„Juk tiesos nėra, ar ne?”

Norėčiau, kad Žoržo Simenono (Georges Simenon) knygas lietuviškai leistų taip pat sparčiai kaip Agatos Kristi (žinoma, ne su tokiu šiurpiu vertimu, kokį drįsta parodyti „Sirokas“). Ne, ne todėl, kad komisaras Megre man labiau imponuoja nei Erkiulis Puaro ar mis Marpl, o todėl, kad Simenonas savo gausiame palikime turi tokių, visai nekriminalinių, perliukų, kurie prilygsta Kamiu ar Sartro tekstams. Ne, neprilygsta minėtiesiems teksto turtingumu ir sentencijų gausumu (Simenonas apie protingų sentencijų naudojimą turėjo savitą filosofiją), bet perskaičius dūšioje lieka toks pats, gerai pažįstamas, slogutis ir šiurpas.

„Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius“ (Homme qui regardait passer les trains) — pirmasis iš „kietųjų“ Simenono romanų serijos lietuviškai, parašytas dar 1938-aisiais, pasakoja apie Kesą Popingą, eilinį neišsišokantį olandą. Jis turi geras užtikrintas pareigas — eina vienos bendrovės pirmojo pavaduotojo ir bendrovės patikėtinio pareigas; gyvena aukščiausios kokybės name su mylinčia žmona ir dviem vaikais, laiko tarnaitę, lanko šachmatų klubą, maisto produktus perka iš geriausio miesto tiekėjo… Popingui gyvenimas teikė vien pasitenkinimą, ir niekas negalėjo net pagalvoti, kad gali būti kitaip. Arba — kad kažkas yra ne taip. Kol tą lemtingą vakarą jo darbdavys, netikėtai aptiktas blogos reputacijos užeigoje, jam neišdėstė pikantiškų ir ne visai faktų: bendrovė ryt bankrutuos, kartu su Popingo investicija – bus tyčinis bankrotas, o jo darbdavys tuoj imsis inscenizuoti savižudybę ir pabėgs iš šalies, gal pas Amsterdame seniai išlaikomą meilužę, gal į Angliją; Popinga esti apgailėtinas darbuotojas, nes aštuonerius metus nesugebėjo pastebėti vykdomų spekuliacijų, tad dabar liks basas ir su neišmokėta paskola, už kurią buvo pastatytas aukščiausios kokybės namas; ir, lyg anų būtų maža, negi Popinga nematąs, kad jo duktė visai į jį nepanaši. Tokios tokelės, lyg trinktelėjus per galvą, ūmai pakeičia Popingą: jis tampa ne tik atšiaurus, neperprantamas ir paslaptingas šeimynykščiams, bet netgi ryžtasi vykti į Amsterdamą, pas darbdavio išlaikytinę mergužėlę („Užsitęstų pernelyg ilgai, jei imčiau jums viską smulkiai aiškinti… bet svarbiausia yra tai, kad nusprendžiau kartu su jumis praleisti kokią valandą…“), kuri nedėkingai susiklosčius aplinkybėms miršta, o Popinga tuo metu ramiai įgyvendina sekančią seną svajonę — nuvykti traukiniu į Paryžių, kur iš laikraščių sužino apie paskui jį besivelkantį skandalingą nusikaltėlio šleifą.

Popinga nepergyvena dėl mirusiosios, jam labiau smegenis spaudžia laikraščiuose žurnalistų išspausdinti netikslumai: jis gi — ne žudikas, tik nusikaltėlis, kodėl žmona svaičioja, jog jis netikėtai pamišo ar, kad jam amnezija, kodėl stoties tarnautojas meluoja, teigdamas, jog matė jį stipriai susijaudinusį, kad jis mėgsta vien riebias moteris… Visa tai pramanas, iš tikrųjų jis šaltakraujis, gal kiek sarkastiškai, bet visiškai blaivia ir skaidria galva („Dar niekada jo protas nebuvo toks šaltas, o mąstymas toks aiškus.“) iš šono žvelgiantis į visą šitą, Paryžiaus laikraščiuose ir, kiek iš straipsnių galima spręsti, policijoje kilusį šurmulį. Jis rašo laiškus-atsakymus-pretenzijas policijai ir redaktoriams („Be to, labai patogu laikyti bepročiais žmones, kurių nesi pajėgus suprasti.”), baksnoja į jų paskelbtų žinių klaidas, faktų netikslumą, — rašo tiems, kurie vadina jį paranojiku, Amsterdamo satyru, bepročiu, o jis..

