G.eriausi 2017 metų filmai

Šiemet mano repertuare vyravo „sugrįžimų” filmai. Bent toks liko metus apibendrinantis įspūdis. Nes: tėvas grįžta pas dukrą, sūnus – pas komoje gulintį tėvą, žmonos išvarytas sūnus – pas tėvus, garsi aktorė sugrįžta į gimtinę, buvęs vyras bet kokia kaina nori sugrįžti pas žmoną, sesuo atvyksta į brolio laidotuves ir pan. Toks siužetinis motyvas vis sukeldavo deja vu jausmą ir eilinio „sugrįžimo” įspūdį kiek pamenkindavo, bet ne vienas toks filmas visgi pateko į šį sąrašą. Ir smagu būtų vėl prie šių filmų kada sugrįžti. Ypač prie pirmų dešimties.

VANDENIS / Aquarius (2016)
Taip, tai yra mano metų filmų filmas. Kodėl? Sudėtingas klausimas. Čia kaip dabar su atgimusia vinilo kultūra – galima muziką klausyti ir iš kompiuterio ar telefono, bet žmogui norisi kažko apčiuopiamo ir gražaus lentynoje. Juolab, jeigu ten esantis kiekvienas vinilas pasakoja tau savą istoriją. Tai ir vaikystės namai, kelionės, dovana, aplankyti koncertai, kitos progos ir pan. Tie daiktai tampa praeities ir atminties dalimi, kurios nesinori atsisakyti jokia kaina. Tokia sentimentali yra ir „Vandenio” herojė. Vieniša, nors ir lankoma vaikų, anūkų. Dėl užsispyrimo nesuprasta artimųjų, laikoma arogantiška. Dėl teisingumo ir figūros tiesumo gerbiama aplinkinių. Ji, kaip tas visų kitų paliktas daugiabutis,- lengvai nesugriaunama, nes pamatai dar tvirti. Tai toks išoriškai tylokas, tačiau rėkiantis vidumi filmas, kuris sulig titrais tavyje ilgai nesibaigia.

ORNITOLOGAS / O Ornitólogo (2016)
Filmas ne kiekvienam, bet jeigu patiko „Embrace of the Serpent” ir Apichatpongo Weerasethakulo filmai, tai ir šis galvosūkis gali tapti vienu geriausiu šiemet matytu filmu. Visuma keista ir toli nuo ornitologjos… filmas vietomis virsta lyg siaubo drama, vietomis mistišku trileriu ar psichodeliniu sapny, o galop imi jį laikyti filosofine, psichologine saga apie mūsų vidų. O dar taškų duoda ir vizualumas, akis gaivinanti žaluma.

AFTER THE STORM / Umi yori mo mada fukaku (2016)
Žmogaus būdo nepakeisi ir laiko atgal neatsuksi – padarytos klaidos lieka visam gyvenimui. Blogiausia, kad tą klaidą identifikuoji tik tada, kai ji jau padaryta. Bet žmogui lemta atgailauti ir viltis, kad jam bus atleista. Toks ir šis filmas, rodantis kiek pavėluotą, desperatišką bandymą per neteisingą elgesį pasiekti kilnų tikslą. Arba – apie tai, kaip vyras stengiasi bet kokiomis priemonėmis sugrįžti pas buvusią žmoną ir sūnų.

NOCTURAMA (2016)

NEMEILĖ / Нелюбовь (2017)

A GHOST STORY (2017)
Nolanas tam išleido daugybe milijonų ir specialiųjų efektų (turiu omenyje „Interstellar”), o Davidas Lowery su 100 000 dolerių nušluostė jam nosį ir užbūrė vien su balta drobule.

TEGELBSTI MUS DIEVAS / Que Dios nos perdone (2016)

MANO LAIMINGA ŠEIMA / Chemi Bednieri Ojakhi (2017)
Gruzijoje vis dar aktuali tema – moters išsilaisvinimas iš šeimą valdančio patriarchato. Mūsuose nebe taip labai, tačiau filmas stiprus viskuo. Ir tai dar vienas pasakojimas apie moters stiprybę. Bet nebūtinai moters. Gali būti tiesiog žmogaus.

BĖGANTIS SKUSTUVO AŠMENIMIS 2049 / Blade Runner 2049 (2017)
Metų fantastinis žiūralas.

AMERIKOS MYLIMOJI / American Honey (2016)

A QUIET PASSION (2016)
Vizuali Amerikos poetės Emily Dickinson gyvenimo istorija.

OKJA (2017)
Toks lyg ir visai šeimai. Iš pradžių be proto mielas ir žavus, tačiau vėliau virstantis į žiauroką kovą už gyvūnų teises. Vegetarams turėtų ypač patikti.

