G. MUZIKOS ĮRAŠŲ KOLEKCIJA (2017 m. sausio papildymas)

Nauji metai jau atnešė ir naujų albumų: Bonobo, Sohn, Run the Jewels, Foxygen, Austra ir kitų, bet visą sausį G. kambaryje labiau dominavo dar pražiopsotos 2016-ųjų įdomybės. bet apie viską iš eilės.

THE COLORIST & EMILIANA TORRINI – The Colorist & Emiliana Torrini [2016]

Šiemet jau yra išleistas naujas įrašas su islande Emiliana Torrini, kuri savo balsą paskolino Kanados didžėjui Kid Koala, pristatančiam visai neblogą kosminio ambiento albumą „Music to Draw To: Satellite”, tačiau man norisi sugrįžti į praeitus metus, kada islandė su orkestru The Colorist įrašo pavidalu pateikė Torrini dainų koncertines versijas. Islandė kartu su belgų orkestru pirmiau naujai aranžuotus kūrinius pristatė gyvuose pasirodymuose, o po palankių vertinimų išleido ir koncertinį albumą. The Colorist nepavertė Torrini į kažkokią neatpažįstamą personą, tai vis dar ji, tokia pati jautri, paaugliškai valiūkiška, nuoširdi ir lyriška, tik gyvesnė, brandesnė, mažiau pop, labiau atskleistu, apnuogintu vokalu, nei galima buvo ją girdėti paskutiniuose įrašuose. Net nugrotasis ir visiems žinomas „Jungle Drum” čia sugebėjo nuskambėti neįprastai, su kažkokiu apokaliptiniu šiurpumo atspalviu.

Labiausi kiti: orkestro styginiais pagardintas „Speed of Dark”, nepraradęs šoklumo ir atrodo įgavęs antrąjį kvėpavimą ir sumodernėjusi, bet vis tokia pati lyriška ir optimistiška „Serenade”.

THE FLAMING LIPS – Oczy Mlody [2017]

Po „Yoshimi Battles the Pink Robots” (2002) amerikiečių grupė The Flaming Lips galėjo daryti ką nori. Ir jie darė, ką norėjo. Tik ne visai į tą pusę, kurios visi tikėjosi iš į meinstryminę rinką įžengusių muzikantų. Wayne’as Coyne’as su bendražygiais toliau psichodelino ir davė ne pačią klausomiausią masėms muziką: net garsūs kviestiniai atlikėjai (Bon Iver, Erykah Badu, Nick Cave, Miley Cyrus, Moby ir kt.) nepadėjo „Flamingų” pergrotus Pink Floyd, The Beatles, Stone Roses kūrinius padaryti labiau klausomus, nei ypatingai eksperimentinius, „7 Skies H3” – 24 valandų kompozicija taip pat buvo labiau įdomi dėl trukmės, nei dėl muzikos, buvo dar ir ne vienas albumas – dažnai kasmet net po du, kuriuose buvo visko, bet tokio vientiso grožio kaip „Yoshimi…” – nebebuvo. Ir štai šiemet „Flamingai” grįžo prie eksperimentinių paprastumų, labiau pop muzikos, kiek jie su ja geba draugauti. Albumas „Oczy Mlody” neblizga vientisumu, tačiau jį galima klausyti nuo iki nesiraukant,o tokie takeliai kaip „The Castle”,  „How?”, „Sunrise (Eyes of the Young)” leidžia užsimiršti, užmiršti visus grupės eksperimentus ir pasakyti, jog to buvo verta laukti.

METÁ METÁ – MM3 [2016]

Fantastika, kaip nuo pirmojo albumo akustiško skambesio pabėgo ši grupė su trečiuoju savo albumu „MM3”. Šie garsai iš Brazilijos kerta taip pat sodriai ir giliai kaip Neneh Cherry & The Thing bendrame projekte „The Cherry Thing” – tų pačių free jazz‘inių atmosferinių ir muzikinių taškų tarp šių įrašų galima rasti ne vieną. Tik Meta Meta prie to džiazinio laisvumo dar prideda afrikietiškų ir balkaniškai pankovų ritmų, psichodelizuoto metalo ir dar velniažin ko, kad gautųsi tai, kas gavosi – stebinantis, ypatinga jėga alsuojantis, įdomus džiazrokinis albumas. Meta Meta geba vienoje kompozicijoje aprėpti tiek, kiek kitiems nepavyksta visame albume, o Juçara Marçal švarus ir gyvas vokalas „MM3” tinka tiek nuotaikingai „Toque Certeiro”, tiek piktai „Tres Amigos”, tiek pankovai „Angouleme”, tiek soliniam jos 2014-ųjų albumui „Encarnado”, kuriame ji atsiskleidė dar įspūdingesniame ir muzikaliai netikėtame amplua. Žodžiu, „MM3” ir vokalistė Juçara Marçal lieka įstabiu atradimu, į kurį vardan muzikinio kaifo dar teks panerti ne vieną kartą.

