Sutikę moterį visi vyrai tampa riteriais ir … juokdariais.
George’as R.R. Martin’as moka rašyti. Tą jis ne kartą įrodė ir niekas dėl to nesiginčija. Jo „Ugnies ir ledo giesmės” ciklas (nors dar ir nebaigtas) jau seniai tapo literatūros fenomenu, tad skaitytoją lengva pritraukti ir šalutiniais ciklo produktais. Tokie yra trys pasakojimai apie riterį Dankaną Aukštąjį ir jo ginklanešį Egą (orig. Tales of Dunk and Egg).
Skirtingais laikotarpiais parašytos trys novelės (taip, neapsigaukite, tai ne romanas, kaip rašo lietuviškame leidime): „Klajojantis riteris” (The Hedge Knight, 1998), „Prisiekęs kalavijas” (The Sworn Sword, 2003) ir „Paslaptingas riteris” (The Mystery Knight, 2010) sudėtos į vieną knygą ir pavadintos „Septynių karalysčių riteris”, pasakoja apie tą patį pasaulį, tik buvusį maždaug šimtas metų atgal iki „Sostų žaidimo” įvykių. Tik čia būtina dar kartą įspėti skaitytoją, galintį iš knygos nugarėlės aprašų susidaryti neteisingus lūkesčius, tai nėra tai jokia „Ugnies ir ledo giesmės” ciklo priešistorė. Kai kur minimos tos pačios vėliavos ir herbai, giminių pavadinimai, tačiau nėra čia nei Kitų, nei skraidančių drakonų (išskyrus vieną jų kiaušinį) ir jokios tiesioginės sąsajos su pasiilgtais personažais ir veiksmo vietomis.
Pasakojimai apie Dankaną ir Egą kelia įspūdį, jog Martin’as norėjo atsipūsti nuo žiaurių ir daugiasluoksnių ciklo siužeto linijų, tad ėmė ir atsipalaidavimui sukurpė paprastesnius kūrinėlius, kurie ir neturėjo tikslo prilygti „Sostų žaidimo” įspūdingumui. Tad nieko keisto, kad ir neprilygsta – po suaugusiems skirtų „Sosto žaidimų” daugiatomio šie pasakojimai primena paauglystėje skaitytą legendą apie Apvaliojo stalo riterius, Robino Hudo nuotykius ar riteriškuosius Walter’io Scott’o romanus. Paauglystėje ir „Septynių karalysčių riteris” būtų, matyt, palikęs geresnį įspūdį, nei dabar.
Pasakojimai apie Dankaną ir Egą skaitosi lengvai, tačiau istorijų rėmai tokie gan šabloniški, neintriguojantys (dalyvavimas riterių turnyruose, jau gan pabodęs kovimosi kardais teismas, kova už silpnesnius, vestuvės su jau matytomis cikle tradicijomis) ir Martin’as įprastų staigmenų nepateikia. Ok, kartą atgaivino širdį iš šalmo iškritęs gabalas smegenų, tačiau tokių gaivių vietų Dankano ir Ego istorijose labai maža. Atrodo, lyg Martin’as būtų išsikvėpęs ar nesistengęs. Vienas prastesnių šių pasakojimų sprendimų yra pagrindinis herojus – riteris Dankanas Aukštasis. Jis stokoja charizmos, įdomumo, įtikinamumo, o tai ypač ryšku, kai šalia jo žygiuoja šmaikštus ir gyvas ginklanešys Egas. Dankanas yra per paprastas herojus, kuriam visiškai nepavyksta groti pirmuoju smuiku. Galima įsivaizduoti, kad tie patys nutikimai papasakoti iš Ego perspektyvos būtų daug patrauklesni.
– Žinau, kas jis. Nori į ausį?
– Ką gi,- tarė Egas,- jau geriau antausis nei žmona. Juo labiau mirusi, sere. Vanduo užvirė…
Martin’as ir trumpame žanre geba supykinti gebėjimu pateikti daugybę veikėjų plepalų „ne į temą”, herbų ir vėliavų aprašų, valgių ant stalų aprašymų ir pan., tad akis ne kartą skaitant peršoko vieną kitą pastraipą. O tai, mano vertinimu, nėra ypatingos knygos požymis.
Knygą išvertė ta pati, paskutiniąsias ciklo knygas vertusi, Jovita Liutkutė, kurios tekstas darosi vis labiau sklandesnis. Net randame porą išnašų apie vertimo niuansus.
Knygą išleido „Alma littera”, kuri, norisi tikėti, neapsiribos tik „Ugnies ir ledo giesmės” ciklu, o išdrįs išleisti kokią trumpesnio žanro GRRM kūrinių rinktinę.
Galutinė išvada apie „Septynių karalysčių riterį” (arba apie „Pasakojimus apie Dankaną ir Egą”) bus tokia – skirta tik prisiekusiems „sostų žaidimų” fanams.