HARMONIUM / Fuchi ni tatsu (2016)
Tėvų-draugų-vaikų drama. Gal kiek ir neįtikėtina dėl rodomų situacijų sutapimų, tačiau paveiki ir siaubinga. Siaubingesnė, negu krauju trykštantys horror’ai.

COLUMBUS (2017)
Tokia jau įprastoka žmonių santykių analizė, tik čia visą reikalą labai pagerina architektūros tematika.

RAW (2016)
Tobulai žaliavalgiškas filmas. Arba, kai nesveiku turintis būti filmas yra trigubai nesveikesnis, nei tu tikiesi. Ir bus visai suprantama, jeigu po kelių metų jis tam tikram žiūrovų ratui taps kultiniu (jeigu dar netapo) lyg koks Cronenbergo „Crash”.

FENCES (2016)
Denzelis Washingtonas vis dar sugeba stebinti skirtingais personažais. Netgi tokiame teatrališkame kine, kurį šįkart pats režisavo.

ON THE BEACH AT NIGHT ALONE / Bamui haebyun-eoseo honja (2017)
Pietų Korėjos kino meistro Sang-soo Hong darbas, kurio stilius jau pažįstamas: lėtas mediatyvus veiksmas, vedantis į išsilaisvinimą.

BAIGIAMIEJI EGZAMINAI / Graduation (2016)
Rumuniškas paminklas lėtai iš postsovietinių šalių išeinančiai korupcinei nomenklatūrai.

VAIKIS ANT RATŲ / Baby Driver (2017)
Edgaras Wrightas – šaunuolis. Seną kaip pasaulis siužetą apie banditų grupuotę, kurioje ypač svarbus „draiveris”, sugebėjo pateikti šviežiu ir gaiviu stiliumi, kuriame ne paskutinę rolę vaidina muzika. Ir, žinoma, dinamiškas montažas, kokybiška režisūra, profesionalūs aktoriai, nenuobodūs dialogai. Žodžiu, puikus pramoginis filmas, viršijęs visus lūkesčius. Po jo, net Refn’o „Drive” atmosfera pasirodė išbezdėjusi.

DOVANOJU ŠIRDĮ / Réparer les vivants (2016)
Filmas be įdomesnės pabaigos, tačiau vizualus ir verčiantis susimastyti apie organų donorystę.

PATERSONAS / Paterson (2016)

VĖJŲ UPĖ / WIND RIVER (2017)
Geras (nes slogus, šaltas ir nenuspėjamo veiksmo) trileris – detektyvas. Toks atmosfera primenantis serialą The Killing. Apgalvoti ir nenuobodūs, išvystyti personažų charakteriai. Su vis dar vakariečiui smalsumą žadinančia veiksmo vieta – indėnų rezervatu (tuo priminė irgi tokį pat šaltą bei vertą akių gadinimo „Frozen River”).

SEPTYNIOS MINUTĖS PO VIDURNAKČIO / A Monster Calls (2016)
J.A. Bayona jau stilingo režisieriaus vardą seniau užsitarnavo, tad šįkart tai tik dar kartą patvirtina ir net viršija lūkesčius. Po velėna net pakiša paskutiniąsias Spielbergo pasakėles. Vaikiška istorija ne tik vaikams, verčianti susimąstyti ir galinti padėti pergyventi artimo žmogaus ligas ir netektį. Tiesą sakant, vaikams čia reikėtų ir kokio cenzo, nes vietomis šiurpumo netrūksta.

BARRACUDA (2017)
Dviprasmiškas atmosferinis filmas. Visiškai sugriovęs lūkesčius, kuriuos kėlė pavadinimas.

MUDBOUND (2017)
Slogi drama rasizmo tema iš Antrojo Pasaulinio laikų

A TAXI DRIVER / Taeksi Woonjunsa (2017)
Keistas filmas, prasidedantis lyg veiksmo komedija, o iš tiesų apie rimtus dalykus – Pietų Korėjoje Kvandžu mieste 1980-aisiais vykusį sukilimą.

SIERANEVADA (2016)
Toks gyvas, vojeristinis, aktorinis, dažnai iš tarpdurio ar nugaros kameros sekamas filmas, ilgais nemontuotais kadrais. Sunku pateisinti tą veik trijų valandų trukmę, tačiau europinio kino mėgėjai šiuo naujosios Rumunijos kino bangos darbu nenusivils.

