GEORGES ‘as BATAILLE’is: nuo erotinės beprotybės į bepagrindybės siaubą

Apie G.Bataille‘į kalbėti pradėsiu cituodamas prancūzų rašytojos, „naujojo romano“ krypties atstovės, dramaturgės, scenaristės ir filmų režisierės Marguerite Duras žodžius: „Kritika bijo jau vien Bataille vardo. Metai eina, o žmonės taip ir gyvena iliuzija, kad kada nors galės kalbėti apie Bataille. Jie taip ir numirs, naišdrįsę susigrumti su šiuo buliumi, nes pernelyg rūpinasi savo reputacija.“(1) Gal po tokios pradžios nekils klausimų, kodėl pasirodžius G.Bataille‘io knygoms lietuvių kalba jos tik „tyliai nusėdo paskirų skaitytojų ir bibliotekų lentynose“(2) , tarsi nieko nebūtų įvykę ir šios knygos neturėtų jokios reikšmės pasaulinėje literatūroje bei filosofijoje.

Pabandysiu aptarti tik du iš trijų, lietuvių kalba išleistus, rašytojo ir filosofo romanus. Pirmasis jų – tai 1997 metais pasirodęs „Akies istorija“. Verta žinoti, kad nei šio, nei kitų erotinių romanų rašytojas nepasirašė savo tikruoju vardu. „Akies istorija“ buvo pasirašyta Lordo Aucho vardu ir pasirodė 1928 metais 134 egzempliorių tiražu. Žinant šios knygos turinį nenuostabu, kad rašytojas sulaukė tiek kritikos ne tik pačiai knygai, bet ir savo asmeniui, o tiražas stebina ne tiek savo mažumu, bet veikiau verčia pagalvoti – kas vis tik išdrįso surizikuoti išleisdamas bent tiek šios knygos egzempliorių?

Vis tik prieš pradedant aptarinėti šį romaną reiktų stabtelėti ir padaryti aiškią perskyrą tarp G.Bataille‘io literatūrinių romanų ir filosofinių esė, kurių čia neaptarinėsiu. „Autorius kaip filosofas nutolsta nuo savo <…> apsėdimo erotinėms perversijoms.“(3) Filosofiniuose tekstuose jį domina mistinis patyrimas, meno problematika, G.Bataille‘is interpretuoja F.Nietzsche, Hegelį (du filosofus, padariusius jam didžiausią įtaką). Filosofiniuose esė jo kalba artima poetinei kalbai, čia neatsiranda vietos erotikai.

Tai gi, „Akies istorija“ – knyga, kurią perskaičius neiškilo klausimai „kodėl“, „kam viso to reikia“ ar „kur viso to prasmė“; tai nebuvo netgi šokas, patiriamas sukrėtimų ar katastrofų metu. Perskaičius šią knygą ten, giliai giliai viduje, tapo tuščia, atrodė, kad kažkas nutrūko, kažkas, ko jau niekaip nebebus galima suklijuoti, surišti ar kaip kitaip sujungti. Versdamas knygos puslapius vis galvodavau – kiek dar ištversiu būdamas šios beprotybės liudininkas? Ištvėriau, tačiau vis dar nežinau kokią kainą už tai teko sumokėti ar dar teks, nes vis dar bandau susivokti, ką reiškia ta tuštuma manyje.

„Akies istorija“ – tai knyga apie dviejų šešiolikmečių (pasakotojo ir Simonos X…) erotinius potyrius, apie nesibaigiančias naujų erotinių pojūčių paieškas, apie „nuolatinę transgresiją – siekimą peržengti kiekvieną draudžiamą ribą.“(4)

Erotinės paieškos nuveda juos už bet kokios moralės ir net sveiko proto ribų, patenka į dar nesuvoktą užribį. Užribio kuliminacija pasiekiama, kuomet erotiniai jaunuolių žaidimai persikelia į bažnyčią. „Didžiausia nuodėmė, mano tėve, yra tai, kad aš masturbuojuosi kalbėdama su jumis.“(5) – atlikdama išpažintį prisipažįsta Simona, tačiau tai tik pradžia viso beprotybės ir ištvirkimo parado dar laukiančio kunigo, kuriame pro kūniško malonumo troškimą dar bando prasiskverbti krikščioniško mokymo sukelta baimė jiems. Ir net kai kunigas miršta („Dabar suimk jo kaklą tuoj už Adomo obuolio ir po truputį spausk. <…> Galų gale ji taip įsiaudrino, kad vienas galingas trūktelėjimas privertė sudrebėti mirštantįjį: ji pajuto kaip sperma užliejo jos užpakalį.“(6) ) orgija dar nesibaigia – Simona įsigeidžia išimti mirusio kunigo akį, nes „tai kiaušinis“ ir ji norinti „su juo pasismaginti.“(7)

Pamenu, kai klausiausi italų profesoriaus Federico Vercellone‘s paskaitos apie „Meno mirtį“, kurioje jis kalbėjo apie simbolines (meno, Dievo, žmogaus) mirtis; mirtis, nepaliekančias lavonų ir apie jų sugrįžimą naujais pavidalais pagalvojau: ar beįmanomas sugrįžimas po visos šitos vertybių griūties, kuri nebepaliko nieko, nuo ko būtų galima atsispirti; griūties, kuri nebepaliko net to, kuris ieškotų atramos vertybėse?

