GERIAUSI 2018-ųjų FILMAI

LAZZARO FELICE / Happy as Lazzaro (2018)

Fantastiškas kinas. Toks, kurį žiūri ir tikiesi vienokios sekančios scenos, o gauni visiškai kitokią ir dar labiau stebinančią, nei galvojai. Ir tokių posūkių šiame filme ne vienas. To magiškojo realizmo ir sunkaus smegenų jaukimo čia nėra tiek daug ir tokio tiesmukaus kaip kokiame „Ornitologe”, bet pažiūrėjus jausmas lieka panašus. Toks, lyg ką tik turėjau galimybę prisiliesti prie kažko vien protu nesuvokiamo. O jaunas dvidešimtmetis aktorius Adriano Tardiolo tapo metų atradimu.

THE RIDER (2017)

Ilgai atidėliotas dėl „dar vieno vesterno apie kaubojus”. O pasirodo labai be reikalo. Tai absoliučiai oskarinis filmas – visose kategorijose. Kiek per daug dramos siužete amerikoniškumo (lyg iš geriausiojo Steinbecko romano), tačiau išpildymas ir įtaigumas aukščiausios prabos ir nesugraudinti pasakojama istorija turėtų tik visišką beširdį.

ŠALTASIS KARAS / Zimna wojna (2018)

Filmas apie nenugalimą dviejų žmonių aistrą, kuriai nėra sienų, ribų, trukdžių, o esantys nugalimi, nors tam reikėtų ir penkiolikos metų laukimo. Tai dar viena meilės istorija, įeisianti į kino istoriją. O Pawelas Pawlikowskis šaunuolis – leidžia sau vis daugiau ir tai pasiteisina.

ROMA (2018)

Naujausias Cuaróno filmas. Ne apie Italijos Romą. Apie režisieriaus gimtojo miesto Meksiko rajoną tokiu pavadinimu. Ne vienas kritikas „Romą” laiko geriausiu metų filmu, tačiau aš linkstu arčiau tų, kurie aukština vaizdo kinematografiškumą, bet neranda ypatingos gelmės pasakojamoje dramoje. Vieno laikotarpio šeimos gyvenimo epizodas kine ne kartą matytas ir Cuaronas nieko stebinančio, naujo nepapasakoja. Kai nereikia skaityti titrų, galima džiaugtis antrame plane vykstančiu detaliai apgalvotu veiksmu – dažnai net įdomesniu negu pagrindiniame plane. O gimdymo scena užgniaužia kvapą, bet ne vien dėl jos šį filmą pamatyti reikėtų.

A QUIET PLACE (2018)


Metų fantastinis reikalas, per kurį bijai išleisti nors kokį garsą.

FOXTROT (2017)

Gili ir vizuali tragikomedija apie tėvus, gavusius pranešimą, kad jų sūnus krito atlikdamas karinę prievolę, ir apie sūnų, kuris kariuomenėje nekrito. Taikliai sudėliotos filmo detalės parodo, kad detalės ir yra svarbiausi dalykai mūsų gyvenime.

VADINK MANE SAVO VARDU / Call Me by Your Name (2017)

NEMATOMAS SIŪLAS / Phantom Thread  (2017)

Paulas Thomas Andersonas formos nepraranda. Iš visų peržiūrėtų praeitų Oskarų paliko didžiausią įspūdį.  

THREE IDENTICAL STRANGERS (2018)

Dokumentika, kurioje netikėtai vienas kitą sutikę trynukai ima domėtis ir atskleisti paslaptingą jų įvaikinimo istoriją.

DJAM (2017)

Tokia moteriška kelio drama, labai žiūroviška, šilta, muzikali iš čigoniškų šaknų prancūzų režisieriaus Tony’io Gatlif’o.

MAROKO ISTORIJOS / Razzia (2017)

TULLY (2018)

Filmas visai šeimai apie pogimdyvinį mamų periodą. Ne viena mama, manau, atpažins save ir supras pagrindinės herojės veiksmus bei būseną. Būtinas tiek mamoms, tiek tėvams. Esamiems ir besiruošiantiems tokiais tapti.

