GADJO DILO / THE CRAZY STRANGER (rež. Tony Gatlif, 1997)

Ant Tony’io Gatlif’o, čigoniškų šaknų prancūzų režisieriaus, užsiroviau po „Djam“ (2017), vieno geresnių šiemet matytų filmų, kuris per plauką nelaimėjo lietuviškojo „Scope 100“ (vietoj jo į kino teatrus pakliuvo „Maroko istorijos“, bet jeigu kada pasitaikys proga pamatyti, „Djam“, tai nedvejokite – labai žiūroviškas ir šiltas filmas). Bet eikime prie 1997-ųjų „Gadjo dilo“, kuris pasaulyje buvo pristatomas „The Crazy Stranger“ („Pamišęs svetimšalis“) pavadinimu.

Jaunas paryžietis Stepanas atvyksta Rumuniją. Jis ieško dainininkės, kurios įrašo kasetėje prieš mirtį nuolat klausėsi tėvas. Paieškų kelias suveda vaikiną su čigonu Izidoriumi, kuris gerokai įkaušęs prisiekia, kad pažįsta ieškomą dainininkę. Tad Stepanas lieka gyventi čigonų bendruomenėje mažame kaimelyje, kur vyrauja sava tvarka, tradicijos ir kultūra.

Nereikia pažiūrėti daug filmo, kad suprastum, jog visa esmė suksis ne apie Stepano ieškomą dainininkę, bet apie Stepaną ir Sabiną, iš Belgijos grįžusią, savo vyrą palikusią ir prancūziškai pramokusią valdingą rudaakę su metaliniu iltiniu dantimi burnoje. Nenuorama Sabina tiesmuka, kiek nusivylusi santykiais ir vyrais, bet dar nepraradusi gyvenimo džiaugsmo, noro šokti ir patirti aistrą. 

Iš esmės tai komedija, kurios pagrindas gerai pažįstamas – į kitonišką bendruomenę bandantis įsilieti ateivis sukelia kurioziškų situacijų virtinę, kuri anksčiau ar vėliau išsprendžia jo pagrindines gyvenimo problemas.

Čigoniškas temperamentas, judesio kupina kasdienybė, jausminga muzika, priverčianti šokti sielą, girtas laukiniškumas – tokia atmosfera pavergia žiūrovą ir įtraukia į linksmą, nuotaikingą siautulį. Mažos romų bendruomenės kasdienybė ima skleistis kaip gražiausias pumpuras, o jo viduje matai, kad tas vakaruose susiformavęs neigiamas atspalvis yra tik etiketė tokių pačių žmonių, kaip ir tu. Nežinau, ar Gatlif’as šiuo filmu turėjo edukacinį tikslą nulupti čigonams kabinamas vakarietiškas etiketes, bet jam pavyko ir tai. Pavyko net sudominti čigoniška muzika – „Gadjo dilo“ garso takelis yra daug daugiau ir kitaip nei su tokia muzika mūsuose siejami, Goran Bregovic, Gogol Bordello ar Emir Kusturica. Ir kai kuriomis tradicijomis, kurias norisi išbandyti pačiam – pvz., sutrypti lėkščių daužymo šokį.

Vietomis ekrane išlenda kinematografinis falšyvumas: iš ugnies dirbtinai skrendančios vištos, neįtikinamai suvaidintos kelios tragiškos scenos, bet tai žiūrėjimo malonumo nė kiek nesumažina ir tuos trūkumus galima nurašyti filmo kūrimo istorijai. Gi iš tiesų Gatlif’as, norėdamas pabaigti savo čigoniškąją trilogiją („Les princes“ (1983) ir „Latcho Drom“ (1993), į Rumuniją atvyko dar tik su pradedančiu savo karjerą aktoriumi Romain Duris, kuris suvaidino Stepaną. O ekrane matoma čigoniškoji bendruomenė iš vis mažai ką turėjo bendro su kino menu. Net ir fantastiškai Sabiną suvaidinusi gaivališkoji Rona Hartner dar neturėjo didelės patirties prieš kamerą. Tad autentiškoje aplinkoje sukamas filmas su neprofesionaliais aktoriais pavirto į gyvenimišką improvizaciją, kuri, anot vieno šaltinio nedaug atsiliko nuo už kadro vykusios tikrovės – Duris įsimylėjo čigonaitę ir jau buvo nusprendęs savo gyvenimą pašvęsti taborui, bet režisierius jėga ištempė jį iš taboro ir iš šalies. Tad tai, ką matome „Gadjo dilo“, didžiąja dalimi alsuoja tikra gyvybe ir nesuvaidintais jausmais. Tokiais, kurie kyla iš pačios gelmės, kokiais norisi dalintis su kitais, kokius norisi patirti pačiam.

Paskutiniu metu mažai norisi rašyti apie kiną, nes tiesiog nekyla ranka ir atrodo, kad nieko jau ypatingo nepasakysiu, o ir patį mažai kas bestebina. Manau, ir šiuo tekstu nieko ypatingo nepasakiau, bet gal tai padės kažkam atrasti tikrai ypatingą filmą. Pažiūrėkite.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.