G. MUZIKOS ĮRAŠŲ KOLEKCIJA (2017 m. kovo papildymas)

Šis mėnuo buvo „Depešų” naujo albumo laukimo mėnuo. Sulaukėme, ir ką? Kritikų nuomonės labai nevienareikšmiškos. Aš esu su tais, kuriems „Spirit” labiau nuobodus, nei įdomus. Nenusisekė ir The Jesus and Mary Chain sugrįžimas su per ilgu „Damage and Joy”. Nesusipratimas (jau galima sakyti, eilinis) įvyko ir su bandančiu į šokių aikšteles sugrįžti Ten Walls’u, vėl numetusiu dviprasmišką žinutę su albumo pavadinimu „Queen” – anglaišmanėliai tuoj pastebėjo, kad šis žodis slenge turi seksualinėms mažumoms vargiai įtiksiančią reikšmę.  Bet neapsistojame prie nuvylusių, o einame prie džiuginusių:

CHICANO BATMAN – Freedom is Free (2017)

Trečiasis lotyniškų šaknų ketveriukės iš JAV albumas nuneša į 60-70-uosius, kai pasileidę plaukus hipiai dabinosi spalvotomis plunksnomis, taikos ženklais spalvino savo transporto priemones ir turėjo gerą laiką su gera muzika. Naujausiame įraše Chicano Batman dar drąsiau imasi angliškų tekstų, taip palenkdami į savo pusę dar didesnę angliakalbių klausytojų dalį.
Albumas „Freedom is Free” veža tuo retumu, kai greta apibūdinimo „psichodelinis” galima prilipdyti ir „smagus”. Moteriški pritariamieji vokalai, kažkur amžinatilsį Prince primenantys soul, r’n’b, transseksualiai pamaiviška pagrindinio vokalisto maniera, Tropicalia kultūrinio judėjimo atgarsiai, tekstai apie laisvę, draugystę, meilę ir civilizacijos prakeiksmus, nenuobodžios aranžuotės, gyvos ir laisvos instrumentų partijos įsupa ir nepaleidžia nuo pradžios iki galo. „Freedom is Free” – puikus papildas pavasarėjančiai nuotaikai ir atgimstančiai gamtai.

—–

FROTH – Outside (Briefly) (2017)

Oho,- pasakiau, kai pirmą kartą išgirdau šių amerikiečių albumo antrąjį takelį,- Elliottas Smithas negirdėtame muzikiniame amplua. Bent galėtų taip būti, jei Smithas nebūtų jau amžinatilsis. Taip, Froth dėmesį būtent ir patraukė su kūriniu „Shut The Windows”, kuriame grupės vokalistas demonstruoja 90 procentų elliottsmithiškumo. Bet tai vienetiniai atvejai: šiaip „Outside (Briefly) skleidžiasi svajingu ir melodingu shoegaze’u, kuriame netrūksta ir lyriško, dainingo teksto bei įdomių aranžuočių.
2015-aisiais Froth buvo išleidę taip pat klausomą ir nevienadienį albumą „Bleak”, kuriame buvo daug ryškesni psichodelinis garažinis rokas ir baltojo triukšmo siena. Pastarųjų bruožų naujausiame albume žymiai mažiau, čia didesnį vaidmenį atlieka sintezatoriai, tad Froth skambesys jaučiamai palengvėjęs, suminkštėjęs, bet reikiamu momentu jie vis dar moka ištraukti kokią nešvarią gitaros partiją, kuri smeigia ir nustebina. Geriausias pavyzdys vienas smagiausių albumo takelių „New Machine”, prasidėjęs popsovai šokliai, lyg Per Gessle būtų susimetęs su vėlyvaisiais „Pains of Being Pure at Heart”, netikėtai ištraukia aštrią gitarą, sujaukiančią visą šventišką diskoteką. Ir tokių panašių staigmenų albume „Outside (Briefly) yra ne vienas.

—–

THOMAS DYBDAHL – The Great Plains (2017)
Toks jausmas, kad nuo Norvegijos dainiaus Thomas’o Dybdahl’o albumo „What’s Left Is Forever” nutekėjo maža vandens, o iš tikro praėjo cieli ketveri metai, per kuriuos Dybdahl’o muzikinėje terpėje nedaug kas pakito. Kaip ir anksčiau jis vis dar plauko tarp akustinio folko („Paradise Lost”), lengvai kantriško amerikietiško rokelio („No Turning Back”), kiek alternatyvesnės pop muzikos („Baby Blue”, „Like Bonnie & Clyde”) ir skandinaviško ritmenbliuzo („Just A Little Bit”). Turėtų gautis lyg ir nelimpantis miksas, bet „The Great Plains” turi puikų atmosferinį balansą ir viską jungiantį išskirtinį minkštą Dybdahl’o vokalą, gebantį net linksmesnes melodijas ir standartines aranžuotes apgaubti liūdesio ir pesimizmo aura. Albumas netikėtai iš pradžių pasirodė kiek per daug lengvas ir pop, bet po kelių perklausų viskas stojo į savo vietas ir jau galiu pasakyti, kad tai vienas gražiausių šių metų poproko albumas, ir šoklus (nors vargu ar bent viena kompozicija tiks masinei diskotekai), ir melodingas, ir dainingas, o tokie hitai kaip „Baby Blue”, „No Turning Back” ar „Like Bonnie & Clyde” prašosi vis kartojami ir kartojami.