24 FRAMES (2017)
Prieš mirtį kino meistras Abbas Kiarostami prie šio meditacinio filmo dirbo ne vienerius metus, o paskutinius štrichus sudėjo jo sūnus. 24 fotografijos ir kino eksperimentai vienas po kito kiek prailgsta dėl pasikartojančių motyvų, tačiau kiekvienas atskirai ir visi kartu gali būti tai, ką norisi matyti kasdien ant namų sienos kabančiame gyvame paveiksle.

ANKŠTUMAS / CLOSENESS / TESNOTA (2017)

Šalta ir niūri istorija iš Šiaurės Kaukazo, anot režisieriaus prieš porą dešimtmečių nutikusi jo gimtajame mieste. Atšiauraus pasaulio kampelio atšiauri atmosfera, kurioje nėra vietos skirtingoms religijoms ir kultūroms. Jaunimas dar turi šiokios tokios tolerancijos ir maištauja prieš įsišaknijusias normas, tačiau vyresniojo amžiaus žmonės ne tokie lankstūs. Režisierius Balagovas siekia natūralizmo ir jį gauna – tiesa toks stilius ne naujas, pastaruoju metu ypač populiarus ir naujojoje Rumunijos kino bangoje, ir toje pačioje Rusijoje, ir Europos kine. Balagovas mokėsi iš geriausiųjų kino meistrų, bet savo braižo dar turės paieškoti. Nebent juo laikysime įgarsinimo montažą – net suprantant kalbą, veikėjų murmesius sunku pagauti, o kartai, atrodo, lyg dialogai specialiai užgožiami pašaliniais garsai, lyg vaizdas turėtų pasakyti visą esmę. Iš esmės ir pasako, bet tai dviejų valandų filmą tik dar labiau prailgina ir jo žiūrėjimą paverčia nelengvu darbu. Po filmo galima pagalvoti ir pakalbėti apie daug ką – apie minėtas kultūrų sandūras, apie politinį (kaip čečėnai kankina rusus) kino aspektą, apie svetimumą tarp artimųjų ir t.t., todėl nėra tos dvi valandos bevertės. Tačiau filmas tikrai ne kiekvienam.

TRANSIT (2018)

Siužetu primenantis Remarque’o romaną „Naktis Lisabonoje”. Tad ta asociacija buvo ir minusu (nes situacija lyg jau patirta), ir pliusu (nes režisieriui puikiai pavyko perteikti tą remarkišką atmosferą). Tinkamai čia suveikia ir sprendimas istoriją pasakoti nekišant ano laikmečio dekoracijų – tai leidžia pamatyti, kad rodoma situacija nėra jau tokia neįmanoma šiomis dienomis (aišku, jeigu nežiūrėsime į tai, kad turime internetą ir mobilųjį ryšį). Ir pagrindinis aktorius Franzas Rogowskis čia labai tinka – dėl tų perkreiptų lūpų net niekaip neapleido jausmas, kad tai persikūnijęs Joaquinas Phoenixas.

SWEET COUNTRY (2017)

Nauja Warwicko Thorntono režisuota drama labai graži akiai. Toks klasikinių Leone’s koloritų montažas HD kokybe, su ne vienu vertu paveikslo kadru. Pavadinimas kaip ir atskleidžia turinį – tai tikrai vesternas, nors siužetas ne visai įprastas tokiam žanrui. Pirmoji dalis kaip ir žanro klasika – teisėsauga vaikosi juodaodį baltojo žudiką, o štai vėliau prasideda kiek retesnis siužetas – stebime vesterno laikų teismo procesą, o ne pistoletinį „taikliųjų rankų” susišaudymą.  Rimtas, vietomis skaudus ir karštas akims filmas iš Australijos žemių.

SENGIRĖ (2017)
Neįtikėtinai unikalus, kitoks dokumentinis filmas-potyris apie Lietuvos gamtą, kurį būtina žiūrėti kino teatre.

