GEORGE R.R. MARTIN „Sostų žaidimas“

Kai įsiveli į žaidimus dėl sosto, arba laimi, arba miršti.

Šešiolika metų turėjo praeiti, kol mūsų leidėjai suvokė, kokia aukso gysla esti amerikiečio George R. R. Martino fantastinė epopėja “Ledo ir ugnies giesmė”. Per tą laiką ne vienas jau originalo kalba įveikė visus penkis storus tomus, nekantriai laukia dar dviejų knygų ir meldžiasi, kad rašytojas – drūtas barzdočius, atrodantis lyg nužengęs iš Tolkieno istorijų – nepaliktų pasaulio nepabaigęs savo giesmės.

Tad keistoka rašyti apie “Sostų žaidimą” (Game of Thrones) – toks jausmas, jog visi aplink jau yra arba skaitę, arba žiūrėję serialą, arba žaidę stalo žaidimą, arba bent girdėję, jog šitas reikalas gali užkrėsti priklausomybe, todėl kol kas laikosi atokiau. Žinoma, fantastikos skeptikai liks prie savų geldų, net jei jiems imsi įrodinėti, jog kai kuriuose magiškojo realizmo kūriniuose to pramano yra daug daugiau, nei “Sostų žaidime”.

Dar nežinau, kaip ten bus toliau, bet pirmoji epopėjos knyga netgi erzino retomis magijos, kurios norėjosi kiek daugiau, užuominomis, tačiau kaip pirmapradžio trilogijos užmanymo balansas “Žaidime” išlaikytas nepriekaištingai – visa mistika veik visus pusseptinto šimto puslapių gaji tik personažų galvose, prietaruose, legendose ir drakoniškos istorijos puslapiuose, bet nuojauta, kad “bildukai” tuoj įsiverš į žmogiškų žaidimų areną neapleidžia nė minutei.

Martin’as savo “Giesmei” sukūrė visą pasaulį, kuriame žiemos ir vasaros gali trukti dešimtmečius, pasaulio šiaurėje stūkso Siena, jau šimtmečius sauganti žmones nuo kažko baisaus, o pietuose šiltai soste sėdi karalius ir valdo septynias karalystes. Čia ir prasideda, vėliau išplintanti po visą žemę, kova dėl valdžios vardan valdžios, kuriai laimėti visos priemonės tinkamos: intrigos, puotos, sąmokslai, riterių turnyrai, nuodai, kardų žvangėjimas, šnipinėjimas – savotiška europietiškųjų viduramžių stiliaus politika.

Paraleliai vyniojamos dar dvi siužetinės linijos: prie mistiškosios Sienos Nakties sargyba bando įminti mįslę, kodėl jų sniegynuose dingsta ir taip retų gretų nariai, ar tikrai kalbos apie sugrįžusius Kitus yra pagrįstos, o rytuose, už jūros, karaliaus ištremti brolis ir sesuo savaip bando sukurti armiją, padėsiančią susigrąžinti Geležinį sostą.

Taip, veikėjų čia tikrai daugiau nei daug ir autorius nesivargina išsamiai jų pristatinėti, o iš karto įmurkdo į istoriją, kurios veikėjai nesicackina su skaitytoju, kalba užuominomis, beria vardus, prisiminimus, kurie praslysta nieko nepalikdami. Teko įkopus į šimtąjį puslapį, kai jau viskas stojo į savas vietas, sugrįžti prie pirmųjų skyrių, kurie tik tada atsiskleidė visu gražumu. Skaitant tikrai pravertė ir knygos paskutiniuose puslapiuose išvardyti visų septynių giminių nariai. Bet negalima teigti, kad autorius nesusitvarko su tūkstantinėmis veikėjų armijomis: pagelbėja ir pasirinkta kinematografinė pasakojimo forma kiekvieną skyrių (siužeto epizodą) pateikti iš kito veikėjo perspektyvos. Tai leidžia geriau pažinti skirtingus charakterius, jų aplinką, įpročius, siekius, psichologiją, požiūrį į tą patį reiškinį. Nežiūrint to, pirmasis šimtas puslapių virškinosi labai lėtai ir net suprantu tuos, kurie jų neįveikė – veiksmo įsukimas tikrai lėtokas ir net užvertus paskutinįjį puslapį negaliu teigti, jog tikrai reikėjo tiek puslapių tokiai istorijai papasakoti. Juolab, kam minėti tokią gausybę vardų, kurie nieko konkrečiai nenuveikia?

“Sostų žaidimas” talpina savyje daug: aš radau ir Alexandre Dumas knygose gajų karališkųjų užkulisių turinį, ir politinių intrigų nestokojantį Lois McMaster Bujold “Forkosigano ciklą” (ne, ne, be kosminės operos), ir Tolkieno epiškumo, ir, jei norite, riterių romano ar Gleno Cooko neprisirišimo prie “Juodosios gvardijos” herojų ir dar daug ką.

