Nors mano „Gala” festivalis prasidėjo tik vakar, moteriškąja savo dalimi intuityviai jaučiu, kad per vieną dieną pamačiau ir geriausią festivalio filmą, ir žiūroviškiausią. O tai dažnai nėra tas pats.
Orkestro vizitas / Bikur Ha-Tizmoret (Izraelis)
Režisierius: Eran Kolirin
Netikrinau, bet beveik neabejoju, kad nemaža dalis iš gausybės apdovanojimų, kuriuos gavo šis filmas – žiūrovų simpatijų (toks apdovanojimas, kurį Lietuvoje visada gauna Kim Ki Dukas). Tokie filmai turėtų būti rodomi penktadieniais, kai į kino teatrus užsukančių žmonių galvos yra pervargę po darbo savaitės ir per festivalių atidarymus/ uždarymus, kai reikia pamaloninti tiek vieno miesto grūdų savininką – rėmėją, tiek ir išrankų kino gerbėją.
„Orkestro vizitas” – tai komedija apie tai, kaip „Policijos orkestras iš Egipto atvyksta groti į Izraelį. Oro uoste nesulaukę organizatorių, svečiai nusprendžia patys susirasti Arabų kultūros centrą, bet įlipa ne į tą autobusą.”. Visas filmas – tai šių aštuonių muzikantų naktis svetingame Izraelio miestelyje belaukiant rytinio autobuso į jiems reikalingą miestą. O naktis – tai daug skirtingų istorijų, nes kas ryto laukia su gražuole vietinės užeigos savininke, kas vieno izraeliečio šeimoje prie gimtadieninio stalo, kas šokių aikštelėje. Ir tos atskiros istorijos, lyg atskiri paveiksliukai – gražūs savaime, nežiūrint jų tarpusavio ryšio. Panašų įspūdį paliko „Scanoramoje” rodytas Roy Anderssono „Tu gyvendamas džiaukis”. Švedams juokinti sekėsi geriau, bet, kad jų medžiaga buvo tokia – kiek pakilusi virš realybės. Izraelio kūrėjai istorijas vynioja aplink tikrus žmones, jausmus ir tuo, jeigu ne prie juokingumo, tai bent nuotaikingumo, įneša gerokai daugiau šilumos negu šiauriečiai. Bet galų gale, tiek vienas, tiek kitas kenčia nuo to paties – tai, kaip istorija atskleidžiama yra kur kas svarbiau negu pati istorija. Dar jeigu „Tu gyvendamas džiaukis” gali išvedžioti, jog… Tai orkestro naktis tėra naktis – fragmentas iš gyvenimo, kuris papasakotas nesukelia naujų minčių. Akimirką net nuvargau laukti naujo juokelio vardan juokelio ir mėgindamas išvengti akis gadinančio juostos arba „Forumcinemas” vaizdininku projektuojamo defokuso maloniai nusnūdau. Sapnavau, kad šį filmą drąsiai galima rekomenduoti kiekvienam, kaip būtiną pamatyti.
Paskutinis seansas: Sausio 31 d. 21:00
Tai – Anglija / This is England (D. Britanija)
Režisierius: Shane Meadows
Tai, kuo visų pirma išsiskiria „Tai – Anglija”, yra autentika. Ne karališka, ne džentelmeniška – kitokia. Jeigu teko skaityti palyginimus su „Traukinių žymėjimu”, jau galite įsivaizduoti, ką pamatysite. Aštuoniasdešimtieji… Kai Didžiojoje Britanijoje didelis nedarbas, valdžioje Margaret Thatcher, vyksta karas dėl Falklando salų, o šalyje visos sąlygos atsirasti ir veikti skinhead’am. Tokių draugijon papuola ir Šonas. Kai pakankamai taikiai nusiteikusiai gaujai ima vadovauti iš kalėjimo grįžęs vadas, kai kurie jos nariai pasitraukia, bet… Šoną sužavi viena iš kardinalių minčių, kad destruktyvi jų veikla, tai būdas suteikti prasmę toms bereikalingoms Falklando salų karo aukoms, tarp kurių ir Šono tėtis.
Ilgą laiką galima tiesiog mėgautis istorijos eiga, muzika, vaidyba – elementais, kurie taip gerai sukimba tarpusavyje, jog atrodo, kad stebi skaniai pateiktą dokumentinį socrelizmą. Bet būtent tai, kad taip nėra ir yra stiprioji filmo dalis. Po seanso išeini ne vien tik su mintimis apie sudaužytus snukius, rasizmą, žiaurumą, bet ir galvodamas apie kai kurių dalykų, pavyzdžiui karo, beprasmiškumą, žmonių vienišumą ir bendrai įvairų laipsniavimą – kas už ką geresnis, ir kas ko vertas. Kad kiekvienas bandymas būti geresniu už kažką, neišvengiamai reiškia kažkieno pažeminimą. Kartais tas pažeminimas yra mirtis, kartais – kraštutinis nacionalizmas, religinis fundamentalizmas. Ir čia aš prisimenu „Dire Straits” dainos „Brothers in Arms” (beje, ji – apie Falklando salų karą) žodžius: „There’s so many different worlds So many different suns And we have just one world But we live in different ones” bei pirmą kartą www.zeitgeistmovie.com išgirstą Jimi Hendrixo citatą: „When the power of love overcomes the love of power, the world will know peace.” – ir tai man lyg pagrindinė šio filmo mintis/ problema bei išvada tuo pačiu metu.
