Kas negyvas, niekada nemirs

Antrasis nesibaigiančios ir dar nepabaigtos epopėjos “Ledo ir ugnies giesmė” tomas. “Karalių kova”, arba visi nori būti karaliais. Tik to karaliavimo privalumų kaip anksčiau, taip ir čia neįžvelgiau. Paprastai fantastika sukasi apie blogio ir gėrio dvikovas, tačiau George’as R. R. Martinas įrodė, kad įvykiai gali suktis ir apie sostą.

Po “Sostų žaidimo” jau žinojau, ko galiu tikėtis iš GRRM, ir tą gavau su kaupu. Žudynės, politika, išdavystės, sąmokslai, karai, taktika ir, pagaliau, iš po gilaus žiemos miego prabundanti fantasy, kuri ir “Karalių kovoje” dar neįgavo lemiamos reikšmės siužeto posūkiams, tačiau vis dažniau ėmė alsuoti į veikėjų pagaugais nuėjusias nugaras.

Tiesa, pasigedau Kitų. Kur šie dingo? Ar GRRM juos pamiršo, ar jų valanda dar išauš? Sužinosiu, matyt, vėliau.

Šiaip, skųstis nėra pagrindo, nes naujų vardų, pavardžių, pravardžių čia tiek, kad spėk gaudyti. Kartais dėl to ima siutas. Kaip ir dėl pastraipų: kas kokia vėliava, herbu pasidabinęs, kas išstatyta ant stalo, kas dar nepaliesta, o kas jau veikėjų rankoje ir burnoje, kas sėdi šimtaviečio stalo vidury, o kas gale… GRRM dėmesys veikėjo aprėdams kartais varo į neviltį: aplinkui verda karai, sprendžiasi gyvybių ir mirčių klausimas, pagrindinių veikėjų gyvastys kabo ant snarglių, o kūrėjas kuria ir ramiai puslapių puslapius tyčiojasi pasakojimu, kaip karalius po mūšio lyg Grybauskaitė Rotušėje dalija titulus, žemes ir padėkas.

Ilgainiui įgudau tokius aprašus prabėgti paviršiumi ir eiti prie esmės. Nors GRRM jau ne kartą įrodė, kad esmė slypi smulkmenose, viename posakyje, viename žodyje, kuris gali atskleisti veikėjų poelgių priežastingumą. “Giemės” esmė (vėl) slypi ir dialoguose, kuriais prasideda ir baigiasi mūšiai, priimami sprendimai ir nuosprendžiai, atveriamos praeities paslaptys ir rašoma nauja istorija. Tuose pokalbiuose netrūksta ir blevyzgų, tad ne kartą skaitydamas GRRM prisiminiau Gleno Cooko “Juodosios gvardijos” pirmąsias knygas, kur veiksmo viename puslapyje tiek, kiek pas GRRM – dešimtyje. Bet toks žodinis fabulos perteikimas – paties kūrėjo sumanymas, ant kurio pykti negaliu.

Įpusėjęs “Karalių kovą” jau sakiau sau, jog paburbėsiu dėl autoriaus negebėjimo įvykių perteikti aprašymais, bet lyg nuspėjęs mano kėslus GRRM į knygos pabaigą trenkė tokį mūšio Juodųjų Vandenų įlankoje aprašą, kad maža nepasirodė. Tiesiog erelio akimis iš viršaus mačiau prieš akis visą mūšio ant vandens sceną, su laivų skaičiumi, kraštovaizdžio detalėmis, taktinėmis gudrybėmis ir ugnimi alsuojančiu oru. Žodžiu, GRRM yra meistras ir taškas.

Žinoma, jis šiek tiek išvargina. Akis, lakstančias puskapiais, protą, dėliojantį veikėjus ir siužetą į lentynėles, gimines ir artimuosius, kurie ima tyčiotis, o vėliau – rimtai širsti už pabėgimą nuo realybės. Ir jiems nepaaiškinsi, kad ne metas vakarienę aptarinėti, kai blogiukai seka Hodoro su Branu ant pečių pėdsakais.

Kas dėl lietuviškojo leidimo – jis sunkus. Ta prasme, jog ranka paskausta ir tokios plytos su savimi po troleibusus nepasitampysi. Reikėtų ir minkštų viršelių leidimo. Gerai, kad yra elektroninis variantas, kuris sveria mažiau, tik su tokiu nepatogu žemėlapį tyrinėti ar priedą su veikėjų giminystės ryšiais atsivertinėti.

O ir Leono Judelevičiaus vertimas slydo be trukdžių. Girdėjau, fanai dūzgė, jog kai kurie vardai, pavardės nesutampa su Rasos Tapinienės verstaisiais, bet man tokie dalykai neužkliuvo. Gal dar pamišimo laipsnis ne tas? 

—–

Informacija apie knygą: [romanas] / George R.R. Martin „A Clash of Kings”; iš anglų kalbos vertė Leonas Judelevičius. – Vilnius : Alma littera, 2013. – 756, [2] p. : iliustr., žml. – (Ledo ir ugnies giesmė ; kn. 2). ISBN 978-609-01-1093-5