Spektaklio „Bėganti su vilkais“ premjera oficialiai įvyko prieš metus. Ir tai toli gražu iš pirmo žvilgsnio neatrodytų kaip didelė naujiena, nes kartais ir mes, visai atsitiktinai, praleidžiam reikšmingus kultūrinius įvykius mūsų padangėje. Kartais patys teatrai (ypač valstybės išlaikomi) skiria mažiau dėmesio savo spektaklių populiarinimui, kartais pats pro akis praleidi teigiamą gerbiamo kritiko įvertinimą, kol kažkas jos ant pasidabruotos lėkštutės nepateikia. Todėl kai kurios premjeros ateina ir praeina su kur kas mažesniu furoru nei „Nuodėmių miestas“ ar „Urvinė moteris“ ir, būtent, apie tokius, visai atsitiktinai atrastus, perliukus norisi garsiai rašyti g-taske, tikintis, kad šis įspūdžių pasidalinimas bus lygiai taip pat kažkam naudingas, kaip ir mums patiems.
Rusų dramos teatras ilgą laiką buvo teatro kritikų apleistas sodas. Jame tiek daug buvo šiukšlių, jog per ilgą laiką nelabai kas benorėjo po jas kapstytis. Pradėjus vadovauti Jonui Vaitkui teatras akivaizdžiai pasikeitė. Naujas vadovas nepabijojo kviestis įvairesnius režisierius, eksperimentuoti, su vietine teatro trupe jungiant bendram darbui skirtingų teatrinių patirčių kūrėjus, aktorius. Inspiruotas naujų administracijos darbuotojų, pagyvėjo ir pačio teatro kontaktas su visuomene. Tad šiandienai galima drąsiai sakyti, kad Lietuvos rusų dramos teatras atgauna vėl lankomo teatro įvaizdį. Net jei ir ne gimta kalba, bet vis dažniau intelektualesnę publiką sudomina šiame teatre pastatyti spektakliai.
Aplankyti „Bėganti su vilkais“ inspiravo žinia, jog šiemet Ina Petrakova už spektaklių „Bėganti su vilkais” ir „Vargas dėl proto” choreografiją gavo „Auksinį scenos kryžių“. Tada prisiminiau, kad dar gerokai anksčiau iki apdovanojimų buvo teatro kvietimas-raginimas pamatyti šį spektaklį, tik tada pamaniau, kad teatro atstovai nori prakišti visuomenei ir žiniasklaidai savo eilinį spektaklį. Pasirodo tąkart klydom: tai, ką rekomendavo primygtinai pamatyti Ada Paukštytė, buvo tikrai TAI, ką pamatyti vertėjo.
Spektaklio režisierė Laima Adomaitienė, teatro pasaulyje labiau žinoma kaip Telšių „Aglijos” jaunimo teatro studijos vadovė, paskutiniais metais dėstanti Lietuvos muzikos akademijoje. Teatralai ją vertina kaip profesionalią pedagogę, nes Telšiuose “Aglijos” studijos pastatymai dažnai nustebindavo net pačius įnoringiausius teatro gurmanus, nors trupėje nebūdavo nei vieno profesionalaus aktoriaus. Šios teatralės gebėjimas išugdyti puikius scenos meistrus neliko nepastebėtas – šiandien ji turi auklėtinius LTMA.
Spektaklis pagal M. Tikkanen romaną jau buvo pastatytas jaunimo studijos „Aglija“, tačiau dabar papildytas naujomis kūrybinėmis pajėgomis, atsinaujino. Kartu su „Aglijos“ aktoriais vaidina Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai, Lietuvos rusų dramos teatro aktoriai. Ina Petrakova, šiam spektakliui kūrusi choreografiją kartu atliko vienos iš Raudonkepuraičių vaidmenį. Kostiumus siuvo Nadiežda Gultiajeva, kuri taip pat ne pirmą kartą bendradarbiauja su šio spektaklio kūrėjomis.
