Garbė režisieriui! / Kantoku Banzai! (Japonija) [trailer’is]
Rež. Takeshi Kitano

Su įspūdžiais šiai dienai jau nespėju (oficialiam festivalio puslapyje kažkodėl net neminima, kad yra seansas šeštadienį), bet Takeshi Kitano filmą dar galėsit pamatyt sekamdienį ir pirmadienį. Ar verta? Tai nuo daug ko priklauso.

Apžvalgą norisi pradėti „Visiems žinomas Takeshi Kitano pristato…”, bet suprantu, kad ne visi naktimis nemiegojo ir žiūrėjo naktines televizijos transliacijas arba drąsiai gali įvardinti „Zatoichi”, „Lėlių” režisierių. O šiame filme režisieriaus braižo, filmų atpažinimas – labai svarbus, gal net esminis dalykas. Maža to, filme gausu citatų iš kitų Japonijos grand’ų kūrybos – filmo pradžioje matoma kone meditatyvi arbatos gėrimo ceremonija – 1:1 skolinys iš Lietuvoje rodytų Yasujiro Ozu filmų (tie, kam teko tai patirti, greitai atgamins). Bet nors filmas norint panašėja į kino enciklopedijos citavimą ir pajuokavimą citatų atžvilgiu, jį galima žiūrėti ir be specialaus pasiruošimo – galutiniam rezultate tai yra komedija, o po darbo lietuviai į kiną/ teatrą dažniau juk eina ilsėtis, pramogauti, o ne „dirbti”.

„Garbė režisieriui” – Takeshi Kitano pažado pildymas. Pažado daugiau nebekurti filmų apie jakudzas, mafiją. Tai ką jis dabar turėtų daryti, klausia balsas už kadro? Takeshi Kitano į šį klausimą atsako vaizdais – trumpomis istorijomis skirtinguose žanruose: siaubo, (siaubo) komedijos, ašarą spaudžiančios dramos, filmu apie nindzias. Kiekvienas žanras – atskira, su kitomis nesusijusi ir visiškai neišvystyta istorija, galima sakyti, jog tik jos užuomazgos, fragmentai, juodraštis. Kaip Takeshi Kitano sekasi su tuo tvarkytis? Tragiškai, labai blogai. Juokinimas, kurį viso filmo metu demonstruoja japonas, nėra itin aukšto lygio. Didžiąja dalimi tai parodija, komedija, kažkas į „Paties baisiausio filmo” pusę, tik skoningiau, profesionaliau, ne taip idiotiškai – net kai bajeriai pasisuka link antro galo. Stilių filmas turi.

Blogiausia „Garbė režisieriui” – juokinimas be aiškaus siužeto, charakterių išdirbimo. Tiesiog tai filmas ne apie kažką (kitą), bet patį režisierių, deja, mažai pasakantis ir apie jį – tik tai, kad jo galvoje dabar „creative destruction”. Vienoje filmo vietoje, Takeshi Kitano su savo lėle-klonu atėjus pas daktarą, monitoriuje vis keičiasi pavardės – visos jos priklauso Japonijos žymiausiems kino veikėjams. Tai lyg ir filmo iškodavimas – tu negali pabėgti nuo savęs. Ką tu bedarysi, kuo tu beapsimetinėsi, tu visuomet liksi savimi, tuo, kas yra tavyje. Ar tu kovosi su nindzėmis, ar verksi dėl moterų – visur jausis ta lėlė – nepajudinamas Takeshi Kitano. Tai gal neverta nuo savęs bėgti, jeigu tai nepavyksta ir laikas vėl pradėti sukti gerus filmus. Taip, kaip jauti, išeina. Antraip naujų gerbėjų nerasi. A, Kitano?

Likę seansai: 29 d. 14:30 / 30 d. 21:10 / 31 d. 20:40.

~ p.s. ~

Jeigu jums patinka tai, ką daro www.g-taskas.lt, pabalsuokit už mus konferencijos “BLOGin 2008″ organizuojamuose geriausio tinklaraščio rinkimuose (mus rasite pačiame gale – labai “taiklioje” “Visuomenės” kategorijoje). Balsuoti čia ->