Tačiau GRRM lieka GRRM. Jo literatūrinė kalba vaizdinga, turtinga (lietuviškas vertimas neblogas, tačiau žodyno turtingumo, archaiškumo galima pasigesti), dialogai gyvi, grubūs (kai to reikalauja situacija) – Martinas pasirodė kaip tikras dialogų meistras, siužeto vingius atskleidžiantis dažniau ne per aprašymus, o per veikėjų pokalbius.

“Sosto žaidimas” pavergia ir įtikinamais charakteriais. Jie lyg tikri žmonės klysta, verkia, bijo, pasiduoda savo silpnybėms, gimdo, serga ir miršta. Beje, mirtingumas čia lyg dar vienas būdingas epopėjos bruožas – rašytojas nebijo reikiamu momentu “palaidoti” kad ir pusę knygos vežusį pagrindinį veikėją. Tai visiškai nebūdinga herojiniams epams, tai stebina skaitytoją ir suteikia siužetui netikėtumo. O siužetas gana brutualus, nestokojantis žiaurių, kruvinų ir erotinių scenų, tad vienareikšmiškai – tai aukščiausios klasės kūrinys skirtas suaugusiems.

O paburbėti norisi dėl šių trūkumų: minėti – veiksmo įsukimo lėtumas ir veikėjų skaičius, siužeto vingių nuspėjamumas (kad ir su tais drakono kiaušiniais), jauniausiųjų veikėjų poelgių, supratimo neįtikinamumas, pirmos epopėjos knygos pabaiga žadina didesnį smalsumą ne tolimesniems personažų likimams, o neatsakytiems klausimams apie Sieną, Kitus ir priešistorę (manau, turėtų būti atvirkščiai).

Dauguma skalambija, kad toliau bus tik geriau: be abejonės bandysiu įsitikinti, nors po “Sostų žaidimo” pertraukėlė tikrai reikalinga, kad ir iki ateinančios gegužės, kurią leidykla žada antrąją “Giesmės” dalį.

ps. Kad George R.R. Martinas moka rašyti, įrodė dar prieš “Ledo ir ugnies giesmę” – dar 1980-aisiais gavo Hugo ir Nebula už apsakymą “Smėlio karaliai”, kurį galima rasti ir lietuviškai.

—-

Informacija apie knygą: romanas; iš anglų kalbos vertė Rasa Tapinienė. – Vilnius : Alma littera, 2012. – 640 p. – (Ledo ir ugnies daina ; kn. 1). – ISBN 978-609-01-0537-5

9 komentarai apie “GEORGE R.R. MARTIN „Sostų žaidimas“

  1. Įsiminti veikėjus man labai padėjo serialas: pirmiausiai pažiūrėjau jį, tada perskaičiau dvi pirmas sagos knygas, tada vėl pažiūrėjau serialą – dabar jau galiu atskirti +- visus :)

    1. Kiek teko girdėti iš kitų ir iš kartu žiūrinčiosios serialą, tai neskaičius knygos nelengva susigaudyti, kas ir kodėl vyksta seriale . Po knygos jau viskas aiškiau.

    2. aš gailiuosi, kad pirma žiūrėjau serialą, o tada skaičiau knygą. epas visai gal ir įdomus, bet užknisa skaitant žinoti kas bus kitame lape.

      pagrindinių veikėjų juk nėra tiek daug kad neprisiminti. antraplaniai nėra tokie svarbūs, o ir negyvena jie ilgai :)

  2. Net nežinau. Iš tikrųjų tai jie puikiai papildo vienas kitą. Bent jau pirma knyga – pirmą sezoną ar atvirkščiai. Toliau jau santykiai komplikuojasi – atsiranda nemažai neatitikimų ir patobulinimų :)

  3. Žiūrėjau pirmą sezoną po knygos. Tiesą sakant, pasirodė labai blankus ir nuobodus serialas. Už ką jį taip aukštai imdb vertina, sunku suvokti.

  4. O aš neskaičiau, nors ir mėgstu fantastiką, bet anglų…oiiiii…o dar ir esu įgavęs baimę šios leidyklos knygom, nes jos dažnai…kaip čia pasakius švelniau…na, neskaitant kelių klasikų perleidžiamų,ne kokios.. dar jie jas labai išpučia į masę jų pavidalą. Šitą būtinai pabandysiu, nors smėlio karaliai tai mane tiesiog..aš ir dabar prisiminęs, nekenčiu to apsakymo, kažkoks sadistinis kūrinys, atrodė, kad autorius sadistas ir tenkinasi tuo sadizmu, kurį rašo. Tikiuosi, čia to nėra.

    1. Tikrai brutalumo netrūksta ir čia. O atsižvelgiant į knygų storį, galima įžvelgti ir sadizmo skaitytojo atžvilgiu apraiškas :)

  5. pažiūrėjau, perskaičiau, aiškiau pasidarė :) Įdomu, ar žada ir kitas dalis gimtąja kalba išleisti. Kas būtų super.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.