Spektaklis „Bėganti su vilkais“ – archetipinių simbolių, mitologijos, etnologijos, analitinės psichologijos, literatūros leitmotyvų ir gyvenimiškos patirties lydinys, atskleidžiantis moterišką prigimtį, jos santykį su pasauliu, vyrais. „Почему у Красной Шапочки шапочка красная??“(Kodėl Raudonkepuraitės kepuraitė raudona? ) – retoriniu klausimu prasideda spektaklis. Tokių tezių, klausimų, kūrinio citatų spektaklyje išgirsime dar ne vieną: „выбирай волка или он сам тебя выберет”, “Не бери любви авансом, иначе могут быть роковые последствия” – jos puošia spektaklį, kartu padėdamos žiūrovui susigaudyti vienas kitą keičiančių simbolių gausoje.
Veiksmas vyksta rūke paskendusiame miške, kur Raudonkepuraitės sutinka savo gyvenimo vilkus. Kokia gi ta tikroji moteriška ir vyriška prigimtis? Visus esminius atsakymus rasite šiame spektaklyje. Scenoje verda visi žmogiškai prigimčiai pažystami jausmai ir gyvenimo ciklai. Čia mylima ir nekenčiama, čia linksminamasi ir žudoma, čia gimdoma ir mirštama, čia išsibarsčius klaidžioje sielos girioje vėl ieškoma savęs. Mano kompanionas po spektaklio klausė – o kame šio spektaklio esmė? Ką norėjo režisierė juo pasakyti? Mano supratimu, esminė mintis yra tave jog svarbiausi žmonėse slypintus dalykai nesikeičia per amžių amžius. Kartais mes savo prigimtį uždangstome įvairiomis civilizacijos įtakomis, socialinėmis kaukėmis, kartais bandome nuo jos slėptis susikurtuose įvaizdžiuose, bet vėliau ar anksčiau, giliai viduje tūnantys, pirmapradžiai instinktai padaro savo… Šiandien skaitydami pasakas, sukurtas prieš kelis šimtmečius, jose randame užkoduotas didžiausias paslaptis, lobynus, kurie šiuolaikiniam pasauliui primena senas, geras, bet pamirštas tiesas. Šiuo atveju, visiems taip gerai žinoma pasaka „Raudonkepuraitė“ yra viena iš tų pasakų, kuri atveria vartus į prigimtinę moteriškąją ir vyriškąją esmę.
Viena gerbiama kritikė pasakė, kad šiame spektaklyje nereikia stengtis perprasti visų simbolių ir metaforų, nes ir neperpratus viso to, šio spektaklio grožis nė kiek nesumenkėja. Šioje vietoje norėčiau nesutikti. Taip, galima plaukti šio spektaklio paviršiumi – klausytis gražios muzikos, stebėti judrius šokėjų kūnus, bet tai ir bus tik tiek. Manau, „Šokanti su vilkais“ autorės, įausdamos į spektaklio audeklą tokią gausybę simbolių, įvaizdžių, norėjo sukurti daugiasluoksnį meno kūrinį, kurį kiekvienas galėtų stebėti ir skaityti remdamasis savo patirtimi, erudicija, fantazija. Kuo daugiau tų metaforų sugebėsi perprasti, tuo platesnis, gilesnis, įvairiapusiškesnis rodysis šis fantazijų ir užmačių pasaulis.
Spektaklyje „Bėganti su vilkais“ aklai nesekama literatūriniu tekstu. Režisierė sudėjo savus akcentus, įpynė viską, kas jai atrodė svarbu vyro ir moters santykiuose, sujungė visa tai nepertraukiama choreografine gija. Kalbant apie choreografiją, norėčiau pabrėžti, kad nors ir pastebėdavai ne kartą aktorių-šokėjų nesinchroniškumą, tai įspūdžio nė kiek nemenkino. Atvirkščiai, ši jungtinė trupė pademonstravo tokį vidinį polėkį, tokią nepriekaištingą plastiką, ekspresiją, kad beliko tik dar kartą paantrinti minčiai, kad kur kas didesnį įspūdį daro tie meno kūriniai, kuriuos atlikėjai scenoje kuria daugiau savo vidine paspirtimi, o ne vien atkalta kūno technika. Kūno kalba yra prasminga mene tik tada, jei ji kalba kartu su siela. Man šis spektaklis pasirodė ypatingas, nes jame pajutau kur kas daugiau nei vien sportinį sinchrono atidirbimą. Iš šios trupės trykštanti energija, vitališkumas, artistiškumas puikiai atskleidė esminius užmanymus, perteikdamas juos kūno kalba. Šis spektaklis nė kiek neprailgo, jame nieko nebuvo per daug ar per mažai, taip retai būna.
Apibendrinant įspūdžius, vis galvoju, kad kažko ypatingo nepasakiau apie šį darbą. Kažkas jame yra magiško, ko neina išreikšti žodžiais. Tas kažkas tegul lieka tarp eilučių. Be jokių išankstinių nuostatų, mano pirmoji pažintis su Laima Adomaitienė ir Ina Petrakova, buvo kur kas malonesnė, įspūdingesnė nei galėjau tikėtis. Gražų, saulėtą penktadienio vakarą, išeidama iš apytuštės rusų dramos teatro salės, jaučiausi visai netyčia atradusi kažką labai vertingo. Labai rekomenduoju surizikuoti ir Jums.
„Geriau vėliau negu niekad” – metafora, matyt pritaikyta prie spektaklio dvasios. Jeigu teisingai supratau, išsireiškimas taikomas susipažinimo su režisiere proga? Bet argi galima pažinoti Laimas, ar kitas entuziastes, kuriančias kažką provincijose ar net sostinės klubuose ir būreliuose?
Jeigu ji sukūrė spektaklį rusų dramos teatre talentingai, reiškia susipažinimas labai laiku. Dėmesio atkreipimas puikus ir nevėluojantis.
Va, man antradienį tai buvo „geriau vėliau negu niekad”. Jaunimo teatre mačiau J.Vaitkaus pastatyto lenkų absurdo rašytojo-klasiko W.Gombrovicz (nors madingi užimti rašymo šalininko poziciją, bet užrašyti tas pavardes nepadarius klaidos – keblu) IVONA BURGUNDO KUNIGAIKŠTYTĖ. Čia tai jau reikalas, kad jei jaunteatris turėtų repertuarą, spektaklis būtų ruošiamas nuėmimui iš jo – daugiau kaip 3 metus vaidinamas ir salė neužpildyta.
Temos nėra, išskyrus R.Kazlo ditirambus spektakliui jo 2008 m interviu čia. Kadangi esu įsitikinęs, jog daug kas kaip ir aš yra pražiopsoję šį spektaklį, tai pasakysiu, kad tema lygiai tokia pati kaip super populiariųjų metais naujesnių J.Vaikaus-Vaičiūno PATRIOTŲ, į kuriuos atsieit, neįmanoma gauti bilietų (netiesa! Prieš spektaklį lengvai gauni įėjimo bilietą, o jau atsisėsti surandi), bet spektaklis kur kas giliau kapstantis nei minėtas hitas. PATRIOTAI kokybiškai čiuožia paviršiumi savo ironija. IVONOJE gilinamasi į visuomenės egzistencinius įpročius, todėl absurdiškas valdžios komizmas čia pateikiamas filosofiškesniame lygmenyje, nors žvengo ir mažiau…
Tai tokios mintys kilo dėl „geriau vėliau negu niekad” situacijos…
Gegužės 27 d. Rusu dramos teatras pratęs akciją, kurios metu kiekvieno mėnesio gale žiūrovams suteikiama galimybė pamatyti geriausius spektaklius už simbolinę dešimties litų kainą. Šį kartą pakvies neeilinės estetikos ir plastikos spektaklis suaugusiems „Bėganti su vilkais” (pagal suomių rašytojos Martos Tikkanen romaną „Raudonkepuraitė”). Tai bendras Lietuvos rusų dramos teatro, Telšių Žemaitės dramos teatro jaunimo studijos „Aglija” ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos projektas. Režisierė Laima Adomaitienė naujai ir netikėtai atskleidžia klasikinę Raudonkepuraitės ir vilko istoriją. Tai – intriguojantis vaidinimas suaugusiesiems apie amžiną vyro ir moters konfliktą. Kupiname metaforų, simbolių ir prasmių spektaklyje „Bėganti su vilkais” stulbinančios jėgos Inos Petrakovos choreografija, įvertinta „Auksiniu scenos kryžiumi”.