Prieš porą savaičių, G. Kultūros karuselėje pristatėme naują, kultūrinio gyvenimo aktualijas sekantį, blogą: http://www.kriticzeski-sabotaz.lt/ Kaip teigia patys sabotažnikai, jie ATĖJO tam, kad apsaugotų mūsų psichiką nuo Vilniaus kultūrinio ir meninio gyvenimo absurdo bei bochemarojaus bacilos plitimo.

Apie ligas, kurios plinta tam tikruose šalies kultūriniuose sluoksniuose (ypač žiniasklaidos keliais), ir apie apsisaugojimo priemones, kuriomis naudojasi patys sabotažnikai ir, kokias rekomenduoja mums, pasakoja minėto blogo iniciatoriai, kultūros žiniasklaidos sanitarai, Valdas Jugendas ir Metras Penkiasdešimt.

Malonios pažinties!

G.: Eskpertai.eu gelbėja Lietuvą nuo VEKSo, Urbonai nuo kapitalizmo ir Gugenheimo, o nuo ko gi mus gelbėja sabotažnikai Valdas Jugendas ir Metras Penkiasdešimt? Savo įžanginėje definicijoje aiškinate/minite ligos, pavadintos bohemarojumi, simptomus ir kilmę, nuo kurios žadate apsaugoti kultūros vartotojus. Negi Lietuvoje tokia beviltiška padėtis su kultūrine žiniasklaida ir šalies kultūros politika, kad jau reikia gelbėti kultūros vartotojus?

VJ: Na, jei kultūrinės žiniasklaidos ir pačių kai kurių kultūros sričių padėtis būtų labai gera, vargu ar atsirastų medžiagos įrašams mūsų bloge. Apie 70% tekstų yra tokie, kad skaitai ir stebiesi, kaip galima parašyt tokį absurdą. Ypač kai sukoncentruoji tuos tekstus – ištrauki „geriausius“ fragmentus, ką ir darome. Gelbėjame, kaip parašytą toje įžangoje, nuo blaivaus proto ir realybės jausmo praradimo, sakant paprasčiau – nuo kultūros perdozavimo pasėkmių. Gana tiksliai diagnozuotų ligos atvejų ir porūšių kartais galima užmatyti „Pravdos“ skiltyje „Persona“. Būtent tokių personų, kad ir kokios hiperbolizuotos jos atrodytų tuose šaržuose, apstu kultūrinės žiniasklaidos puslapiuose. O mūsų taikomas „gydymo“ arba bent jau profilaktikos metodas yra paprastas ir senas – satyra. Dar Gogolis žinojo, kad kol neparodysi tautiečiams jų atspindžių kreivame (bet visgi pakankamai tiksliai tikrovę atspindinčiame) veidrodyje, jie taip ir nesupras, kaip visa tai absurdiška ir juokinga.

MP : Ką gi, nors ir skaitėte kriczeski-sabotaž įžangą, bet vis vien klausiate „o nuo ko gi konkreciai mus gelbėja sabotažnikai Valdas Jugendas ir Metras Penkiasdešimt?“, teks pasikartoti: „efektyviai apsaugoti jūsų psichiką nuo Vilniaus kultūrinio ir meninio gyvenimo absurdo, debilizmo ir šizofrenijos”. Sabotuojant savo nuomonės reikšti nebūtina, nes kultūrinė žiniasklaida tokia sklidina pseudo-intelektualinių tekstinių “perliukų”, kad mums tereikia surankioti tai, kas jau galvoj nebetelpa ir pateikti atidesniam skaitymui su atitinkamais komentarais-nuorodomis-diagnozėmis.

G.: Kas tokie esate? Kuo save laikote, įžūlūs jaunuoliai? Kodėl manotės, kad esate kompetetingi gydyti visuomenę nuo bohemarojaus?

VJ: Kultūros entuziastai mes turbūt. Aš pats kultūros srityje niekada neturėjau galimybės dirbti, nors ir lankiau dailės mokyklą ir kartais tapau paveikslus. Bet vis tiek randu laiko stebėti visą šią sferą, nes joje vyksta nemažai įdomių ir kurioziškų dalykų. O gydyti visuomenę nuo bohemarojaus gali bet kas, turintis gera humoro jausmą ir neužterštą sąmonę.

MP: Valdai, kalbėk už save – iki kultūros entuziasto man dar toli. Aš kažkur ties chaltūros kontūrais plaukioju. Čia jos daugiausia. Chaltūros sferoje didelės kompetencijos nereikia, svarbu laiku apsižiūrėti, kad nuo bohemarojaus bacilų nekiltų komplikacijos. Mes gi negydom. Mes saugom.
Beje, dėl jaunuolių tai teks nuvilti skaitytojus – Jugendas juk pavardė, kaip ir Metras Penkiasdešimt, savaime suprantama.

