G.eriausi 2009 metų filmai… [paulius.rymeikis]

Nors visų filmų peržiūrėti neįmanoma ir galvoje bei įvairiuose sąrašuose kabo dar bent kelios dešimtys juostų, bandau reziumuoti, ką geriausio teko pamatyti 2009 metais. Džiugu, jog iš pradžių pergyvenant, kad nebus iš ko sudaryti geriausiųjų dešimtuką, vėliau teko smarkiai paspausti, kad visi norintys į jį tilptų. Žinoma, kad netilpo, bet štai jie -- dešimt geriausių ir dar tuzinas taip pat neprastų:

Das weisse Band (The White Ribbon) [Rež. Michael Haneke]. Filmas, kurį žiūrėjau atsikabinusiu žandikauliu ir tikiuos turėsiu progą tai pakartoti “Kino pavasario” metu. Labai autentiškas, unikalus ir režisūriškai tempiantis filmas, kuriame ‘kaip’ beveik visą laiką dominuoja prieš ‘apie ką’. Ir nors snobo snobai, teko skaityti, prikiša juostai, kad apie nacizmą kalbėti tapo populiaru, nė velnio čia apie tai tiesiogiai nekalbama, dėl ko paties Michael Haneke žodžiai apie juostą padėjo sudėlioti taškus ant “i”: “the film is about “the origin of every type of terrorism, be it of political or religious nature.” Puikus operatoriaus, meno direktoriaus darbas ir puikus aktorių kolektyvo bei likusių filmo elementų suvaldymas.

Ink [Rež. Jamin Winans]. Netikėtas atradimas. Indie sci-fi už 250 000$ (daugiau negu 1000 kartų pigiau už “Avatar”). Filmas, kurį žiūrint akivaizdu, jog kūrybinės grupės entuziazmas ir įdėtas darbas į biudžetą įtrauktas nebuvo. Taip, tai akivaizdžiai ne didžiosios kino kompanijos darbas, bet po tokių filmų supranti, kad turint gerą idėją, net kažkas iš serijos “Titanikas” gali būti nufilmuotas vonioje, muilinę skandinant ledo kubeliais iš šaldiklio bei “feno” keliamomis bangomis. Ir čia tas atvejis, kai pažiūrėjus trailer’į, nereikia galvoti koks bus pats filmas -- būtent toks ir bus.

The Messenger [Rež. Oren Moverman]. Jau ir taip kabinanti istorija (apie kareivius, kurių darbas artimiesiems pranešti apie kare žuvusius jų sūnus, vyrus, etc.) dar palydima puikia trijų pagrindinių aktorių vaidyba ir dar puikesniu scenarijumi. Faktiškai nepriekaištingi dialogai, herojų personažai ir istorijos vystymas. Pasaulinė kritika (ir apdovanojimai) su manimi akivaizdžiai nesutiks, bet man “The Messenger” visa galva aukščiau už emociškai taip ir neužkabinusį “The Hurt Locker”.

The Vicious Kind [Rež. Lee Toland Krieger]. Pasirinkimas su, tikėtina, lengvu pataikavimu savo skoniui, bet kai filmas taip skoningai susuktas, suvaidintas ir išplėtotas per gerai apgalvotus herojus, negėda rekomenduoti pažiūrėti. Atėjus laikui, kaip ir kitas aukščiau išvardintas juostas, žiūrėsiu dar kartą.

Julia [Rež. Erick Zonca]. Mano šių metų apdovanojimas už geriausią moters vaidmenį keliauja “Julia” suvaidinusiai Tilda Swinton. Nėra nė ko lyginti su Meryl Streep (beje, suvaidinusiai panašaus pavadinimo juostoje “Julie & Julia”). Ir istorija gera, ir supranti, kad jeigu ne Tilda Swinton, jos tiesiog nebūtų. Sako kiek per ilgas. Sutinku. Tačiau, jeigu lieptų pasakyti, kurioje vietoje reikėjo nepagailėti žirklių, neturėčiau, ką pasakyti. Tiek jis ir per ilgas.

District 9 [Rež. Neill Blomkamp]. 2009 buvo devynetų metai: “9″ (animacinis), “$9.99″ (animacinis), “Nine” (miuziklas) ir, galiausiai, “District 9″. Istorija su dvigubu dugnu ir įdomiausia pateikimo forma (meninė dokumentika) šiais metais.

The Road [Rež. John Hillcoat]. Neteko skaityti romano, pagal kurį pastatyta juosta (ir neteks), tačiau filmas -- fantastiškas. Ir tai svarbu akcentuoti -- fantastiškas, o ne fantastinis, kaip galima suvokti pasižiūrėjus “2012″ lygio trailer’į. Tiesą sakant, visi tie kompiuteriniai prabangūs vaizdai juostai buvo bereikalingi -- nebent nuskurdusių vaizduočių papenėjimui. Tėvo-vaiko santykis ir sugebėjimas sukurti nuolatinės baimės, įtampos atmosferą čia pirmoje vietoje ir, dažnu atveju, tai tikrai nejaukus filmas. Ta prasme, kad abejingai pasižiūrėti nepavyks.