RAKTA – III [2016]

Dar vieni brazilai, Rakta, savo karjerą pradėjo grodami kažką panašaus į psichodelizuotus pirmuosius Sisters of Mercy įrašus ir dainuodami angliškai, tačiau netruko atsisakyti to visai nereikalingo vakarietiškumo ir suskambo (vakariečio ausiai) daug originaliau. Tai ką girdime paskutiniame albume „III” primena šamaniškas mišias su lotyniškais okultizmo elementais, kuriamais gotiškų ir postpankiškų motyvų garsais. Pusvalandinis įrašas turi tiek pakraunamos energijos ir jėgos, jog klausant, atrodo, įstengtum kalnus nuversti. Žodžiu, narkotinis poveikis garantuotas. Ir būtinai paklausykite „Intenção” singlinės versijos – ji visiškai kitokia negu albume, tokia – dar labiau nežemiškesnė.

THE XX – I See You [2017]

Metų pradžioje pasirodęs jau trečiasis mūsuose, pasirodo, baisiai populiarių britų The XX albumas „I See You” niekur nuo grupės ankstesnio braižo nepabėgo, nors akivaizdžiai „papilnėjo” ir tuo „papilnėjimu” ėmė dangstyti ankstesnį nuogumą. Ir tai gerai, nes ta, grupę išskirianti muzikinio minimalizmo tuštuma antrajame albume jau skambėjo kiek per daug tuštokai. „I See You” turi muzikos (ypač mušamųjų) daug daugiau ir todėl šįkart gaudyti muzikinius niuansus yra dar smagiau ir įdomiau, nei anksčiau. Albumą atidarantis „Dangerous” nustebina ritmiškumu ir pučiamaisias; „Say Something Loving” kiek išgąsdina euroviziškumu; žavi „Lips” panaudotas Paolo Sorrentino filme „Youth” girdėtas Davido Lango „Just (After Song Of Songs)” motyvas, iš Trio Medieval atlikimo, o didžiausias albumo hitas „On Hold” pateikia net šokių aikštelei tinkamą visumą. Žodžiu, The XX muzikoje gimsta daug daugiau judesio, sumažėja reikšmingų pauzių, minimalistinio skambesio, tačiau tokios dainingos ir taip pavyzdingai suvestos pop muzikos niekada nebus per daug. Kiek galima paburbėti, kad The XX papopsėjo ir, kad nebepanaudojo „Missing” šimtu procentų pasiteisinusių shoegazinės gitaros rifų, kad ir šiaip – žymiai apmažėjo gitarų, bet „I See You” yra aukščiausios kokybės įrašas, kokių per metus gimsta vienas kitas. O asmeniškai iš paties pirmojo klausymo įstrigo liūdna fortepijoninė „Test Me” – tas vyro ir moters duetu atliekamas tekstas sugriebė ir nebepaleido.

TWIN HAUS – Nothing Lavish EP [2016]

Kas tik nenorėtų būti vadinami antraisiais (ar, kad ir trečiaisiais) Radiohead’ais. Australai Twin Haus, matyt, irgi neatsisakytų, bet ne tai svarbu, kiek juose yra Yorke’o falsetiškos įtakos, svarbiau – kiek jie su ta įtaka geba būti panašūs ir tuo pačiu unikalūs. O Twin Haus „Nothing Lavish” gali tapti tikru skanumynu ne tik galvų fanams, nes australų kvarteto muzika klajoja kiek kitokiais vieškeliais. Kiek užnoizintos gitaros skleidžia lengvai psichodelines, tamsias muzikos bangas, kurios ritasi į tave pradedant švelniu teliūskavimu ir baigiant cunamiui prilygstančia vis progresuojančia jėga, kuri sugriauna viską.  Mini albumo „Nothing Lavish” keturios kompozicijos trunka veik pusvalandį ir nei viena, net virš 11 trunkanti „The Revue”, nėra prailgstanti, labiau – norima, kad tęstųsi dar antra tiek.

fb-share-icon

Vienas komentaras apie “G. MUZIKOS ĮRAŠŲ KOLEKCIJA (2017 m. sausio papildymas)

  1. Reikia pripažinti, kad naujas Flaming Lips albumas iš tiesų privertė prisiminti, jog visai mėgsti šią grupę. Po tiekos ėjimų į kitą pusę nuo to, dėl ko tave daug kas atrado… Net kažkaip jau įtikėjau, kad fonines perklausas reiks pakeisti tiesioginiu dėmesiu :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.