Taip ir norisi pradėti žodžiais “tinka ilgomis žiemos naktimis”, tačiau tai visiškai netiesa. Pradėjau vasaros ryte, baigiau to paties metų laiko vakare. Ir seniai neturėjau tokio skaitymo malonumo. Taip sakant, ryte prarijau ir pamiršau koks metų ir paros laikas.
Georgeso Simenono “Komisaro Megrė istorijos” (I tomas), rastas prieš gerą pusmetį viename iš dabar lyg grybų po lietaus pridygusių sostinės “buktynų”, pagaliau sulaukė savo eilės. Knygą 1997-aisiais išleido mažai girdėta “Saulabrolio” leidykla. Kiek žinau antrojo tomo nebuvo, jeigu buvo – pataisykite. Į knygą sudėti du romanai apie komisarą Megre: “Naktis kryžkelėje” (orig. La Nuit du carrefour, 1931 (Night at the Crossroads) ir “Komisaras Megrė spendžia spąstus” (orig. Maigret tend un piège, 1955 (Maigret Sets a Trap). Du nuostabiausi Simenono detektyvai. Sakau tai drąsiai, nes po kiek stringančių pirmųjų romanų apie Megrė (“Latvis Petersas” ir “Megrė ir žmogžudystė prie upės”) šioje knygoje sutalpinti kūriniai pasirodė ryškus žingsnis pirmyn link tobulos detektyvinės istorijos.
Romane “Naktis kyžkelėje” netempiant gumos pristatoma Simenonui nebūdinga, labiau komiška nei tragiška, situacija: Megrė bando išsiaiškinti, kaip Trijų našlių kryžkelėje vieno varguolio keturratis kledaras atsidūrė turtingo draudimo agento garaže vietoj šio prabangaus automobilio, o prabangusis šešiacilindris su viduje nušautu juvelyru – varguolio, baldų apmušalų projektuotojo, Anderseno kieme, esančiame už šimto metrų. Šį kuriozišką nutikimą dar labiau supainioja intriguojantis faktas, jog Andersenas gyvena dviese su savo seserimi, kurią nakčiai užrakina jos kambaryje. Nuo šitos sesers Megrė ir imasi vynioti “kryžkelės paslapčių” kamuolį. Viskas gana įprasta: Megrė pats sukinėjasi nusikaltimo vietoje, persimeta žodžiu kitu su susijusiais įtariamaisiais bei pašaliniais, taip pat su iš pirmo žvilgsnio, nieko bendro su byla neturinčiais praeiviais, kaimynais; dar – skvarbi komisaro akis, gebėjimas suvokti nepabaigtus sakinius, iššifruoti ne vietoje leptelėtas frazes ir komisaras priartėja prie nusikalstamų įvykių ištakų.
“Naktis kryžkelėje” išsiskiria veiksmo intensyvumu – kiekviename skyriuje “arba šaudo, arba gaudo”, tad šis kūrinys labiau priminė kriminalinį veiksmo trilerį, nei ramų psichologinį simenonišką “netiesioginio tardymo” detektyvą.
Dar būtina paminėti ir jau pristatytą, kambaryje užrakinamą įtariamojo seserį Elzę. Ji lyg Menderlio dvaro Rebeka skleidžia apie savo neįtikėtinai mistišką atmosferą ir tuo pačiu alsuoja koketišku moterišku žavesiu, kuriam, atrodo, tuoj tuoj pasiduos pats Megrė, kuris kaip tikriausiai žinote, turi visad su šiltu maistu namie laukiančią žmoną. Megrė versus gundymas – tai būtina patirti.
Romanas “Komisaras Megrė spendžia spąstus” pasakoja, kaip Megrė gaudo Monmartro “Džeką Skerdiką”, sutemus papjovusį jau penkias niekuo nesusijusias aukas.
Šis kūrinys iškrenta iš įprastų Megrė bylų konteksto dėl nestandartinio – serijinio – žudiko, kuris, matyt, ir personažą, ir patį rašytoją privertė paprakaituoti.
“Žinote, aš jus prisiminsiu visą gyvenimą, kadangi visos savo karjeros metu niekada jokia kita byla nekainavo man tiek rūpesčio, nepareikalavo iš manęs tiek manęs paties.”
Kūrinys tikrai nuostabus ir išskirtinis dar tuo, kad Megrė patirties mįslės įminimui šįkart nepakanka – į pagalbą pasikviečiamas ir profesorius Tiso, žymios psichiatrijos klinikos vadovas, kuris padeda nupiešti psichologinį žudiko portretą.
Romano įtampa auga nuo pat pirmųjų kūrinio puslapių, Simenonas čia demonstruoja aukščiausią psichologizmo ir įtikinamumo klasę. Tokį įspūdį per plonytės knygos puslapius geba išspinduliuoti retas šių dienų rašytojas. Žodžiu, Simenonas nesiliauja stebinti, ir džiugu, kad jo kūrinių, tiek dar neišverstų lietuviškai, tiek dar neskaitytų, užteks visam mano gyvenimui.
—–
Informacija apie knygą: romanai, iš prancūzų vertė D. Povilavičiūtė ir J. Ramunytė, Vilnius: Saulabrolis, 1997,- 303 p., ISBN 9986-814-00-6