(500) Days of Summer [Rež. Marc Webb]. Vienintelis priekaištas filmui, kuris tapo metų (romantine) komedija -- jis šiek tiek per geras. Bandydamas atrasti unikalią filmo formą, režisierius kiek persistengė ir tie keli perlenkti momentai tikrai neprideda filmui autentiškumo. Reikia pripažinti ir tai, kad filmo stipriausia dalis yra jo paskutinės minutės, bet ei, “Summer Hours” tik paskutinės minutės ir teištraukia, o aš jį talpinu tarp “kitų rekomenduotinų” šių metų filmų!

Up [Rež. Pete Docter]. Metų animacija. Pravirkdžiusi animacija, reiktų pridėti. Ir net jeigu nesu didelis gerbėjas šio filmo pagrindinės -- nuotykinės dalies, ji ir būtų niekas, kabotų ore, jeigu neturėtų labai gražios priešistorės apie kurią filmo eigoje ne kartą primenama. Sunku patikėti, kad ji galėtų palikti abejingu nors vieną, kuris savo gyvenime kažką prarado anksčiau laiko.

The Cove [Rež. Louie Psihoyos]. Su dokumentika šiemet, kaip ir kitais metais, nėra problemų -- būtų galima ir atskirą dešimtuką daryti. Bet jeigu tai viena juosta, tai tebūnie “The Cove”. Rizikingas ir ambicingas darbas, siekiant parodyti, kaip elgiamasi su geriausiais žmonių draugais vandenyje -- delfinais. Gal tik tiek, jog girdint reakcijas po filmo, kyla ironiška šypsena: o manot, kad su tais iš kurių gaminamos dešros, kumpiai ir dešrelės elgiamasi kitaip?

Į top10 niekaip nebetilpo, bet atmintyje po peržiūrų išliko, tad galima rekomenduoti užmesti akį į: Inglourious Basterds [Quentin Tarantino] (nepaisant begalinės kritikos už tuščiažodžiavimą ir kartojimąsi), Summer Hours [Olivier Assayas] (sunkus filmas ta prasme, jog pusantros valandos galima sakyti nieko įdomaus ir vertingo nevyksta, bet… Kaip puikiai suveikia jaunosios filmo herojės mintys paskutinėmis filmo minutėmis -- tai yra filmu perduodamas jausmas), Feng sheng / The Message [Kuo-fu Chen/Qunshu Gao] (stilingas kinų darbas apie šnipus, kurį trumpai įvardinčiau Chan-wook Park bandymu daryti Agatha Christie “10 negriukų”), Moon [Duncan Jones] (geras scenarijinis sci-fi), Big Fan [Robert D. Siegel] (pradžioje atrodo, kad turėsim apie sportą kalbančias galvas, bet vėliau išsiriša tokia istorija apie sporto fano elgesį savo mylimos komandos atžvilgiu, kad ojojoj), Antichrist [Lars von Trier] (na, kas dar apie jį nepasakyta?), Sin Nombre [Cary Joji Fukunaga] (žiūrėti tik kino teatre, bet ir namuose galima matyti, kad kameros žmogui yra už ką duoti apdovanojimą), Watchmen [Zack Snyder] (dažnai su komiksniais filmais nusivažiuojama į pop pusę, čia gi -- grynai atmosferinis darbas), State Of Play [Kevin Macdonald ] (vienas geriausių pop trilerių iš JAV), The Damned United [Tom Hooper] (nepatvirtintais faktais pagrįsta istorija, po kurios tiesos ieškodamas pusvalandį leidau “wikipedia” ir deduosi “Frost/Nixon” aktoriaus Michael Sheen pavardę į kišenę -- reiks nepraleist jo darbų), Food, Inc. [Robert Kenner] (dar viena puiki dokumentika, šį kartą apie tai, ką valgome, t.y. kukurūzus), The Girlfriend Experience [Steven Soderbergh] (G. jau aprašytas filmas, kuris man taip ir lieka ‘experience’), Sunshine Cleaning [Christine Jeffs] (tipiškas “Sundance’inis filmas, bet… Matytas kone prieš metus, išlikęs iki šiol -- neprastai, ar ne?).

Labiausiai pervertintas 2009 metų filmas: “Up in the Air” (Rež. Jason Reitman). Prasidėjęs puikiais kadrais (nieko nauja, ko nebūtų matęs Jason Reitman fanas), vaidyba (nors George Clooney man buvo įdomesnis “The Men Who Stare at Goats”) ir scenarijumi, ilgainiui filmas nusivažiuoja į labai tradicišką amerikietišką dramediją, kuri “Oskarams” pasirodė pačiu laiku -- kai JAV tik to ir trūksta: patvirtinimo, jog ne piniguose laimė, bet santykiuose ir žmonėse.

Daug vilčių (nespėta pamatyti): La Nana/ The Maid (Sebastián Silva), A Single Man (Rež. Tom Ford), Lourdes (Rež. Jessica Hausner).

Kažką vertingo praleidau? Žinau, kad…
Daugiau 2009 metų filmų top’ų rasit čia…

Nori atsisiųsti filmą iš interneto? Skaityk čia…

MES DAR RAŠĖM:

1. G.eriausi 2009 metų albumai… [paulius.rymeikis]. Kine, ar muzikoje… Dažnai gali išgirsti: “šiemet nieko gero,...
2. G.eriausi 2007 metų albumai [paulius.rymeikis] 2007 metai (ir man) buvo vieni silpnesnių muzikoje. Ne,...
3. G.eriausi 2009 metų albumai [pagal tadas.v] Metams pasibaigus, pamaniau reikėtų sutverti geriausių 2009 metų albumų topą....