERS – Services [2015]
Lengvai gotiška niujorkiečių elektronika pavergė tamsia atmosfera ir šokliu tamsumu.
TOM MCRAE and The STANDING BAND – Did I Sleep And Miss The Border [2015]
Tomas kurį laiką buvo užsisėdėjęs savame verksmingume, o štai šiemet atrodo sugrįžęs į reikiamas vėžes, atsigavęs, teatrališkas ir įtikinantis savomis apokalitinėmis istorijomis kaip niekad anksčiau.
STEVE KILBEY and MARTIN KENNEDY – Inside We Are The Same [2015]
Dalis All India Radio, dalis The Church ir jau turime ketvirtą bendradarbiavimo albumą. Sunku jau jam iššokti virš ankstesniųjų, tačiau dulkėti užmarštyje jam nelemta.
SUFJAN STEVENS – Carrie & Lowell [2015]
Keistas santykis buvo su šiuo albumu. Skaitmeniniame pavidale sukau ir sukau, o kai atkeliavo vinilas, taip ir liko dulkėti po pirmojo pagrojimo (nežinau, gal tai įrašo kokybės klausimas). Bet skaitmeną vis dar prasuku ir „Carrie & Lowell” man išlieka lyg Kings of Convenience dar neišleistas albumas.
THIS IS HEAD – This Is Head [2015]
VIJAY IYER TRIO – Break Stuff [2015]
VITA BERGEN – Disconnection [2015]
Nepilnas pusvalandis gražiausių Arcade Fire momentų.
The WATERBOYS – Modern Blues [2015]
Iš visų čia minimų grupių Waterboys’us klausau seniausiai ir naujasis jų albumas nėra stebuklas, bet jis buvo per metus ne kartą klausomas ir turi tokių hitų kaip, pvz., „The Girl Who Slept for Scotlan”, iki kurių net kitiems čia minimiems toli.
WESTKUST – Last Forever [2015]
Tokios sparčios ritmikos ir atmosferinio shoegaze gaivumo albumo seniai laukiau iš The Pains of Being Pure at Heart, bet nesulaukiau, o štai švedai Westkust ėmė ir įrašė.
The WHITE BIRCH – The Weight of Spring [2015]
Kartais nuo pradžių pradėti nereikia. Ir šį albumą siūlyčiau bandyti nuo „Lantern” arba „Lamentation”. Po jų ir visa kita turėtų sueiti. Iš tiesų beprotiškai pavasariškas ir gražus įrašas.
WILDBIRDS & PEACEDRUMS – Rhythm [2014]
Pernai kažkaip praleistas, į ausis pateko šiemet ir liko. Skaudus, sunkiai klausomas albumas, bet vertas kiekvienos perklausos laiko.
The WORD – Soul Food [2015]
Pavyzdinis įrašas, kaip supergrupė, atrodo atsipalaidavusiai jam‘ina ir taip sukuria fantastiškas kompozicijas iš bliuzo, ritmenbliuzo, roko, gospelo ir visokių kitokių pagardų.
—–
Netikėtai šie metai padavė ir gausų gerų albumų derlių, užaugintą lietuviškomis širdimis. Sunku kažką iškelti į pirmąją vietą, tai tebūnie taip pat abėcėline tvarka:
ba. – RASTI / PASIKLYSTI [2015]
GARBANOTAS BOSISTAS „Above Us“ [2015]
—-
Geriausios 2015-ųjų dainos (bent didžioji dalis) guli šiame grojaraštyje:
G.eriausi 2014-aisiais guli čia.
Ovidijus kaip įprasta skaitlingai ir kitokiais pavadinimais nei daugumą kitų (smagu nematyt tope Kendrick Lamar :) ). šiemet pastebiu padidėjusį polinkį link džiazo, ar ne? tuo tarpu man visada smagiausia, dėl randamų naujų skandinavų gamybos razinų, tad šį bei tą žymiuosi, tikrinu ir iš anksto sakau ačiū.
Smagu išsiskirti. :)
Aha, šie metai buvo man džiaziškiausi, bet nesakyčiau kad šis stilius vyravo.
mano topazai:
pamatiniai džiugesiai:
active child „mercy”
jamie woon „making time”
majical cloudz „are you alone?”
noveller „fantastic planet”
punch brothers „the phosphorescent blues”
rhiannon giddens „tomorrow is my turn”
sean nicholas savage „other death”
tame impala „currents”
irgi labai:
alex g „beach music”
gary clark jr. „the story of sonny boy slim”
lizz wright „freedom & surrender”
los hijos de la montana „los hijos de la montana”
rachel grimes „the clearing”
ryley walker „primrose green”
silicon „personal computer”
snarky puppy & metropole orkest „sylva”
unknown mortal orchestra „multi-love”
van hunt „the fun rises, the fun sets”
(ne)tikėtai pamaloninusi praeitis:
arthur lee harper „dreams and images” 1968
chris isaak „best of” 2006
clannad „the legend” 1984
john beltran „ambient selections: 1995-2011”
linda perhacs „parallelograms” 1970
metronomy „the english riviera” 2011
sananda maitreya „wildcard (joker’s edition)” 2002
stevie wonder „fulfillingness’ first finale” 1974
O Mesijus, kur Mesijus, gerbiamasai?
Kas žino kur jis, kad negirdėjau.