G.: Ar anonimiškas rašymas mūsuose (ypatingai kritikavimas) yra mada ar būtinybė? Kodel patys pasirinkote šią formą? Del žaismingumo ar bijote pasekmių, kurios nežinia kada gali atsisukti prieš Jus pačius? Nors, galų gale, gi visiems aišku, kad tas anonimiškumas labai laikinas dalykas…

VJ: Nežinau, kodėl kiti nusprendžia likti anonimais. Turi visi žmonės polinkį į alternatyvių tapatybių konstravimą, matyt. Mūsų atveju taip yra todėl, kad… na, visų pirma, tikriausiai mes net nesuvokiame to kaip kritikos – tarkime, mes rašome fiktyvų ir šiek tiek fantasmagorišką Vilniaus kultūrinio gyvenimo metraštį (nors šios fikcijos pagrindas yra atpažįstamoje realybėje, bent jau tokioje, kokia ji yra vaizduojama žiniasklaidoje). O jei taip, tai ir metraštininkai turi būti fiktyvūs. Nenorime, kad viskas būtų suprantama paraidžiui. Tegul lieka šioks toks dviprasmiškumas.

MP: Valdas teisingai sako, šizofreniško Vilniaus kultūrnio gyvenimo pasakojimui tikri vardai tik įvestų painiavos. Vis tiek visi tik vardus nekintančius ir nešiojasi, tikrąsias asmenybes palikdami namie ar bare.

G.: Man Jūsų blogas pasirodė lyg antonimas G. „Kultūros karuselei“, kurioje stengiamės išskirti dėmesio vertesnius tekstus apie kultūrą bei kultūrines refleksijas. Jūs darote kažką panašaus, tik atvirkščiai: išskiriate vertus pajuokos tekstus, kuriuose pervadinami tikrieji rašinių herojai ir pakeičiamos teksto aplinkybės. Ar ta Jūsų šaržuota žinutė skirta kultūrinės žiniasklaidos redaktoriams ar labiau vartotojams? Negi iš tiesų skaitytojus laikote tokiais neišprususiais (visgi, kalba eina NE apie bulvarinės žiniasklaidos auditoriją), kad reikia pirštuku parodyti, iš ko juoktis?

VJ: Vėlgi, mes nenorime tiesiog rodyti pirštuku, kas yra verta pajuokos. Mes labiau bandome paimti egzistuojančią medžiagą – dažniausiai tai, ką galime stebėti ir patys, gyvendami Vilniuje ir turėdami šiokį supratimą apie tai, kas verda kultūros ir meno sluoksniuose – ir padaryti iš jos kažką šiek tiek kitokio. Parodyti iš „kreivos“ pusės, sukonstruoti naują, daugiau ar mažiau vientisą „šizovą“ pasakojimą, kuris skirtas žmonėms be kompleksų – tiems, kurie moka juoktis iš savęs ar kitų. „Edukacinės misijos“ čia mažai – nežiūrime į tai taip rimtai ir nesame tokie politizuoti.

MP: Mūsų tekstai skirti tiems, kuriems patinka suprasti, ką jie skaito, galbūt sutikti arba pasiginčyti, o ne priimantiems kažkieno mintis kaip duotybę. Jeigu įsiskaitysit į atrinktas citatas, suprasit, kodėl šis blogas negalėjo neatsirasti. Patikėkit, mums medžiagos kur kas daugiau nei g-taškui.

G. Kaip manote, kieno kaltė, kad Lietuvoje kultūrinė spauda dažnai išleidžia labai paviršutiniškas publikacijas, kodėl yra trūkumas kokybiškų tekstų ir gilesnių kultūrinių refleksijų analizių?
Ar sutinkate su Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo pirmininko išsakyta mintimi, kad, net ir esant galimybei, skirti didžiulius honorarus autoriams, gerai rašančių žmonių vis tiek neatsirastų? Kartais atrodo, kad yra kitų problemų, tarkim tokių, kaip „užsisenėję klanai“ ar jaunų žmonių nenorėjimas rašyti už „grašius“ ir pan. Tada pastarieji savo talentą „eikvoja“ labiau apmokamose srityse, tokiose kaip reklama, kur kuria marketingines poezijas ir odes jogurtams ir sauskelnems. Ką manote Jūs?

VJ: Kalbant apie „senąją kartą“, yra tiesiog inercija. Jei visą gyvenimą ieškojai mene tik tautinės idėjos, tylios rezistencijos ar amžinų aukštų vertybių, tai ir toliau ieškosi, negalvodamas apie tai, kas iš tikrųjų vyksta už tavo buto, kuriame yra spinta su geriausių klasikinių romanų, sienų. O kalbant apie jaunąją kartą, tiesiog siūlyčiau uždrausti knygynuose pardavinėti P. Coelho, R. Bacho ir panašių įtaigių grafomanų knygas. Nes prisiskaito žmonės „magiškojo realizmo“ ir visur aplink save mato tai. Iš kitos pusės, gal ir natūralu, kad jauni žmonės desperatiškai ieško kažkokių „autentiškumo salelių“ ir „nuoširdžių“ stabų. Bet sutaurinta ir sudvasinta kalba jų parašyti tekstai nuo to netampa mažiau absurdiškais. Dar kitiems, kurie rašo kitaip, bet ne mažiau kvailai, vertėtų patobulinti savo užsienio kalbų žinias, nes tie programiniai veikalai, kurie dabar yra iš lėto verčiami į lietuvių kalbą ir jų tikriausiai studijuojami, nebėra tokie revoliucingi, kaip jiems norėtųsi manyti. Galbūt jei jie paskaitytų tai, kas yra „ten“ aktualu dabar, jie nebeaprašytų, pavyzdžiui, fekalijomis tapytų paveikslų kaip radikalaus išsilaisvinimo manifestų ar postmodernių nušvitimų. O kai kuriems reikėtų ir atpratinti save nuo žalingo įpročio karštligiškai rašyti apie tai, su kuo tik vakar susipažino Wikipedijoje. Yra ir tokių tipų juk.