ANNIHILATION (2018)

„Annihilation” pastatytas pagal Jeff VanderMeer romaną, o šis rašytojas už savo fantastinius kūrinius apdovanotas ne viena prestižine premija. Tad turinys nėra visai lėkštas, nors kiek filmas jį pakeitė nežinau, nes knygos neskaitęs. Šitame filme daug vaidina aplinka, bet jai padaryti iki galo tobulai, matyt, pritrūko pinigų. Tai vietomis viskas labai gražu, įdomu, norisi patyrinėti tas gėlytes iš kuo arčiau, o vietomis visa tai, lyg pritrūkus pinigų, dingsta ir matome eilines pusdžiungles. Bet vis tiek tai visai normalus filmas fantastikos badmečiu. Aišku, žiojėja tam tikri siužeto trafaretai, bet žiūrėti visai įdomu. Dar kiek erzina tas neapsisprendimas ar labiau linkti į sci-fi, ar į siaubo žanrą, tad gavosi toks mišrainukas, kuriame man siaubo filmų klišių visai nesinorėjo. Dar kiek perlenkta su garso takeliu. Kai prasidėjo finalinis kompiuterinis kaleidoskopas, o su juo ir toks juokingas garsas, tai pamaniau, kad tuoj išvysime šokį techno ritmu. Bet ne, šokio pagal muziką nebuvo, bet to garso visai ten nereikėjo. Bet kokiu atveju sci-fi mėgėjai neturėtų nusivilti.

YOU WERE NEVER REALLY HERE (2017)

Išskirtinis trileris. Ne siužetu (nes tai tiesiog dar viena keršto istorija), bet vizualiniais ir garsiniais niuansais. Pirmasis pusvalandis kiek sunkiai įsivažiavo ir kėlė klausimą, kam Phoenix’as lindo į tokią banalybę, bet vėliau filmas pagavo ir akių atitraukti nesinorėjo. Taip, detalėse dar yra kur tobulėti (šlapumo nesimatymas po išnirimo iš ežero, plaktuko, kuriuo ką tik uždaužytas žmogus, švarumas ir pan.), tačiau Lynne Ramsay moka sukurti stilingą atmosferą, kuri negali nežavėti, net kai pagrindinio herojaus veiksmai atrodo iracionalūs.

THE DAY AFTER / Geu-hu (2017)

Korėjietis Sang-soo Hong toliau tęsia savo teatrinių filmų seriją, su pamilta aktore Min-hee Kim ir tuo pačiu neskubriu, budistiškai psichologiniu pokalbių stiliumi ir pateikia dar vieną žmonių santykių istoriją, kuri nei įdomesnė, nei prastesnė už buvusiąsias. Kartą per metus pažiūrėti tokį filmą yra gera, tik kad Hongas per metus tokių sukuria po du tris, o toks produktyvumas kiek erzina.

FIRST REFORMED (2017)

Teologiniai paistalai ir bažnyčios institutas šiandienos aplinkosaugos problemų fone gali būti ir yra labai aktualūs.

IN DEN GANGEN / Krautuvių valsas (2018)

Vokiško prekybos centro darbuotojų šventės ir kasdienybė. 

BURNING / Beoning (2018)

Pagal Haruki Murakami apsakymą pastatytas filmas sulaukė didžiulio pripažinimo visame pasaulyje. Jis tikrai žiūrimas ir neprailgsta. Keisti murakamiški žmonių santykiai ir elgesys įtraukia, nors kai filmas pradeda vynioti detektyvinę liniją, tai tampa paprastesniu ir nebe tokiu įdomiu. Ir pabaiga nenustebino, bet pats ėjimas iki jos tikrai buvo kupinas turiningų patirčių.   

THE DEATH OF STALIN (2017)
Kartais nelengva juoktis iš to, ką matai. Nes kai žinai kažkiek istorijos, tai labiau panašėja į groteską, nei komediją. Bet filmas tikrai pavykęs ir vertas dėmesio. Postsovietinių šalių žiūrovas jį ir įvertins, manau, kitaip negu amerikietis.

