Kažkoks ramus mėnuo buvo. Lyg perklausyta ne tiek ir mažai naujų įrašų, tačiau maža kas liko iš naujienų ausyse, tad vasaris pasirodė gan muzikaliai skurdokas naujais įrašais. Tiesa, Vilniaus knygų mugė, melomanams jau pavirtusi muzikos įrašų muge, pasiūlė vietinių atlikėjų tiek naujų įrašų, kad galėjo galva susisukti. Laikas parodys, kam iš tų naujienų verta būti bent paklausytoms, nes ir čia viršų ėmė seni įrašai – tik naujame įpakavime. Taip, tai dvi plokštelės, apie kurias garsas sklido jau nuo sausio pabaigos: Teisučio Makačino „Disko muzika” ir Saulės laikrodžio „Lauke ir viduj”.
T. MAKAČINAS „DISKO MUZIKA”
1981-aisiais įrašytas albumas „Disko muzika” pastaraisiais metais, užėjus vinilo renesansui, tapo deficitinis, melomanų graibstyte graibstomas, o perpardavinėtojų vis branginamas. Gi šis albumas kompaktiniame diske taip ir nebuvo išleistas, tad teko zulinti jau nuzulintas ir ne per geriausiai įrašytas „Melodijos” plokšteles. „Disko muzika” yra muzika, pralenkusi laiką, tad nieko keisto, kad nesulaukusi didelio susidomėjimo anuomet, dabar ji įgauna antrą kvėpavimą. Net per įmonių vakarėlius jau didžėjų prašo užleisit ką nors iš „Disko muzikos” repertuaro. Žinoma, Makačino disko nėra tas įprastas ausiai vakarietiškas aštuoniasdešimtųjų diskotekų ritmas su pagauliu priedainiu – dėl nestandartinių aranžuočių šokti pagal Makačino elektroninę muziką gali būti sudėtinga, bet tai nesumažina jos įdomumo. Ir tikrai „Disko muzika” buvo verta tapti pirmuoju „Lietuvos pop roko muzikos archyvo” leidiniu, kurį į dienos šviesą paleido „Vinilo studija”, o garso suvedimą iš magnetinės juostos naujam gyvenimui prikėlė Artūras Pugačiauskas. Naujai įrašyta plokštelė gavosi netikėtai kokybiška, viršijanti lūkesčius garso kokybės prasme, suskambo šviežiai ir gaiviai, lyg net nebūtų paragavusi laiko dulkių. Žodžiu, jeigu norite užlipti ant lietuviškos vinilinės adatos, tai pradėti nuo remasterintos „Disko muzikos” bus pats tas.
https://www.youtube.com/watch?v=6o60p7en600
—–
SAULĖS LAIKRODIS „Lauke ir viduj”
Antroji „Vinilo studijos” inicijuotos serijos „Lietuvos pop roko muzikos archyvo” plokštelė, išleista kartu su leidybine firma M.P.3 garso kokybe taip labai nepradžiugino, kaip Makačino „Disko muzika”. „Saulės laikrodžio” albumas skamba nešvarokai, su suveltais aukštais dažniais, magnetiniais traškesiais ir visa kuo primena magnetinės kasetės, kurioje ir buvo kartą jau išleistas, klausymą. Bet tai nereiškia, jog 1983-aisiais įrašytas lietuviškųjų progresyvaus roko atstovų albumas „Lauke ir viduje” neturėjo dar kartą išvysti dienos šviesos, kaip buvo nusprendę tų laikų cenzoriai, pavadinę „Lauke ir viduje” turinį „propaguojančiu nihilistines nuotaikas”. Kad vyrų muzika nebuvo linksma, tai faktas, tačiau kažkokių aiškių politinių išsišokimų čia sunku rasti, tiek, kad pats roko žanras tada buvo išsišokimas…
„Lauke ir viduj” muzikiniame audinyje maža įdomumo ir išskirtinumo (tik pasintezatorintas šoklus gabalas „Rūkas niekad nesibaigs” skamba originaliau). Takeliai, kuriuose dainuojama, dainuojama lietuviškais prasmingais tekstais, skamba kaip tikra roko klasika ir traukia vis pakartoti dėl poetiškų tekstų, kokybiškų dainų aranžuočių, melancholišką nuotaiką keliančių vyriškų vokalų. Gaila tik, kad tų tekstų šiame albume tiek mažai – juos girdime tik A pusėje, visa B plokštelės pusė – instrumentinė, nors ir paskaninta simfoniniu orkestru, bet nekelianti didesnių emocijų.
—–
CHRISTIAN KJELLVANDER – A Village: Natural Light (2016)
Švedų dainų ir muzikos kūrėjo ir atlikėjo Christian’o Kjellvander’io paskutinis, jo nuosavoje bažnyčioje įrašytas albumas „A Village: Natural Light” pasirodė pernai ir po pirmos perklausos buvo likęs „ant klaustuko”, bet dabar, jau po keliasdešimt kartų sukimo galiu pasakyti, kad šis įrašas kaip ir praeitas „The Pitcher” tapo susigyventu, mylimu ir dar neatgulusiu ilgesnei užmarščiai į muzikos įrašų kolekcijos lentyną.