DETROIT (2017)
Kathryn Bigelow šaunuolė – nuo pirmų minučių užsuka garo mašiną ir ilgai nestabdo. Nuolat judančios kameros perspektyva čia ypač tinka. Aktorių kolektyvas demonstruoja aukštą klasę. Tik tas spielbergiškas sterilumas neleidžia filmui iššokti aukščiau bambos. Daug kas bamba dėl realių įvykių pertirštinimo vardan efekto, bet negali sakyti, kad gavosi neefektingai. O kaip tinkama įžanga ar epilogas šiam filmui puikiai tinka dokumentinis „I Am Not Your Negro”.

Juokai pro ašaras:

ŠLOVĖ / Slava (2016)
Bulgarų šedevras apie postsovietinės šalies politinę virtuvę, kurioje šeimininkauti bando viešųjų ryšių specialistai. Tragikomiška, bet taip tikra.

TONIS ERDMANAS / Toni Erdmann (2016)
Aišku smegenyse po veik metų pirmiausia iškyla išdeginta Tonio šypsena, o ne kaip kas kodėl ten vyko. Tai kiek nuvilia, bet filmas iš dramedijų serijos vienas geresnių.

UNDER THE TREE / Undir trénu (2017)
Skandinaviška tragikomendija, išsirutuliojanti iš kaimynų karų.

THE LOVERS (2017)
Komiška romantinė istorija apie jau pagyvenusią porą, kurių kiekvienas turi meilužį.

GARBĖS PILIETIS / El ciudadano ilustre (2016)
Puikus filmas lengvam ir nebanaliam vakarui. Vienas iš tų, kuriame rimti dalykai atskiedžiami lengvu gyvenimišku komizmu. Ypač patiko, jog nufilmuotas tokiu dokumentiniu stiliumi, kas prideda papildomo šarmo.

ЗООЛОГИЯ / Zoology (2016)
Tik rusai gali sukurti tokį romantišką, linksmą, depresyvų, nesąmoningą ir gyvenimišką filmą. Ok, ne kiekvienas rusas, bet „Класс коррекции” (2014) autoriui toks žanras pasidavė ir viršijo visus lūkesčius. Šitą nūdienos fantaziją-alegoriją apie moterį su uodega būtina pamatyti. Tiek dėl pačios istorijos, jos išpildymo ir dėl fantastiško Natalijos Pavlenkovos vaidmens.

MOKYTOJA / Ucitelka (2016)
Visai smagi, lengvai bėganti slovakiška komedija apie mokytoją, primenančią tuos laikus, kai pažymius vaikams rašydavo pagal tėvų užimamas pareigas, o ne už žinias.

I DON’T FEEL AT HOME IN THIS WORLD ANYMORE (2017)
Puikiai surežisuota kiek absurdiška komedija apie tai, ką daryti, kai visas pasaulis nusistato prieš tave.

THE MEYEROWITZ STORIES (NEW AND SELECTED) (2017)
Naujasis Noah Baumbach darbas senu stiliumi. Toks kaip visada: rimtas ir ne.

WIN IT ALL (2017)
Lengvas, nebanalus, nors ir su nuspėjama pagrindine linija. Apie priklausomą nuo azartinių lošimų vyruką, gavusį atsakingą darbą – saugoti pilną maišą pinigų.

MENASHE (2017)
Grynai žydiškas pusiaubiografinis filmas apie pagrindinį personažą Menashe, vaidinamą Menashe Lustigo.

THE BIG SICK (2017)
Romantinė komedija su pakistanietiškais atspalviais. Holivudinė, bet smagi ir netuščia.

Dokumentika:

Dokumentikos atrodo žiūrėta šiemet ne tiek ir mažai, tačiau įstrigusi atmintyje sukurta ne pastaraisiais metais, tai sąrašas trumpas ir sąlyginis.

LONG STRANGE TRIP (2017)
Fantastiškas 6 dalių serialas apie legendinę grupę The Greatful Dead. Tiesą sakant, nemėgau šios grupės ir nelabai tas jausmas pasikeitė po šio serialo (ok, išgirdus „Days Between” siela susileido). Bet tai nieko nereiškia. Matoma išskirtinė archyvinė medžiaga nukelia į tą meilės, narkotikų ir rokenrolo laikmetį, kuriame man gyventi neteko. Apie tą psichodelinį laikotarpį ir anksčiau teko nemažai skaityti ir filmų žiūrėti, tačiau ši „kelionė” tikrai buvo kažkokia keistai unikali. Tokia neįtikėtina tuo, jog visa tai tikra istorija, o ne kūrybinis pramanas. Ir dar centre tokia Grupė, kurioje narkotikai, muzikinis tobulėjimas, unikali garso siena, netalpinantys gerbėjų stadionai, pardavimus didinantis piratavimas ir kūrybinė gelmė susijungia į vieną. Fantastiškas serialas tiek melomanui, tiek nieko bendro su muzika neturinčiam. Neįtikėtinas darbas su archyvine medžiaga, kurios apimtį parodo pastebimai gausūs pabaigos titrai.

