Georges Bataille „Abatas C.“

Yra tokia knygų serija, pretenzingai pavadinta „Unikalus literatūros palikimas“. Leidykla „Andrena“ retai, bet kartas nuo karto pradžiugina nauja minėtos serijos knyga. Ką tik pasirodė  Ernest Renan „Jėzaus gyvenimas“, o iki tol mano žiniomis joje pasirodė tik kelios knygos, tai Marcel Schwob „Monelės knyga“, Arthur Rimbaud „Sezonas pragare. Nušvitimai“, Charles Baudelaire „Intymūs dienoraščiai“ ir Georges Bataille „Abatas C.“. Pastarasis kūrinys dar prieš aštuonerius metus sužadino mano smalsumą ir vaizduotę: buvau ne taip seniai surijęs Battaile „Akies istoriją“, tad galit suprast, ką tikėjausi rasti dar vienoje bepročio fantasmagorijoje. Tikėjausi gausybės seksualinių iškrypimų, neįprastų lytinių pasitenkinimų formų aprašymų, liguistų, kraujomaišiškų, sadistiškų, amoralių ir panašių literatūrinių scenų,- būtent to prašė paaugliški poreikiai, o „Abatas C.“ viso to neturėjo. Pamenu, įveikiau  gal penktadalį knygos ir atidėjau vėlesniams laikams arba niekadai.

Antrą kartą pradėti „Abatą C.“ paskatino šiemet Jurbarke vykęs tarptautinis šiuolaikinės literatūros forumas „Šiaurės vasara. Rašytojas ir maištas“, kur Jūratės Baranovos pranešimas „Georges’o G. Bataille’io fenomenas: maištas ar perversija?“ priminė apie pačio rašytojo, Georges Bataille, gyvenimą, jo literatūrinio pobūdžio maištą ir neįveiktą „Abatą C.“, kuris po to ėmė badyti akis ir kvietė įsitikint kūrinio unikalumu.

Taigis, perskaičiau. Ne taip greitai ir godžiai kaip paauglystėje „Akies istoriją“. Skaičiau skeptiškai, lėtai, nuosekliai ir kankinančiai užsispyrusiai, bandydamas kiekviename puslapyje aptikti tą, prieš pusę amžiaus visuomenę papiktinusios knygos, siužeto vingį, nes bendra istorija tai, mano manymu, visai neskandalinga. Ypač tokioje liberalioje Prancūzijoje, kur dar 1934 m. (dar prieš „Abatą C.“, kuris išėjo tik 1950 m.) buvo išleista Henry Miller „Vėžio atogrąža“.

Romanas pasakoja apie kunigą, kurį gundo ir į savo lovą visomis priemonėmis stengiasi įsitempti pagarsėjusi bažnytkaimio kekšė Eponina. Kartais atvirai demonstruojamas nimfomaniškas gašlumas ir tiesmukas pasiūlymas. Kartais abatas verčiamas tapti nuodėmingu pasitelkiant intrigas ir darant spaudimą per jo brolį, kuris mėgaujasi Eponinos teikiamais kūniškais malonumais, ir savotiškai ją myli. Abatas bando kovoti su savo kūno šauksmu ir vyriškąja prigimtimi, kol dėl to pameta protą ir praranda… Ką praranda? Tą sužinos tie, kurie perskaitys romaną iki pabaigos, kurioje pabrėžiamas dar vienas esminis pasakojamos istorijos momentas, kuris šiaip buvo minimas ir knygos viduryje, tačiau tik pabaigoje imi suvokti jo reikšmingumą. Ir tikrai tada, kaip paskutiniame puslapyje rašo Battailes, lieki išbalęs ir persikreipęs.

Nėra ši knyga vertinga vien turinio prasme. Literatūrinis audinys nors ir ne šedevras, tačiau tikrai vertas dėmesio. Pats autorius knygoje rašo: „Mano pasakojimas neatitinka jam keliamų reikalavimų. Neišryškinus paties objekto, viskas atrodo suvelta. Jei siekiu išdėstyti esmę, jei noriu, kad ji būtų išgirsta, jei apie tai kalbu, tai darau tik tam, kad geriau ją užmaskuočiau.“ Tai lyg Abato C. užrašų leidėjo nuomonė apie vieną romano dalį, bet tai galima pritaikyti visam romanui, kuris pateiktas lyg istorija istorijoje ir be to dar ta istorija sudurstyta iš kelių žmonių užrašų, pasakojimų, vidinių pastebėjimų, monologų, dialogų, skirtingų situacijos rakursų ir vertinių, žodžiu, painiavos tikrai yra. O kartu su tuo randasi ir „Abato C.“ unikalumas.

_ _ _ _ _
Informacija apie knygą: romanas: L’abbe C., iš prancūzų vertė Laima Rapšytė ir Dangira Baratinskienė,- Vilnius: Lege Artis : Andrena, 1999.- 184 [7] p.- (Unikalus literatūros palikimas)

9 komentarai apie “Georges Bataille „Abatas C.“

  1. Dar viena nepaminėta serijos „Unikalus literatūros palikimas“ knyga – Witoldo Gombrowicziaus „Pornografija“. Tikrai vertas dėmesio autorius. Ir „Abatas C.“ ir „Pornografija“ kaip tik buvo mano šios vasaros skaitiniai, šaunios knygos :]

  2. Smagu, kad senas minimos serios knygas galima dar rasti pirkt knygynuose ir gana nebrangiai.

  3. ką ten tą siužetą pasakot, kai ten iš viso jo nė nėra ir nė nereikia, bet koks žmogus VIENAS yra su tokiais niuansais demoniškais tikrais vadinas teisingais o kiekvienas sprendimas kurių vienam puslapy gali būt bent keli kiekvienas sprendimas yra esmė nekintanti visada pasiliksianti tame puslapyje užsitarnavusi vienintelio galimo vienintelio įmanomo ir vienintelio esančio sprendimo titulą.

    čia reikia kažkokių bokštų

  4. trik siužetas yra ir skyrybos ženklai ten yra gi ne Beckettas koks tai ten

  5. o tu prisimeni kurioj vietoj koks ženklas koks kieno vardas ar prisimeni o gal neapukanta?

  6. *neapykanta

    viskas yra beketas viskas yra bataille yra dostojevskis yra jean genet yra gide yra herakleitas šiandien pilna elektros elektra yra de sadas

    nusiskusk garvežius nuo savo smakro

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.