MP: Su jaunais teksto žmonėmis Lietuvoje taip pat graudu kaip ir su jaunais menininkais…Pastarieji nenustodami kuria vis neįdomesniu produktus, dažniausiai naiviai priimdami ar perkurdami praėjusias ar dabartines meno kryptis, tuo tarpu menotyrininkai taip pat beviltiškai mėgina ten įžvelgti kažk progresyvaus, šviežio. Todėl inercija iš senosios kartos persimeta ir į jaunąją. Geros įžvalgos dar nereiškia gero teksto – nereikia bijoti kritikuoti kūrėjų, tiek jaunų, tiek vyresnių. Kažkaip juk reikia mėgint sustabdyt tą inertišką „jūs tik kurkit, mes aprašysim“ ratą. Savigarba turi atsirasti bent vienoje barikadų pusėje.

G.: Ar turite savo rašytojus favoritus ar net konkrečius kultūrinius leidinius, kurie mažiausia esą (arba visai nėra) apsikrėtę bohemarojaus bacila? Jei atsakymas „taip“, tai kas jie tokie, tie, pavyzdžio verti, autoritetai?

VJ: Na, Paulina Pukytė yra akivaizdžiai sveika. Skaidra Trilupaitytė – taip pat. Nerijus Milerius. Daugiau šiuo momentu kažkaip niekas neateina į galvą, nors kartais ir kitų autorių tekstai būna visai neblogi. O šiaip daugiau yra antifavoritų, kurių rašinius skaitai su tikslu aptikti ten naujus neregėtus marazmo pavyzdžius.

MP: Abi Valdo paminėtos rašančiosios yra puikios. Agnės Narušytės ar Renatos Dubinskaitės tekstai dažnai būna priešnuodis bohemarojui – sklandžiai, logiškai ir intriguojančiai sukonstruoti. Deja, menotyros korifėjaus A.A. narcizmas ir mėgavimasis savo paties tekstų elegancija neretai užgožia patį aprašomą objektą. Tikiuos greitai bus daugiau bohemarojaus antibijotikų.

G.: Ar Kriticzeski sabotaz tikisi kažkokios asmeninės naudos iš šio projekto? Na pvz. kad ir darbo beieškančius sabotažnikus imtų ir pastebėtų „Dviračių žynių“ kūrėjai, bei pakviestų kurti tekstus kultūrinių naujienų skilčiai. Tik nesakykit, kad viskas tik iš visuomeninių paskatų? Negi dar būna šiais laikais idealistų?

VJ: Darbo tai netrūksta iš tikrųjų. Galima netgi sakyti, kad šis projektėlis yra susijęs su mūsų darbu. Sėdėdavom prie ekranų kiekvienas savo darbe ir, kad praskaidrintume tas sunkias valandas, siuntinėdavome vienas kitam visokius panašius fragmentus iš čia pat skaitomų tekstų, iš kurių nuoširdžiai pasijuokdavome. Va taip: :D O po to pagalvojome, kad ir kiti su mumis galėtų pasijuokti. Finansinė nauda būtų nebent tuo atvejų, jei mūsų esami ir būsimi herojai sumokėtų mums, kad neberašytume apie jų nuotykius.

MP: O kiek mokėsit už šitą interviu?

G.:Pastebėjau, kad aktyviai sekate naujienas iš nuoširdžiosios poetės Galinos Urlovos stovyklos? Pripažinsiu, kad G. muzikos apžvalgininkai irgi negaili šiai menininkei dėmesio mūsų bloge. Ar tai reiškia, kad ir mes pasigavome bohemarojaus bacilą?

VJ: Mano galva, bohemarojus prasideda ten, kur yra kuriami romantiniai mitai ir įtvirtinami štampai, kurie paskui vartojami iš inercijos. Didėlė dalis žmonių (tiek kritikų, tiek vartotojų), deja, nemoka atskirti autoriaus nuo jo kūrybos (o taip pat nemoka išlaikyti kritinės distancijos nuo kai kurių meninių ir kultūrinių reiškinių), todėl ir apsisvaigina nuoširdumu, romantiškumu, postmodernumu, tikrumu, autentiškumu ir dar bala žino kuo. Kai viskas vertinama blaiviai, veikia efektyvi apsauga nuo bohemarojaus priepuolių.

MP: Čia jau Valdo sritis. Aš jam tik užniūniuoju melodiją ir jis jau žino kaip ją pabaigti. Cinikai mes…

G. Dėkojam už NUOširdžius atsakymus!

foto: iš asmeninio pašnekovų albumo