PLANET EARTH II (2016)
Be abejonės vizualiai didinga serija, tačiau kai kurios šįkart rodomos istorijos jau buvo matytos, girdėtos.

THE WOLFPACK (2015)
Apie daugiavaikę šeimą, kurios vaikai nelanko mokyklos, tėvų laikomi užrakinti bute, iš kurio išleidžiami kartą du per metus, apie smurtą šeimoje ir visa tai šiomis dienomis Niujorko viduryje. Kas jiems belieka? Kurti savo gyvenimo filmus. Slogu, vietomis sarkastiška, užduoda per žiūrovo jausmus, kelia gailestį ir pagarbą, jog ir tokiomis sąlygomis įmanoma užaugti dorais žmonėmis. Nors dėl pastarojo dalyko dar laikas parodys.

Mini serialai:

Šis žanras, kaip ir nauji televiziniai serialai, liko apleistas, visai nepavyko vaikytis madų, tai paminėsiu tik du, sukurtus ne šiemet, bet įstrigusius ir labai norimus rekomenduoti.

Horace and Pete (2016)

Kai aplinkui vyksta „Sostų žaidimai”, statomas „Kortų namelis”, ir piktnaudžiaujama „Narcos”, supranti, jog šiai televizinei pramogai kokybės kartelė kyla vis aukščiau, tačiau vis dažniau pagaunu save suprantantį, jog tos kokybinės aukštumos orientuotos į pramogą, žiūrovo nokautavimą blizgesiu, intriga, dinamika, vizualumu, bet ne turinio gelme. „Horace and Pete” yra toks visiškas serialinis antiblizgesys, jam lyg kokiam rimtam europiniam kinui reikia susikaupti, klausytis kiekvienos valandą trunkančio dialogo eilutės ir tada atsiveria ta gelmė, kurioje juodas humoras yra lyg skydas, leidžiantis atlaikyti visą šio gyvenimo šūdinumą. Ir taip, šitų dešimt serijų kūrybinė ašis yra  Louis C.K., dabar plakamas už seksualinį priekabiavimą. Mačiau „Horace and Pete” dar iki šios žinios ir apie kūrinį nuomonė nė kiek nepasikeitė. Netgi, sakyčiau, serialas tapo dar labiau suprantamas, nes tokioms istorijoms parašyti tikrai reikalingas žmogus, turintis ir patirties, ir keistumų, nenormalumų, gyvenimiškų problemų ar vadinkite tai, kaip norite.

London Spy (2015)

Lėtai įsibėgėjantis penkių dalių serialas apie šių dienų šnipus Londone. Toks intriguojančio siužeto, vizualiai labai atmosferinis darbas ir dar keliose scenose matome superinę rolę suvaidinusią Charlotte Rampling.

G.eriausi 2016 metų filmai

fb-share-icon

8 komentarai apie “G.eriausi 2017 metų filmai

  1. Daug gerų filmų, o žiūrėti vis tiek nėra ką. Aš dar pasiūlyčiau tau į sąrašiuką The Invisible Guest (Contratiempo).

    1. Vakar mačiau :) kiek nepatiko, kad dar 20 min. iki pabaigos ėjo suprasti, kur šuo pakastas. Galėjo tą advokatę kiek labiau nepanašesnę į … padaryti.
      Buvo tų dar neblogų vadinamų „šūdfilmių”, bet jau tingėjosi atrinkintėti.
      Žiūrėt visad yra ką, tik laiko tam nėra.

      1. Aš vakar to paties režisieriaus ankstesnį, The Body, pažiūrėjau. Dėstymas prastesnis, bet gale gražiai susivedė. Matos, kad bus braižas.

  2. Neblogas sąrašas. Pridėčiau Get Out, Split, Good Time, Raw, Brawl in Cell Block 99, It Comes At Night, Hounds of Love, Sweet Virginia, Better Watch Out, Dunkirk, The Killing of a Sacred Deer, Mother!

    1. RAW yra įdėtas.
      Hounds of Love ir Sweet Virginia liko nematyti ir kažkaip negirdėti, reiks pažiūrėti.
      Kiti matyti, bet nesužavėjo labai.
      Brawl in Cell Block 99 ir It Comes At Night iš vis pagal mane didelė nesąmonė. Nors pirmasis tai ir visai fun.
      O dėl Mother! lieku prie skeptikų, kurie sako, kad forma ok, bet su turiniu tai persistengta. Šiaip tai galėjo būti tobulas siurrealistinis filmas, bet nereikėjo kišti į šabloniškus siaubiako rėmus.

      1. Dar Lady Bird į sąrašą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.