Paskutinis „must see” seansas: Sausio 31 d. 18:45
Mano gradacijoje iš 4-ių matytų filmų (Be Orkestro) – Nr.3
Smagu, kad skoniai skiriasi! Šiandien pažiūrėjau vieną iš tų filmų, kuris tau aukščiau už „Tai – Anglija” – „Ploy” – ir net neįsivaizduoju kuriame fronte azijiečių darbas lenkia anglus.
O dabar kita naujiena. Panašu, kad „Orkestro vizito” žiūroviškumą pastebėjo ir mūsų festivalio organizatoriai, todėl..
SKELBIAMI PAPILDOMI FILMO „ORKESTRO VIZITAS” SEANSAI:
Vasario 2 d. (šeštadienį) 17.00
Vasario 3 d. (sekmadienį) 17.00
Orkestro vizitas – puiku puiku, labai saunu, kad atveze i Lt ir gana greitai toki filma..
Nevisiškai, bet prieštarauju. ORKESTRO VIZITAS man – silpniausias sausio mėn GALA filmas. Ne, jis iš principo geras. Ypač lyrizmo, vaizdelio ekrane atžvilgiu. Tik ne komiškumo. Filme juokininimas tarsi „pritemptas”, nes kaip ir nebūtinas. Ką gi, žiūrovai ploja. Reiškia gerai, kad organizatoriai filmą atvežė. Vis dėlto norėjosi, kad papildomų seansų nusipelnytų PLOY, SPĄSTAI, ar ANGLIJA.
Mačiau tik tris, bet ir man jis silpniausias. Bet to, kad žiūroviškiausias negaliu paneigti – plojimai ir pilnos salės sako savo ;) Po mano taip NEKENČIAMO „Scanoramos” „Iliuzijų traukinio” publika irgi plojo, bet.. Kas iš to?
Tiesa, taip ir nesupratau, kodėl taip aukštai buvo iškeltas „Ploy”? Gražus filmas, įdomiai tekantis, bet.. Nelyginčiau jo su italų „Po saule”. Ten po filmo lieka daug klausimų į kuriuos būtina atsakyti, tuo tarpu čia atsakysi į tuos klausimus ar ne – esmės nepakeis, viskas aišku. Koks skirtumas: gavo ji į akį ar kažkur susitrenkė? Esmė, ką akivaizdžiai savo sapnuose matė jis, ji ir ji – tai tiesiog skirtingi požiūriai į meilę, santykius, kurie susiję tiek su amžiumi, tiek patirtimi, lytimi.
Aš sulyginau tik viena prasme – neatrodo, kad filme realūs buvo tik du veikėjai? Net Ploy galėjo būti jų vaizduotės vaisius. O galėjo ir – ne…
Filmai kalba visai apie ką kitą, bet viename viską sugalvojo vienaqtvėje įkalintas elektromeonteris, o čia – gal būt praradusių bet kokius tarpusavio dvasinius ryšius herojų pora.
Kaip esu minėjęs, PLOY ne visur šiltai priimtas.
O aš turiu omenyje, kad tai nieko nekeičia – buvo du tikri herojai ar 6.
Ginčijatės dėl subjektyvių dalykų. Gal jau gana?.. :)
Dieve, žmonės, kas jums darosi? Kažkas diskutuoja apie filmus, o kažkas jų net nematęs nori sustabdyti.. :-/
Dieve, kokie mes jautrūs iš pat ryto.. :)
nuejau i paskutini „Orkestro vizito” seansa ir nenusivyliau. tikrai geras filmas, kuriame forma balansuoja panasiame lygmenyje su turiniu. ir nors nei vienas ju nepretenduoja buti isskirtinis, taciau grazi ju sinteze paverte orkestro nuotykius itin malonia sekmadienine pavakario perziura. 9/10, nes negaila uz tokius ispudzius.
„Orkestro vizito” humora supranta zmones, bent kiek susigaudantys dvieju kulturu – islamiskosios ir judaizmo (politine prasme dar siauriau-artimuju rytu arabu ir izraelio)komunikacijoje. nesistebiu kad kazkam nepatiko, nes daug detaliu liko nepastebeta :) man ten buvo tiek subtilaus tiek arabus, tiek izraeliecius pasiepiancio humoro, kad ojojoj :) nereikia viska vertinti iprastais kino standartais, reiketu lavintis visapusiskai, jeigu jau tokia „autoritetinga ir konkrecia” nuomone issakot. filmas tikrai gilesnis nei atrodo eiliniam ziurovui :)
pvz. nedaugelis suprato kodel egiptiestis kepure pakabino ant tanko nuotraukos, ar parode kazkokio dedules portreta – cia skaudus Egipto pralaimejimas Izraeliui 6 dienu kare del Sueco.
eileje virs manes sedejo litvakai, jie leipo is juoko stebedam kai kuriuos epizodus :)
Lukai, sakai į kiną eiti neperskaičius viso wikipedia turinio neverta? Esu įsitikinęs, kad bent 97% visų su manim salėje buvusių žiūrovų apie aplinkybes žinojo ne daugiau negu aš, tačiau tai jiems nesutrukdė nuolat juoktis – juk pilna akivaizdžių bandymų juokinti, tik.. Būten bandymų. Daugybę kartų esu sakęs – jeigu žmogus žiūri komediją ir nesupranta iš ko juoktis, tai gali reikšti, kad pateikiamo humoro jis nesupranta. Gi jeigu mato, kad štai „ten” ir „ten” yra juokas, bet nesijuokia, reiškia, kad arba tie juokeliai jau atgyvenę, atsibodę, arba ne tokie jau ir juokingi. Kaip sakė Arūnas – kai kur to juokinimo visai ir nereikėjo – drama irgi suteikia komiškumo, bet ne… Buvo nutarta, kad reikia juokinti akivaizdžiai.