„A Village: Natural Light” neturi jokių įmantrybių, Kjellvander’is toliau lieka ištikimas savo neskubriam alternatyvaus kantri stiliui ir manierų iš Nick Cave, Tindersticks, Justin Sullivan, Sivert Hoyem, Chris Isaak ir panašių stovyklų sąskambiams. Žodžiu, daug atpažįstamų įtakų, kurios visai netrukdo mėgautis paties Kjellvander’io sukurtomis turtingomis aranžuotėmis ir tekstais. Tik nereikia bandyti šį įrašą pamėgti skubiai prasukant – gražiausios vietos (gitarų partijos, pasikeitusi dainavimo ritmika, pritariamieji vokalai ir kiti netikėti akcentai) gali būti net nepastebėti. Albumas subrandintas ir šimtu procentu vientisas, bet kaip mėgstamiausius galima išskirti: paskutiniuosius Richard Hawley įrašus primenantį ir ryškiausiu albume priedainiu išsiskirianti „Midsummer (Red Dance)” bei moterišku vokalu paskaninta „Gallow”.
—–
PORCELAIN RAFT – Microclimate (2017)
Porcelain Raft – Italijoje gimusio Mauro Remiddi, jau kurį laiką gyvenančio Niujorke, projektas, kurį kritikai lygina su M83, Beach House ar, vokaliniu panašumu, net su Marc Bolan (iš T. Rex). Man Mauro Remiddi kūryba labiau primena Cocteau Twins, Mercury Rev ir Cascadeur mišinį.
Trečiuoju albumu „Microclimate” Porcelain Raft kiek nutolsta nuo elektronikos ir virsta tokiu svaiginančiu elektronikos ir roko eteriu, kuris įtraukia ir nepaleidžia. Nuo pat įžanginio „The Earth Before Us”, nuteikiančio svajingam, šiltam ir debesų minkštumo muzikiniam nuotykiui, iki dramatiškų finalinių akordų su „Inside the White Whale”. Tarpinėse stotelėse sutinkame tokių emocingų siurprizų kaip flaming lips’išką „Big Sur”, popsovą, tačiau fantastiškai tyrą ir neatsiklausomą „Rolling Over”, lyg iš progresyvaus roko epo įžangos nužengusią „Rising”, Mercury Rev pusbrolį „Kookaburra”, „Accelerating Curve”, kur randame dramatiškumo ir ryškesnį baltą triukšmą, kuris priartina Porcelain Raft prie The Pains Of Being Pure At Heart ir panašių popsiškesnių shoegaze‘rių. Su „Microclimate” Remiddi įlipo į naujus muzikinius vandenis ir galėtų ten pasilikti, nes juose Porcelain Raft skamba tikrai įdomiai ir neskęsta.
PS. Fiziniu pavidalu įrašas dar G. nepasiekė – laukiame CD formato, gal ten bus 12 takelių, ne 10, kaip vinile.
SHABAKA AND THE ANCESTORS – Wisdom of Elders (2016)
Kartais muziką norisi skirstyti pagal tinkamumą metų ar paros laikui. Šis albumas man labiausiai atsiskleidė tuo tamsiuoju paros metu, kai eiti miegoti kaip ir per vėlu, o keltis – per anksti. Tada levituoji kažkur tarp šio ir ano pasaulio ir klausai „Wisdom of Elders”, kuris tave būtent tokioje tarpinėje būsenoje ir palaiko. Ir tu nenori iš tos būsenos būti paleistas.
Londone gimęs saksofonistas Shabaka Hutchings su dar septyneriais muzikantais vienos kelionės į Johannesburgą metu užsidarė studijoje ir per dieną sukalė tokį Pietų Afrikos dvasia persmelktą vakarietiškai skambantį įrašą, kuriame džiazas parodo patį tvirčiausią muzikos šerdį, kylančią iš pačios žmonijos lopšio gelmių. Albume į vieną tobulai nugula afrikietiškas folkas, atliekamas nenugalimu Siyabonga Mthembu vokalu, ir džiazas – pačios pačiausios jo variacijos, nuo acid iki free. Paklausykite, pagaukite savo „Wisdom of Elders” laiką.
Dar norisi atkreipti dėmesį į visai neprastus, bet G. lentynoje nenugulsiančius įrašus:
Eilinis kokybiškas ECM leidinys – John Abercrombie Quartet „Up and Coming”;
Alex Clare, balandį pasirodysiančio gyvai Vilniuje, naujausias albumas „Tail of Lions”;
Kaip visada dykumų klajokliams skirta Tinariwen muzika, šįkart naujam albumui „Elwan” pasitelkusi ir žinomų vardų (Kurt Vile, Mark Lanegan);
Charlie Cunningham „Lines” – puikus debiutinis įrašas, turintis ypatingą atmosferinę aurą, kuri akustinio folko stiliaus muzikoje retai sutinkama.
2017-ųjų sausį pasipildėme taip.
