Romanas. Kitos knygos, 2007 m., 168 psl. iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas.

Genijai jau gyveno ir numirė. Kentėdami. Už savo išskirtinumą. Kaži, ar kenčia UAB „Dangaus žydrynė“ darbuotojai/savininkai parinkdami savo bendrovei tokį pavadinimą, bet tikiuosi (duok Dieve) tai nesusiję su Georges Bataille tokio paties pavadinimo romanu.

Kad kūrinys parašytas iš kančios ir negalėjimo nerašyti išduoda ne tik turinys, bet ir faktas, kad nuo parašymo (1935 m.) iki išspausdinimo (1957 m.) praėjo 22 metai. O Bataille nevengė ir nebijojo visuomenės atsiliepimų: jau iki tol buvo išėjusi desadiška „Akies istorija“ ir šventvagiškas „Abatas C.“ pasakojimas. Tebūnie palaiminti tie Bataille draugai, kurie įkalbėjo romaną išspausdinti, ir tie, kurie, žinodami iš anksto, kad bus pasmerkti komercinei nesėkmei, pasiryžo „Dangaus žydrynę“ išleisti lietuviškai.

Realus pasakojimas apie save niekam negali būti įdomus, jei tu nemoki iš mobiliako mikroschemų išlydyti aukso ar nenusakai buitinio bombos pasigaminimo recepto. Mažai ką jaudina šiandien svetimo kančia. Pavyzdžiui, ar tau įdomu, kad Bataille išsiskyrė su žmona ir apibūdino tą laikotarpį taip: „aš alinu save, kol nuo gėrimo, bemiegių naktų, paleistuvavimo priartėju prie mirties“? Nerealus, bet veik autentiškas ir didžiąja dalimi biografinis romanas apie žmogaus išmėginimą kančia kalba apie mus visus. Kiek mes esam brangūs sau kritiškais gyvenimo momentais? Kokiais būdais imamės švaistyti ir marinti save, kai viskas sugriūva ir nebėra nelaimingesnio žmogaus pasaulyje už tave? Kokią prasmę gali turėti kitų jausmai, norai, troškimai, meilės, kai tau pohui viskas, išskyrus tą vienintelę, prieš kurią net nestovi, bet su kuria garantuota buvimo pilnatvė? Gali nuo aušros iki aušros trankytis ir vartytis su kita, kitomis, santykiauti, žeminti ją, jas, gerti alkoholį ir gyventi nemigoje, bet tai neišgydo, neišvalo ir neišvaduoja iš nervingumo ir siuto, kuris ima dėl visuomenės abejingumo viskam ir ypač sau pačiam. Bataille pyko dėl negalėjimo laisvai reikšti savo politines, seksualines, filosofines pažiūras. Nors greičiau pikta buvo dėl žmonių bukumo, ribotumo, negalėjimo priimti ir nenoro įsiklausyti į kitokių filosofavimus. Pavyzdžiui, Markizas de Sadas šiandien laikomas savotišku seksualinio nukrypimo, sadizmo pradininku. Žmonės, tame tarpe lietuviai, mielai pirko, skaitė ir tebeskaito „Teresę“ , „Filosofiją buduare“, „Meilės nusikaltimus“ ir nebepyksta, kad Sadas rašė: „Galbūt mūsų idėjos per drąsios. Na ir kas? Argi mes neišsikovojome teisės sakyti viską?“ , tai nėra ko pykti ir ant Bataile, kuris po daugiau nei šimtas metų po Sado mirties parašo savo tiesą – savo idėją:

„Klausyk, Ksenija. Esi įsitraukusi į literatūrinį judėjimą ir turbūt skaitei Sadą, greičiausiai Sadas tau labai patiko, kaip ir kitiems. Taigi tie, kurie žavisi Sadu yra sukčiai, girdi? Sukčiai…
<…> Aš galima sakyti rėkiau:
– Ar jie buvo valgę šūdo, taip ar ne?“

Aš paklausiu: ar tu esi valgęs šūdo? Ne? Tada ir Sadas tau negali patikti. Negali patikti tai, ko nesi patyręs. Bateille bandė tą pasakyti, išgryninti savo kūriniuose. Jis bandė nebūti liokajumi, nesėdėti kaip Sadas tikrame kalėjime ir kaip ne Sadas visuomenės nuomonės kameroje,- buvo žmogus turėjęs tą drąsą, apie kurią kalbėjo Sadas. Bataille davė seksualumui ir žodžio laisvei kitokią erdvę. Žinoma, galima jį ir smerkti dėl to, kad nedrįso pirmųjų savo kūrinių spausdinti tikruoju vardu, kad „Dangaus žydrynę“ taip ilgai slėpė nuo viešumos. Vienok, Bataille kūrybos įtaka pasaulio literatūroje buvo ryški, ir tikiuosi, kad dar paveiks ir lietuvių kūrėjų rašliavas. (Šioje vietoje prisiminiau Bataille „išteisinimą-pagydymą“, kurį paskelbė ne ką mažiau kančios ir beprotybės patyręs prancūzas Michel Foucault. Norintiems susidomėti Foucault asmenybe ir darbais siūlau pradėti nuo P. Duncker grožinės literatūros romano „Haliucinuojantis Foucault“).

Sugrįžtant prie romano „Dangaus žydrynė“, jei aš buvau apie jį pradėjęs, tai yra kenčiančio vyro dėl moters dingimo iš jo gyvenimo istorija. Eilinis serialų scenarijus. Ir neeilinė kelionė savęs išlaisvinimo iš praeities šešėlių link. Daug tiesos apie tuos, kurie vienų požiūrių, peržengia ribą, kitų manymu, tik padeda kelionę kūniškosios palaimos link. Meilė, nepagarba, įskaudinimas, pažeminimas, sadizmas – kaip visa tai gali dėrti tarpusavyje? Tiesiog šitaip:

„Juk puikiai žinai – jei tavęs nemylėčiau, nebūčiau toks žiaurus. Galbūt aš norėjau dar šiek tiek didesnės kančios.“ Galbūt aš norėjau dar labiau tave mylėti, tik tu nesileidai. Tu buvai morali, drovi, normali. Ir tai buvo didžiausia klaida, nes „man būtinai reikėjo, kad būtum pamišusi, man to būtinai reikėjo, kad nenumirčiau.“

Tau nereikia, kad tavo antra pusė būtų pamišusi tiek, kiek tu? Tada jūs išsiskirsit. Išsiskirsit neatlikę kosminės sueities kapinių pašonėje, nepamatysit, kokia gali būti dangaus žydrynė, nesirgsit iš meilės iki vėmimo, negersit iš meilės iki žemės graibymo, nespjausit į visus šansus dėl vieno negarantuoto, nedarysit dar tūkstančio beprotiškų (nedorovingų) dalykų, kokius išdrįso su kitais ir savimi daryti romano herojus. Ir tada tau nėra ko skaityti „Dangaus žydrynės“.

Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.skaityta.lt