—-

TENNIS – Yours Conditionally (2017)

Tennis – amerikiečių indie pop scenoje jau ne kartą pasižymėjęs vyro ir žmonos, Patricko Riley ir Alaina’os Moore, duetas išleido jau ketvirtąjį albumą. Taip, „Yours Conditionally” nėra kažkuo labai stebuklingas, bet tai vis tiek nuostabus pop (kažkaip šį mėnesį šis žanras ėmė viršų) albumas, kuris be įkyrumo gali suktis visą dieną ir naktį.
Albumas toks lėto tempo, svajingas, melodingas, dainingas, tad jam galima drąsiai lipdyti apibūdinimą „foninis” ar „lovinis”, bet kitiems iki tokio miegamojo fono, oi, kaip toli.
Vietomis koks takelis primena The Cardigans žvaigždę Nina Persson („In The Morning I’ll Be Better”, „Fields of Blue”), Madonna („My Emotions Are Blinding”, „Baby, Don’t Believe”), iš tų laikų, kai dar turėjo visai klausomų gabalų ir kažkur šalia jos pradėjo šmėžuoti William’as Orbit’as, o kartais Alaina’os balso tembras ir visuma įsikūnija į Vanessa Paradis („Matrimony”). Lyg ir ne originalu, mažai savitumo, bet išjungti nesinori.

—–
JAKUZI – Fantezi Müzik (2017)

Čia ne visai šių metų albumas. Tokiu pačiu pavadinimu albumas buvo pasirodęs jau pernai, įrašytas į kasetę, o šiemet oficialiai išleidžiamas vinile ir kompaktinėje plokštelėje su trimis bonus takeliais. Esmės tai, žinoma, labai nekeičia, nes tuo „Fantezi Muzik” gauna dar trimis balais daugiau. Bet nutolkime nuo laikmenų ir eikime prie muzikos. Jakuzi yra turkas, gyvenantis Stambule ir kuriantis synth-pop muziką. Taip, visų gabalų tekstai atliekami turkiškai, bet tai niekis, nes nereikia čia nieko suprasti. Albumas yra ant tiek retro eklektiškas, jog tautiniai niuansai čia nebetenka prasmės. Įvadinis „Geriye Dönemiyor” prasideda tamsiais tembrais, girdėtais kažkuriame švedų Covenant albumo „Northern Light” gabale ir nuteikia gan tamsiems tonams, kurie čia tikrai tokie ir yra, tačiau toliau prasideda žengimas į dar senesnius laikus, kai grotuvuose karaliavo Roxy Music, Engelbert Humperdinck, Tears For Fears, Hubert Kah ir panašūs veikėjai. Ne, Jakuzi neturi stulbinamo vokalo, bet tas šarmas, žaismas ir egzotika iš šitos plokštelės kaskart klausant „made my day”. Taip šiandien dar moka Sean Nicholas Savage, nors pastaruoju metu šis veikėjas nutolo nuo diskotekų. Žodžiu, Jakuzi užima jo vietą ir kala vieną vinį po kitos: valsišką „Bir Düşmanım Var”, indiškų filmų šokius primenančią „Hiç Mi Yok” ir svarbiausioji „Koca bir saçmalık”, kurią klausai ir iš pirmo karto myli, nes atpažįsti, esi jau girdėjęs. Tik kur? Joy Division, Motorama, ar …?

Ir trumpai apie taip pat atkreipusius dėmesį:

SONDRE LERCHE pateikė gan eklektišką indiepop albumą „Pleasure”, kuris iš pradžių stebina netikėtu šoklumu, bet į pabaigą kiek nuvargina.

Lietuviai postrokeriai AUTISM įrašė stiprų albumą „Film Noir”, tik ilgesniam dėmesio išlaikymui pritrūko kokio išskirtinio cinkelio.

VALERIE JUNE naująjame albume „The Order of Time” rodo, jog ypatingo tembro vokalas daug ką reiškia. Tik galėtų jį išnaudoti ne tokiame standartiniame amplua.

Norvegų indie grupės EINAR STRAY ORCHESTRA studijinis įrašas „Dear Bigotry” kaip ir galima buvo tikėtis, turi fantastišką fortepijoną, tik norisi jo daugiau ir ryškiau.

MEEKS „Beatless – Shoegazer Covers Of The Beatles” – tik neseniai papuolusio į ausis įrašo  iš 2013-ųjų, iš Japonijos, pavadinimas viską pasako. Taip, tai Bytlai shoegaze stiliumi, o Meeks – tai Broken Little Sister šalutinis projektas. Visai įdomu.

2017-ųjų vasarį pasipildėme taip.

fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.