G. MUZIKOS ĮRAŠŲ KOLEKCIJA (2017 m. balandis)

Kažkoks sausas, muzikine prasme, buvo balandis, nedaug trūko, kad įrašų lentyna liktų nepapildyta. Atrodo, perklausyta ne tiek ir mažai naujos muzikos, bet tik keli pavadinimai prašėsi būti pakartojami. Didžiausi nusivylimai buvo: Gorillaz naujajame „Humanz“ papylę hitų, bet klausyti juos kaip albumą nepavyko; Ryuichi Sakamoto „async“ leidęsis į per didelius varginančius eksperimentus; Tei Shi, po kurios „Bassically“ tikėjausi tikrai ne tokio didelio amerikietiško š., kokiu yra jos debiutinis albumas „Crawl Space“; Laetitia Sadier, kuri galėtų geriau bandyti sutelkti naujiems įrašams Stereolab, nes naujasis „Find Me Finding You“ visai nesužavėjo. O ausyse balandį ilgiausiai skambėjo šie įrašai:

SLOWDIVE – Slowdive (2017)
Taip ir norisi lipinti šiam įrašui epitetus iš operos „metų albumas“, „metų sugrįžimas“, „metų shoegaze“ ir panašiai. Ir visi tie apibūdinimai tinka. Tiesą sakant, nepamenu nė vieno tokio stipraus sugrįžimo – visgi nėra lengva po 22 metų parodyti, kad kultinė grupė gali tokia būti ir šiandien, kad ir šiandien dar gali išleisti kultinį albumą. O Slowdive ėmė ir parodė, kaip šiandien, neprarandant senojo veido, skambėti aktualiai ir šviežiai. Konkretūs aštuoni takeliai, be jokio nesėkmingo perspaudimo, be jokio dirbtinumo ir būtinumo kažką įrašyti vardan įrašymo, kurį ne taip seniai pademonstravo The Jesus & Mary Chain. Nors albumą pristatantis singlas „Star Roving“ ir buvo kiek nustebinęs ir išgąsdinęs krautrokiškumu, bet viskas čia gerai – lazerinių gitarų shoegaze’as su svajingu Neil’o Halstead’o (ir retais atvejais išlendančiu Rachel Goswell) vokalu vis tiek lieka Slowdive muzikos pirmame plane. Nuo Beach House‘iškos įžangos „Slomo“ iki pat fortepijoninio epilogo „Falling Ashes“ albumas rodo aukščiausią meistriškumo klasę, ir kad tie 18 mėnesių įrašui nenuėjo veltui.
Bet suprantu Rachel’ę Goswell, kuri rodė vidurinį pirštą albumą anksčiau laiko nutekinusiems piratams (oficiali išleidimo data – gegužės 5 d.), bet norisi ją nuraminti – fizinė „Slowdive“ kopija nuguls ne į vieno melomano kolekciją.


BEGUN – Amma (2016)
Ispanų elektroninės muzikos kūrėjo Gunsal Moreno projekto debiutinis albumas pateikia valandos trukmės elektroninę kelionę po chillwave, dreampop, ambient, IDM ir kitų atmainų žanrus. „Amma“ dažnai man primena geriausius Ulrich Schnauss kompozicijų momentus, tik BeGun turi savo firminį ženklą – veik kiekviename gabale galima rasti afrikietiškos muzikos motyvų, laukinių genčių šūkių, gyvos gamtos garsų, kurie albumo skambesiui suteikia kažkokio dvasingumo, pirmapradiškumo, organiškumo. Elektronika tartum atgyja ir ima piešti klausytojui vaizdinius. Tikrai įdomus konceptualus albumas, kuriam reikėtų duoti šansą net jeigu elektroninės muzikos nemėgstate.


TAXIWARS ‎– Fever (2016)
Ketvertas vyriškių, tarp kurių ir jų lyderis Tom’as Barman’as iš dEUS, tiesiog džiazuoja ir dar dainuoja, deklamuoja, repuoja, tad albumo takeliai kiek skirtingi, bet juos visus sėkmingai apjungia Robin’o Verheyen’o saksofonas. Jau titulinis gabalas „Fever“ trenkia taip, kad atrodo TaxiWars neturi neįveikiamų sienų. Gaivališkas, stiprus, bekompromisis Barman’o vokalas prikala prie sienos, o šalto džiazo saksas įsliuogia kaip gyvatė į vidurius. Tai, kuo pulsuoja šis albumas, primena ir Morphine gangsteriškumą, ir The Thing skandinavišką vėsą ir net Lizos iš Simpsonų saksofono solo. Fantastiškas džiazo albumas, kurį smagu ne tik klausyti, bet pritarti dainininkui, ypač kai jis prašo „Burn those bridges for me babe„. Albumo jėgagrojai: minėtas „Fever“, Nick Cave’iškos struktūros ir manieros „Bridges“ ir pracūziška, lyg iš Gainsbourg’o repertuaro „Soliloque“.

Dar iš balandį klausytų verti paminėjimo:

Orchestra Baobab – Tribute to Ndiouga Dieng (2017) : gražus, subalansuotas kerginys iš lotyniškų ir afrikietiškų ritmų. Ypač kubietiški motyvai čia saldūs, o afrikietiškumas vietomis trukdo.

Richard Edwards – Lemon Cotton Candy Sunset (2017): solinis debiutas, ramus, su muzikiniais išieškojimais, bet Justin’o Sullivan’o „Navigating by the Stars“ neperspjauna.

Fujiya & Miyagi – Fujiya & Miyagi (2017): vis dar šokdina ir gali būti vadinami naujaisiais New Order, bet kaži, ar po metų beprisiminsiu šį albumą.

Splashh – Waiting A Lifetime (2017) – melodingo ir dainingo lengvo indie roko albumas, kuris neturi didelių pretenzijų į įdomesnę muziką, bet klausosi smagiai ir pagauliai.

Kendrick Lamar – DAMN. (2017). Stiprus albumas, nors keliais takeliais per ilgas – į pabaigą geba pabosti.

The Raveonettes – 2016 Atomized (2017): keistas albumas, toks labiau lyg kokių b pusių rinkinys, bet yra labai gerų gabalų.

2017-ųjų kovo pasipildymas

0

5 komentarai

    1. Hauschka bandžiau kovą, labai įdomios struktūros, bet kažkaip dar laukia savo laiko ilgesniam prasukimui.

  1. Raveonettes tai tiesiog dainų rinkinys kurios buvo įrašytos praeitais metais po vieną kiekvieną mėnesį. Toks ‘ anti album’ kaip pati grupė sako

  2. Pasitikrinau ar nebuvo kovą… Tai dar labai patiko Sean Rowe „New Lore“. „Future Islands „The Far Field“ – kaipo gali ir nemėgti, bet paminėti būtų galima.

    1. Iš kur tu žinai, ką aš klausiau? :) Visko nesuminėsi.
      Future islands visai mėgstu, gal tik labiau gabalais, iš paskutinio būtų 3-4 gabalai, bet ir juos labiau drožti pasilikau prieš koncą, kad nepasimirštų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *