G.eriausi 2007 metų albumai [lukas never]

ego

Vienas du trys.. Nelengva su skaičiuotėm. Būta nemaža ginčų, kol sutariau su albumais, kad kiekvienas atstovaus savo gardą, į kurį buvo suvarytas. Nors visos virtuvės skirtingos, anaiptol nei viena jų nėra geresnė už kitą, todėl prašau ne burnoti, o į burną dėti ir liežuviu plakti. Metų vakarienę siūlau pradėti nuo elektronikos, o prie deserto pasiūlysiu ramios muzikos arbatos. Taigi, skanaus.

>>>Elektronikos<<< aperityvas:

The Cinematic Orchestra, kurių receptas “Ma Fleur” jau atskleistas anksčiau. Taip, patys už save kalbantys Patrick Watson, Lou Rhodes ir Fontella Bass lengvame virtuvės šefo Jason Swinscoe kokteilyje. Kritikai labai giria grupės pavadinimo tikslumą, o pats tegaliu pridurti, jog (atmetus grynai garso takelį D.Vertovo nebyliajam “Man With A Movie Camera”) šis albumas yra itin prisigėręs kino. Ne tiesmukai, o užuolankomis, nuo vienos sėdynės prie kitos. Ir kuo daugiau jo valgai, tuo didesnis pavojus, kad pagrindinio patiekalo gali nesulaukti. Profesionalumu ir mėgavimusi kiekviena styga, kiekviena elektronine vibracija pasižymintys “sinematikai” gali kiek sumažinti opos skausmus. Jų “To Build A Home” itin gyvai:

[youtube bjjc59FgUpg]

Neabejoju, jog po tokios neelektroninės versijos jums kilo su žanru susijusių klausimų. Į juos galėtų atsakyti ne tik Black Moth Super Rainbow, kurių “Dandelion Gum” perspjovė ir Air simfonijas, ir gerokai įsibrido į džiazą. O, rodos, dainos trumputės ir visos vienodos.. Kompakt records turbūt geriausias šiemetinis leidinys švedo The Field “From Here We Go To Sublime” visiškai kitoks – monotonija ir interaktyvumu besimaišantis techno, stiprus kaip kadaise Vitalic ir užliūliuojantis kaip kitas rezidentas Superpitcher. Patikinu, kad gali būt pavojinga klausyt mašinoje, nes greičio pedalas neklauso. Vėlgi visai kitokia yra Glass Candy “B/E/A/T/B/O/X”, kartu su Chromatics “Night Drive” atstovaujanti Italians Do It Better leiblą ir siūlanti kitokį disco – šmaikštų, vangų ar net dirbtinį.

Psichė Šri Lankos atstovė M.I.A. išleido “Kala”, ir panašu, kad net tik prasilenkė su antro albumo sindromu, bet ir įsigijo naujų gerbėjų. Jos kapotą, nepaklūstantį taisyklėms, alternatyvų šokio ritmą galėsite išgirsti ir pamatyti Open’er festivalyje 2008-ųjų liepą. To blogojo sindromo dar geriau išvengė užsimaskavęs dubstep’ininkas Burial su “Untrue”, nuo self titled gero (tamsaus ir gilaus) debiuto pozityvesnėmis nuotaikomis išplaukęs į mases. Tuo tarpu brazilas Amon Tobin pamylėjo fanus eiliniu darbu “The Foley Room”, kaip tik nutoldamas nuo jau Ninja Tune klasika tapusių 1997-2000 metų savo albumų ir, sakyčiau, labai sėkmingai praktikuodamas šaltose erdvėse – „oficialus” trailer’is apie albumą:

[youtube MvodRa9Md1Q]

Belgas Max Rouen panardino į neįprastą trip-hop superiniu “The Magnetic Wave of Sound”, kuriame pakanka vietos nesubtiliems eksperimentams kad ir, pavyzdžiui, dainuojant a la Serge Gainsbourg. Panelė debiutantė Alina Orlova kažkada nurodė tokią nenustygstančią personą – Gudrun Gut. Senos vokiečių grupės Einstürzende Neubauten narė išleido “Put A Record On” albumą ir nusipelnė būt pagerbta už žingsnį į kitokios elektronikos pasaulį. Baigdamas taukšti apie “netikrą” muziką, paliksiu jus su mano mėgstamu Andy Dragazis downtempo/trip-hop projektu Blue States, kurio mielą švelniai ilgesingą gabalėlį iš paskutinio LP “First Steps Into” siūlau pasikišt po liežuviu:

[youtube SilACo61IZA]

Šalti užkandžiai su >>>rap/hip-hop<<<:

Turbūt paprasčiausia būtų patiekti Pharoahe Monch “Desire”, jei numotum ranka į populiarųjį Kanye West ar legendinių Wu-Tang Clan sugrįžimą. Gražus masinis rap, kurio krantą geriausiai nustatyt moka tik jie patys. Paprastas, tikras ir priimtinas noras net tokiems A Tribe Called Quest gerbėjams kaip aš:

[youtube 2FoPZ0PZ32w]

Dauguma rap atstovų teigia esą undergound’ininkai, tačiau savo gelmės ir ištakų išlaikymo sinteze šioje vakarienės dalyje maloniai nustebino El-P “I’ll Sleep When You’re Dead”. AMG čia netgi įžvelgia trupinėlį rap futurizmo (gal tai čia?), tačiau apsiribočiau tik įspėjimu, jog albumas gan sunkiai virškinamas, todėl prie jo skonio tenka apsiprasti. Kur kas lengviau gurkšnoti džiazu aplipusį baltųjų rap atstovus The Shotgun Wedding Quintet ir jų self titled albumą. Jei būtų pinigų, drįsčiau juos pasikviest į Vilnius City Jazz į jam sessions. Jaunimui būtų pramoga, o senoliai makaulę pakrapštytų. Jei būtų daugiau pinigų.. na, gal geriau tiesiog pakelkim stikliukus už Busdriver, kuris šiemet pradžiugino tikrai alternative rap albumu “Roadoverkillcoat”. Jis linksmas, pašėlęs, išdykęs ir todėl burnoja. Asocijuojasi su Daedelus ir Ty, o tai – rimtas reikalas. Čia rasite jo dainuojamąjį akustinį rap albumo prominimui, o jei netingite, galite pabandyt padainuot ir karaoke:

[youtube TWLTgFzonWo]

Trumpi karšti užkandžiai su >>>R&B/soul<<<:

Na, 2007-ieji apturėjo gal kuklų, bet gražų šios kultūros derlių. Apie poną Rahsaan Patterson „Wines & Spirits” jau bėriau pagyrų prieskonius, todėl paminėsiu tik įkandin žengiančius kolegas. Turbūt labiausiai įstrigo 2 jaunuoliai penkių simbolių pavadinimais. Apie vieną jų – Ne-Yo – privalėjau parašyt atskirą apžvalgą, nes.. jis pakviestas kaip prodiuseris dirbti ties naujuoju Michael Jackson studijiniu darbu. O ir vietomis palyginęs Ne-Yo vokalą (ir ne tik) su MJ labai neprašaučiau. Kaip ten bebūtų, titulinė albumo “Because Of You” daina (nepilna versija) tuo pačiu pavadinimu jūsų teismui:

[youtube l6GK_GvJVEY]

Kitas jaunuolis – Mario – visiškai nepanašus į žymųjį santechniką, tačiau su didelėm pretenzijom taip pat palikt pėdsaką contemporary R&B evoliucijoje. Trečiasis jo LP “Go” įvertintas daug geriau nei pirmieji ir galų gale iškėlė jauniklį iš košės ant švarios staltiesės. Šio stiliaus mėgėjams taip pat rekomenduočiau Macy Gray “Big” ir Ledisi “Lost & Found”. O artimiausiu laiku labai laukiu Dwele naujų įrašų.

Šiek tiek >>>jazz<<< sriubytės:

Tikrai mėgstu ragaut gyvai atliekamo jazz, nors namie jo klausau itin nedaug. Iš grynuolių gerai žinau tik keletą 2007-ųjų albumų, kurio priešakyje būtų jau mano minėtas vokalo profas Kurt Elling ir jo “Nightmoves”, kuris taip lengvai valdo balsą, kad jau kelintus metus iš eilės pripažįstamas geriausiu best male jazz vocal kategorijoje. Be abejo, jis atlieka visiškai kitokį sub-žanrą nei kolegos Bobby McFerrin ar Al Jarreau, tačiau ne kartą Lietuvoje buvęs nepaliko abejingų. Kiek netikėtai teko susipažint su visai kitokio plauko jazz iš Lenkijos – Pink Freud ir jų albumu “Punk Freud”. Eksperimentai, įtakoti ir jazz, ir rock, folk, jungle, drum’n’bass, funk – visa tai mums priskaldo, rodos, iš nieko kaimynai. Beje, juos galima buvo išgirst ir Off festivalyje. Na, o paskutinį šaukštą siūlau srėbt su Antibalas “Security”, prie kurio nagus prikišo Tortoise narys J.McEntire. Ypatingai spalvingas ir sudėtimi, ir instrumentais, Antibalas diktuoja afrobeat’ines nuotaikas visur ir visada:

[youtube 4UKOweSesxo]

Karšti patiekalai >>>indie ir ne indie<<<:

Pradėsiu nuo to, kad apturėjau galimybę suprakaituot per trumpą Arcade Fire koncertą Stockholme antrojo albumo “Neon Bible” garbei. Ir tai, kad, praėjus keletui mėnesių po to, susigyvenau su faktu, jog šis darbas vis tik peraugo stulbinamą debiutą. Ir – taip – jie jau yra indie muzikos istorije, gal net su dinozauro ir ekomobilio etiketėmis. Ne mažiau maloniai galvą sopėjo ir nuo Caribou “Andorra” viruso. Suprantu, kad priežastis yra Dan Snaith, tačiau vis tiek noriu sakyt “she’s the one”:

[youtube XiKI_Te7y3E]

Kitas labai stiprus diedas yra Robert Wyatt. Na, nežinau, ar jo stiprybė yra barzdoje, ar patirtyje (2007-ųjų “Comicopera” yra jau -nioliktas albumas), bet drąsiai statau jį į priekines gretas. Velnias žino, su kuo valgomas stilius Art Rock ar Canterbury Scene, tačiau man tai tinka patinka, nors ir atradau jau šiais metais. O labai stipri mergiotė šiais metais visur kur pastebėta St. Vincent su visai nedroviu prašymu “Marry Me”. Puikiai atstovaujanti singer/songwriter ložę, ji sugebėjo būt nuoširdi, įvairi ir atsistot šalia tarp tokių personų kaip užpraėjusių metų joanos ar netikėtai nužengusi nuo purvinų eksperimentų PJ Harvey („White Chalk”). Pam pam pam arba ištrauka iš St. Vincent albumo:

[youtube bYoT14ZRY2E]

Šalia apskarusio dainiaus Devendra Banhart lygiuojami Bowerbirds trio džiugino pilvą savo rūgščiu folk’u albume “Hymns For A Dark Horse”. O Mark Ramos-Nishita aka Money Mark pamalonino retro kvepiančiu indie pop patiekalu “Brand New By Tomorrow”. Šiuolaikinėmis bitlinėmis nuotaikomis pasidabinęs jis nerūpestingai brazgina gitarą ir dainuoja kad ir šitaip:

[youtube UhqfApppgPo]

Rokenrolui šiemet dirigavo ir Ispanijoje “apturėti” Apples in Stereo savo dvigubu “New Magnetic Wonder”, ir Lenkijoje šokdinę LCD Soundsystem “Sound Of Silver”, ir jau ne kartą mūsuose minėti Kings of Leon su “Because Of The Times”. Tačiau kaip bemėgčiau šiuos albumus, mane labiau nustebino tarsi kokią Skin turintys Noisettes ir jų albumas “What’s The Time Mr. Wolf?” Savo dinamiškumu ir britiškai džeržgiančiom gitarom jie daro viską:

[youtube dALeLKEHDz4]

Kiek sunkesnėje kategorijoje išstoja buvęs metalistas Jesu “Conqueror”. Dėkuidie jis nukrypo nuo to metalo, kurį teko pažinot ir garbint jaunystėje, prie post rock/experimental, po kurio vėliava ne tokiom baisiom ir trankiom gitarom ima ir gražiai dainuoja neo-lopšines. Kiti eksperimentatoriai yra Battles, kurių “Mirrored” tiesiog rauna stogą. Visiškai netipiniai Warp records globotiniai groja taip, tarsi norėtų iliustruot ne veidrodžių karalystę, o gegutės lizdą, kuriame gali palaidot savo beprotystę. Tuo tarpu kitos netipiškos vapsvos Gravenhurst (“The Western Lands”) yra itin mielos širdžiai visai kitu aspektu – galima verkti iš laimės. Jei netikit:

[youtube 8dJJl1n1Zqc]

Kad jau kimšote iki šios vietos, tuomet paskutiniam rimtam kąsniui galite rinktis iš re-issue, best of arba compilation srities. Be abejo, tai ne pirmos jaunystės patiekalas, tačiau galit nustebti iš anksto nuvertinę ne taip greitai blėstantį skonį. Šiemet užkabino “ne mano tipo” škotų post-punk grupės Fire Engines re-issue “Hungry Beat” – akimirka iš 1980-1981 metų. Perklausiau ir pamaniau – gi normalus rokenrolas su kiek senesniais prieskoniais. Visiškai kitoks santykis su miksuotu albumu, kurį, pažymėtą 36-tu numeriu, Londono klubui “Fabric” iškepė Ricardo Villalobos. Minimal techno ir microhouse darže šeimininkaujantis DJ/prodiuseris neprarado formos po pagyrų “Salvador” kompiliacijai. Na, o savo pusiau best of garnyrui patiekė australai The Church. Bene jau antrieji tokie praeities memuarai, “El Momento Siguiente”, per pastaruosius 3 metus išrinko gražiausius žiedus iš daugiau nei 20 metų muzikinės karjeros. Prašau, pauostykit čia.

Desertui – gražus ambient:

Na, o kol neaprašiau beveik visų 2007-ųjų, skubu patiekti pasiskaninimui vieną gražiausių metų albumų. Nereikėjo abejot dėl kiek sudėtingesnio Murcof “Cosmos” ar tyro Lucine Icl “Language Barrier”, nepadėjo ir ypatingos simpatijos švedų Library Tapes “Höstluft”. Palydėt metus, sutikt saulėtekį, užmigt prie jūros, banguot kambaryje ant sofos mašinoje ir dar daug kur mane pastaruoju metu labiausiai įkvepia Eluvium “Copia”. Ir visai nesvarbu, ar tu vienas, dviese ar pilname stadione – štai jums mano labas rytas, labas vakaras ir labanakt:

[youtube uzYCGqPM1G4]

fb-share-icon

14 komentarų apie “G.eriausi 2007 metų albumai [lukas never]

  1. daug nepazystamu vardu… bet kas jau tikrai gerai, tai cinematic’u orkestras ir gravenhurst.
    :)

  2. jo, Gravnhurst, El-p, Antibalas, Apples in Stereo ir Noisetes ir man tiko pernai. O kur sunkesnės muzikos išskirtiniai? :D Neklausom Hard rocko ir metalo? Negerai

  3. daug, aha. labai nemazai ir pats tu vardu pirmakart isgirdau praejusiais metais. na, bet stengiaus isvis nesikartoti, taciau kai kuriu ar tavo, liu, ar pauliaus paminetu ignoruot tiesiog negalejau.
    turim ka turim. nera tie metai tokie blogi, blyn.

  4. offca, jei ka, tai Jesu atstovauja ta metala :)
    o siaip tai man atrodo, kad ir be metalo jus nevalgot Dirty Projectors (kuriu leidau sau nepaminet), Pink Freud ir dar keli psichai. nereikia but metalistu, kad gasdintum zmones :)

  5. Gerai, kad projektoriu nepaminejai, nes ten ne muzika o balaganas.

  6. nu bet is tikruju kazkaip zostkai skamba psiche :) Ji saunuole!

    Ir Caribou su Andorra dieviski!
    Ir dar daug nepaminetu ir paminetu dainu ir albumu – kokie buvom, tokius muzikinius metus ir turejom :). o buvom gi geri, ane?

  7. aciu, buvo skanu. tik ne-yo ne, per daug kaloriju, labai saldu :)

  8. na, del tos psiches – intonacijos reikalas. jei rasau, kad man ji patinka ir vadinu ja psiche, tuomet ji geraja prasme kreizova.
    caribou tikrai superiniai, man jie koki menesi ausyse skambejo.
    ne-yo tarp kitu albumu tikrai atrodo saldokai, bet toks jau tas r&b/soul, ir ypac tada, kai pailiustruojamas kartu su ypatingai „koks as fainas juodaodis, turiu grazia mergina ir grandinele” klipu. taciau ta daina irgi ausyse skambejo. tiesa, puse menesio :)

  9. manau visi supratom, tik siaip pasikabinet norejos…ech :)

    dar atgaminau, kad saunus buvo Panda Bear is AC ir Deerhunter albumai – va ir grazus metai…

  10. labs,labai patiko sinematikai ir bendrai viskas isskyrus ne-yo, o ypac commentary. gera darba darai.gal nuvaryk antr. 18h”naujasis siaures saliu dziazas”(www.norden.lt/2antradienis)

  11. aciu, rimants, uz pasiulyma – idejau info apie rengini kalendoriuje (renginiai: vasaris) ir ketinu ten apsilankyt.

Komentuoti: liu Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.