FLORIDOS PROJEKTAS / THE FLORIDA PROJECT (2017)

Vienas gražiausių filmų. Režisierius ir scenaristas Seanas Bakeris moka savo filmams suteikti įspūdingą vizualumą. Čia, žinoma, jam pagelbėjo jau pripažintas operatorius Alexis Zabe. „Floridos projektas“ – ne išimtis. Žiūri į tuos pastelinius spalvotus namų fasadus ir reklaminius debesis ir tavo akys atsigauna. Tada net filmo siužetas nebevaidina esminės rolės – jis galėjo apsiriboti vien tuose namuose gyvenančių vaikų kasdienybe ir to būtų pakakę. Ar ta dramatiška vargstančios jaunos mamos, kovojančios už gyvenamą vietą, savo ir dukros išlikimą, dramą sugadino visumą? Tikrai ne, tačiau ji nebuvo kažkuo originali. Kaip kažkas teisingai pastebėjo – tai tokia „American Honey“ sėslesnė versija. Dar būtina išskirti Willemo Dafoe  – jis čia fantastiškas, o po scenos su pedofilu, tai norėjosi pulti ant kelių prieš jį.

TRYS STENDAI PRIE EBINGO, MISURYJE / Three Billboards Outside Ebbing, Missouri  (2017)

Po tokio filmo norisi sakyti „seni, geri Coenai”, tik, kad čia ne Coenai, bet stiliukas panašus į brolių ir tuo žavus.

SOLO. Žvaigždžių karų istorija / Solo: A Star Wars Story (2018)

Neįtikėtinai patraukliai ir žavingai sukurpta priešistorė. Daug labiau patikusi už porą paskutiniųjų Žvaigždžių karų tęsinių. 

GAME NIGHT (2018)

Pramoginis vieno karto žiūralas, pilnas veiksmo ir juoko.

THE ENDLESS (2017)

Visas serialas The Lost per porą valandų. Gerai, kad ne serialas.

BLACKkKLANSMAN (2018)

Spike Lee vis dar jaudina juodaodžių rasės problemos ir šįkart jis pateikia neįtikėtiną, kiek komišką tiek ir žiaurią tikrais įvykiais paremtą dramą apie juodaodį policininką, kuris infiltravosi į KKK.

THE GUILTY / Den skyldige (2018)

Šiaip skeptiškai žiūriu į tas radijo pjeses ekrane, nes žiūrėti nėra ką –  jei supranti kalbą, gali užsimerkti ir klausytis. Ši irgi tokia, bet pati pjesė sukurpta intriguojančiai.

G.eriausi 2017-ųjų filmai čia.


fb-share-icon

3 komentarai apie “GERIAUSI 2018-ųjų FILMAI

  1. Čia, kaip ir su muzika, neišsemiami aruodai, tad klausti „o kur …?“ beprasmiška, tad leptelsiu tik du dalykus iššokusius galvoje po šio teksto. Pirma, tai aš akivaizdžiai nesu Pawelo Pawlikowskio fanas (nors vardas/pavardė lyg ir galėtų imponuoti). Ir ankstesnis sunkiai žiūrėjosi ir „Šaltasis karas“ paliko nutraukto lytinio akto jausmą. Iš nepaminėtų paminėčiau tik „Sorry To Bother You“. Tai filmas, kuris, tikriausiai, turi daugiau šansų nepatikti nei bet kas kitas šiame sąraše, bet oh boy – koks kreizas ir netikėtumas yra visas tas žiūralas. Senokai taip kažko nežiūrėjau tik akimirkom leisdamas savęs/autorių paklausti „kas toliau?“.

    1. pR,
      žiūrėjau „Sorry To Bother You“. Kažkur 30 min., po to sustojau. Dar pratęsiu kažkada, bet visumoje ar nuotaika buvo ne ta, bet ta fantasy mišrainė tuo metu nesuėjo.

  2. Verta paminėti, kad Florida Project pagrindinio vaidmens atlika Lietuvių kilmės mergina Bria Vinaitė – ji nėra profesionali aktorė, režisierius ją aptiko berods Instagrame.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.