„Jis žinojo, kad vienintelis tegalės save suprasti.”

Ir net skaitytojui sudėtinga jį suprasti. Sunku pritarti, skatinti, mylėti, dar sunkiau pasmerkti ir neįmanoma atsiplėšti nuo knygos. Ir visą tą laiką, sekant Popingą, prieš akis stovi Merso, iš vėliau (1942 m.) parašyto Kamiu romano „Svetimas“, kuris nors ir nenuvertėjo, bet dabar man ima trenkti kažkokiu neskaniu plagijavimo kvapu. Merso ir Popinga, abu besidangstantys eilinių valdininkų vaidmenimis, daug kuo panašūs: vidine būsena, pasaulio suvokimu, išorine ramybe, nesiskaitymu su kitų primestomis taisyklėmis, suvokiantys beprasmybę ir jos nebeieškantys, tiesą sakant, netgi tiek panašūs, kad, užvertęs paskutinįjį „Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius“ puslapį, pasakiau — tai „Svetimo“ priešistorė. Geniali, kraupi, gili, įtraukianti lyg trileris, egzistencializmo alfa ir omega, nejauki savo tikrumu, žmogaus gyvenimo prasmės absurdiškumu ir pribloškianti žmogaus tarp žmonių vienišumo apraiškomis.

Neteko girdėti, kad Kamiu savo esė, laiškuose, kalbose būtų minėjęs Simenoną, tačiau teko skaityti, kad belgas su alžyriečiu-prancūzu literatūriniame pasaulyje pastebimai konkuravo. Yra išlikę žinių, kad Simenonas rimtai tikėjosi gauti literatūros Nobelio premiją, o, kai 1957-aisiais ji atiteko Kamiu, žmonai pareiškė: „Ar gali patikėti, gavo tas šiknius, o ne aš“.

Neteigsiu, jog po vieno nedetektyvinio Simenono romano, norisi medalį atimti iš Kamiu, tačiau jau esu šalininkas tų, kurie teigia, kad belgo kūryba iki šiol per menkai įvertinta ir, kad jo kūrinių apie Megre populiarumas nepelnytai užgožia daug rimtesnius ir stipresnius kūrinius. „Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius“ akivaizdus to pavyzdys.

Jeigu norite gyventi ramiai, neskaitykite šios knygos. Priešingu atveju gali nutikti taip, kad imsite į gyvenimo praeivius žvelgti, kaip į nuvažiuojančius traukinius, o beprasmis gyvenimas sukels nepakeliamą diskomfortą arba… išlaisvins.

„O jei aš norėčiau viską daryti kitaip?

Jūs net negalite įsivaizduoti, kaip, priėmus tokį sprendimą, viskas pasidarė paprasta. Tai reiškė, kad daugiau nereikia rūpintis, ką pagalvos ponas Toks ir ponas Kažkoks apie tai, kas man leista ir kas man uždrausta, pridera ar ne visai, teisinga ar ne.”

Jei jau taip nutiks, kad vieną dieną nuspręsite daryti tai, ką taip troškote visą gyvenimą, nepamirškite:

Psichologinę pagalbą telefonu teikia:

Jaunimo linija
Budi savanoriai konsultantai, tel. 8 800 28888, dirba  I-VII (visą parą)

Vaikų linija 
Budi savanoriai konsultantai, profesionalai, tel. 116 111, dirba I-VII (11:00 – 21:00)

Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba)
Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui. tel. 8 800 77277, dirba I-V (16.00 – 20.00)

Pagalbos moterims linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai, tel. 8 800 66366, dirba I-V (10:00 – 21:00)

Vilties linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai, tel. 116 123, dirba I-VII (visą parą)

—–

Informacija apie knygą: [detektyvinis romanas] / Georges Simenon ; iš prancūzų kalbos vertė Vilius Litvinavičius. – Vilnius : „Baltų lankų“ leidyba, 2011. – 264 p. – ISBN 978-9955-23-524-8