Žiauriai gerai. Ta prasme – ir žiauriai, ir gerai. Kitaip “Kardų audros”, trečiosios ciklo „Ledo ir ugnies giesmė” knygos pora žodžių neapibūdinsi. GRRM savo plunksna (ar klaviatūra) pamosavo taip, kad kartais jam norėjosi stiprokai spirti į minkštąją. Jei pirmojoje knygoje galvą padėjo vienas pagrindinis veikėjas, tai trečiojoje tokių buvo ne du, ir ne trys – kardai čia švytravo be paliovos ir ne kartą atrodė, kad visi vieni kitus išžudys ir nebebus kam sėsti į Geležinį sostą.
Galų gale visus mus apgaubia naktis, tik kai kuriuos per anksti.
Taip, naktis sklinda “Kardų audros” puslapiais nesustabdomai. Ir negaliu sakyti, kad man tai nepatinka, tik imu būgštauti, jog tolimesni ciklo tomai nebeturės jau įsimylėtų personažų, iš kurių perspektyvos butų įdomu sekti suktai susuktą istoriją. Bet palikime būgštavimų pagrindimą ateičiai ir pasikapstykime po “Kardų audrą”.
Čia visą dėmesį prikausto mistiniai reikalai, vykstantys už ir prie Sienos, Tirionas, besisukantis Geležinio sosto politiniuose labirintuose, Starkų giminės likučiai, besiblaškantys po pasaulį, ir Daneiris, žygiuojanti su savo drakonų armija susigrąžinti sosto. Žodžiu, visose karalystėse tebeverda intrigos, sąjungininkų, draugų ir priešų pozicijų permainos, kareivėlių perstumdymas ir galios svarstyklių pokyčiai. O visame tame už laisvę, garbę ir gyvybę kovoja atskiri herojai.
Kai kurių veikėjų (Arijos, Brano) klejonės nuo Tamošiaus pas Kermošių ima rodytis beprasmėmis ir prašosi greitesnio išrišimo ar mažiau dėmesio; kai kurios scenos, atrodo, turi daugiau eilučių, nei vertėtų, nes šioje ciklo dalyje nesuvaidina esminės rolės; kai kurie ištęsti dialogai apie tą ar aną ima erzinti… bet visa tai tik todėl, kad prieš tai buvęs skyrius baigėsi pačioje įdomiausioje vietoje, arba dėl to, kad, palyginus su stogą raunančiomis Kruvinųjų vestuvių scenomis, kitkas nublanksta.
“Kardų audros” pradžioje esanti “Pastaba dėl įvykių sekos” kiek subalamūtina, nes galima pamanyti, kad knygoje nebus tiesioginės “Karalių kovos” tąsos, bet nieko panašaus – prasideda ten, kur “Karalių kova” baigėsi. Keista tik, kad raudonosios kometos danguje nebeliko, bet, sakykim, ji praskrido.
“Kardų audroje” Martinas lyg leidžia prisiliesti prie viso ciklo esmės, ar bent nusako, kas yra viso ciklo varomoji ašis ir ko bus galima tikėtis ateityje. Štai ta esmė, kuri per smulkias intrigėles, kraujus ir pūlius gal ne visiems pasimatė:
Nuo pat pasaulio pradžios vyskta karas ir, kol jis dar nesibaigė, visi žmonės turi pasirinkti, į kurią pusę stos. Vienoje pusėje Rhloras, Šviesos valdovas, Ugniaširdis, Liepsnos ir Šešėlių dievas. O prieš jį – Didysis Kitas, kurio vardo nevalia ištarti, Tamsos lordas, Ledo siela, Nakties ir Siaubo dievas. Mes renkamės ne Barateoną ar Lanisterį, ne Greidžojų ar Starką. Renkamės mirtį arba gyvenimą. Tamsą arba šviesą.
Apie vertimą į lietuvių: trečioji knyga – trečias vertėjas. Tai nedžiugina. Ir nors po Tapinienės ir Judelevičiaus vertimo šturvalą perėmusi Jovita Liutkutė neatbaidė nuo vertimų, tačiau vietomis norėjosi didesnio išradingumo ar išnašų, kur, pavyzdžiui, jaunesniam skaitytojui būtų paaiškinta tokių tikrinių vardų kaip Haitaueris ar Naitsongas reikšmė anglų kalba.
—–
Informacija apie knygą: romanas, George R.R. Martin „A Storm of Swords”; iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė. – Vilnius : Alma littera, 2014. – 987, [3] p. – (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 3). – ISBN 978-609-01-1329-5 (įr.)