Romanas „Abatas C.“, lietuvių kalba išleistas 1999 metais, jau nebeturi savyje to pamišėliško, visa griaunančio, erotinių scenų vaizdavimo, tačiau turi dar didesnį nevilties ir kasdienybės beprasmybės užtaisą, skleidžiamą knygos veikėjų lūpomis.

Romanas susideda iš keturių dalių: pirmojoje kalbama kaip leidėjas gavo rankraštį ir kaip realiam gyvenime susipažino su broliais Šarliu C. ir abatu Robertu C,, antrojoje ir trečiojoje dalyse pasakojama šios knygos istorija Šarlio C. akimis, o ketvirtojoje – galiausiai prabyla pats abatas C. Knygos siužetas paprastas – tai lyg meilės trikampis tarp Šarlio C., abato ir Eponinos, turinčios pasileidusios merginos reputaciją.

Tačiau visus veikėjus „Abate C.“ „sieja bendra ypatybė – visi jie yra smelkiami sunkiai nusakomo nerimo.“(8 ) Šis nerimas „kartkartėmis panašėjantis į tą gilų metafizinį nerimą, apie kurį mąstė egzistencialistai.“(9) Apie nerimą abatas C. prasitaria: „Matote, visur tas pats bejėgiškumas. Mes visi šiame pasaulyje jaučiamės kaip nusikaltėliai, ir galite neabejoti – teisingumas jau lipa mums ant kulnų.“(10) Bejėgiškumas kyla iš kovos su savimi, iš bandymo nesitaikyti su savuoju nuopoliu, tačiau kuo didesnes pastangas dedame norėdami iš jo išlipti, tuo tik dar giliau į jį pasineriame. Nerimas kylą iš dviejų šaltinių: iš“teisingumo, lipančio mums ant kulnų“, kuris yra krikščioniškojo mokymo bandymas sulaikyti byrančias vertybes; tuo tarpu kitas šaltinis – tai žinojimas, kad „tuštumų, kryčių, ir paties pasirinktų siaubų pasaulyje nėra nieko, kas panaikintų paprastą mintį, – mintį apie neišvengiamą galą.“(11)

„Abatas C.“ priešingai nei „Akies istorija“ – tai ne vien erotinių beprotybių įsiveržimas į kasdienybę. Šiame romane autorius pateikia keletą nuorodų, kodėl ši beprotybė ištinka: „Koks vargšas žmogus, kurį apleidžia viltis; jis tampa bevertis, nuogas, atsiduria pasaulyje, kuriame neveikia jokie dėsniai, kuriame nėra Dievo, pasaulyje, kuris neturi aiškių ribų.“(12) Ką įmanoma veikti tokiame pasaulyje, kuriame nutrintos visos ribos tarp gėrio ir blogio, tarp moralumo ir amoralumo, tarp sveiko proto ir beprotybės? Kurioje vietoje atsiduria gyvenimas? Mirtis?

G.Bataille‘is savo literatūrinių veikėjų lūpomis teigia, kad tokiame pasaulyje „protiškai sveiki būna tik bukagalviai, nes aiškus protas išmuša iš pusiausvyros: nesveika kęsti nesutrikdžius mąstymo, kuris nuolat paneigia savo veiklos rezultatus. Gyvenimo vertinimas turi prasmę tik tada, kai išklausoma nuomonė to, kuris kalbėjo paskutinis, ir protas nevaržomas tik tada, kai visi vienu metu šaukia ir vienas kito negirdi.“(13) Ir vis tik ką galvoje turėjo autorius, sakydamas „reiktų, kad žmogus gyvas, suvoktų savo mirties prasmę“ ?(14)

Baigdamas norėčiau pacituoti M.Foucoult‘o, kuris domėjosi G.Btaille‘io erotiniais romanais, nes pats pabrėžė išskirtinę erotikos svarbą šiuolaikinei kultūrai: „Turbūt seksualumo iškilimas mūsų kultūroje yra „įvykis“, sujungiantis daug vertybių: jis yra susijęs su Dievo mirtimi ir su ontologine tuštuma, kurią užfiksavo mirtis mūsų sąmonės paribiuose.“(15)

F.Nietzsche‘s paskelbta Dievo mirtis G.Bataille‘io romanuose įgauna tokias erotinės beprotybės formas, kurios įniekina pačią būtį, žmogui belieka tik tuštuma – būtis be jokios atramos, be jokio pagrindo. Būtis, kelianti siaubą, nuo kurio bėgama į erotinės beprotybės glėbį, ten, kur„paskutinės pasileidėlės jau nežino, kas yra nedorai elgtis, nes jos neturėjo laimės šito žinoti.“(16)

——-

1 George Bataille „Akies istorija“, Charibdė 1997, Vilnius
2 Jūratė Baranova „Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos“, Tyto Alba 2006, Vilnius, psl. 176
3 Ten pat, psl 177
4 Ten pat, psl. 180
5 George Bataille „Akies istorija“, Charibdė 1997, Vilnius, psl. 80
6 Ten pat, psl. 87
7 Ten pat, psl. 89
8 Jūratė Baranova „Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos“, Tyto Alba 2006, Vilnius, psl. 183
9 Ten pat, psl. 183
10 George Bataille „Abatas C.“, Lege artis Andrena 1999, Vilnius, psl. 11
11 Ten pat, psl. 35
12 Ten pat, psl. 96
13 Ten pat, psl. 125 – 126
14 Ten pat, psl. 157
15 Jūratė Baranova „Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos“, Tyto Alba 2006, Vilnius, psl. 181
16 George Bataille „Abatas C.“, Lege artis Andrena 1999, Vilnius, psl. 149

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.