Vaizdo transliuotojams internetu (Netflix, Amazon, HBO) pradėjus kurti savo originalius filmus, kino situacija ima panašėti į muzikos rinką, kur prieinama pasiūla čia ir dabar darosi nebeaprėpiama, o nauji rinkos žaidėjai (Disney+, WarnerMedia ir kiti) konkurenciją bei apsukas, tikėtina, dar padidins. Tai veda prie to, jog nauji filmai, kad ir kritikų išliaupsinti, tampa tik vienadieniu triukšmu kino istorijoje, kuri velnias žino, kuo gresia pavirsti. Tad ir žemiau išvardinti filmai yra tokie, dėl kurių vienkartinio poveikio garantuočiau, bet dėl noro pažiūrėti antrą ar daugiau kartų galvos neguldyčiau. Bet šiandieninis gyvenimo tempas toks, kad ir vieną kartą pažiūrėti filmą stinga laiko, tad tikiuosi, kad šis sąrašas laiką sutaupys, o ne iššvaistys.
GIVE ME LIBERTY (2019)
Viena socialinio darbuotojo, vairuojančio mikriuką ir vežančio neįgaliuosius, diena duoda daug juoko ir tiek pat ašarų šitame ilgam nepasimirštamame filme. Nė sekundės ramybės, statikos. Tiesiog kvėpuoji ta nesibaigiančia kelione, gaudai kiekvieną dialogo frazę ir bandai suprasti, ar čia vaidinama, ar viskas vyksta iš tiesų. Viena vertus, „Give me Liberty” aptinkame tą „Intouchables” receptūrą, kur humoras bando įsisprausti į neįgaliųjų (ligotų, senų žmonių) erdvę, todėl viskas atrodo jautriau, kitoniškiau, negu standartiniu atveju, tačiau tai vis dar veikia. Savų pliusų suteikia ir Rusijoje gimusio režisieriaus Kirillo Mikhanovsky’io pasirinkta dokumentinė stilistika bei kūrėjui gerai pažįstami personažai ir jų kultūrinė terpė. JAV gyvenantys socialistinių šalių emigrantai su savomis nerašytomis tradicijomis priešpastatomi amerikietiškai, griežtai viską reglamentuojančiai sistemai, kuri anksčiau ar vėliau pasiduoda tiesiog žmogiškoms moralės normoms, o ateiviai tampa kovotojais jau už amerikietišką laisvę. Filmas duoda daug temų, potemių, šiek tiek „nepatogaus”, bet kartu ir žiūroviško kino, o viską vainikuoja nuostabiu Bon Iver „Holocene”, kuriame galima rasti Milvokį, katro gatvėse ir buvo nufilmuotas „Give me Liberty”. Pažiūrėkite būtinai.
PARASITE / Gisaengchun (2019)
Čia tai bent. Žinoma, tai nūdieniškas trileris su juodos komedijos, siaubo, dramos ir mistikos elementais. Tad po visko kontempliacijai vietos daug nelieka (nors norėdamas gali prisigalvoti apie klases, sluoksnius, išlikimą, pamišimus, afekto būsenas, pagaliau – pavadinimo alegoriškumą ir pan.), bet tas dvi vyksmo valandas pasineri šimtu procentu į ekraną ir pamiršti kitą aplinką. Dar, matyt, suveikia ir korėjietiškos egzotikos niuansas, kuris vis labiau ima niveliuotis ir priminti angliakalbiams orientuotas istorijas. Bet kokiu atveju Joon-ho Bong’as nenuvilia ir pademonstruoja galįs būti lygus su Alex’o van Warmerdam’o absurdiškumu ir Lars’o von Trier’o bekompromisiškumu.
THE FAVOURITE (2018)
Filmas, vertas visų gautų apdovanojimų. Tikra kinomaniška atgaiva akims – kažko panašaus vis tikiuosi iš Sorrentino, bet ne visad gaunu. O prie vizualumo dar turime ir intriguojančią ne visai sukramtytą istoriją su nekasdieniais personažais. Tikras kino favoritas.
KAFARNAUMAS / CAPERNAUM / CAPHARNAÜM
BALČIAUSI YRA PELENAI / ASH IS THE PUREST WHITE / JIANG HU ER NV (2018)
ILGA DIENOS KELIONĖ Į NAKTĮ / Long Day’s Journey into Night / Diqiu zuihou de yewan (2018)
Wong Kar Wai lygio išieškotų scenų koliažas su žiūrovui užduodama detektyvine minkle, kuriai iki galo išrišti reiktų pažiūrėti dar kartą.
NEVER LOOK AWAY / Werk ohne Autor (2018)
Trijų valandų meniška drama, kuriai sunku ką prikišti ir kuri turėtų patenkinti įvairaus žanro mėgėjus, nes čia netrūksta ir karo, ir romantikos, ir dailės, ir dramos.
ROSIE (2018)
Skaudi socialinė drama, giliai paliečianti ir parodanti, kaip (ne)veikia valdžios sugalvoti sprendimai.
BORDER / Gräns (2018)
Trenktas, bet pavergiantis filmas. Visiškai nenuspėjamas ir fantastiškai fantastiškas. Tikras saldainis kinomanams.
THE LIGHTHOUSE (2019)
Šių dienų Hičkoko inkarnacijos rezultatas, kurio esmę sunku ir pagauti, o Willemas Dafoe vėl nusipelno plojimų atsistojus.
WILDLIFE (2018)
Šeimos ir santuokos problemų filmas. Paliečiantis ir neduodantis vienareikšmiškų atsakymų. Taip, tokių netrūksta, bet čia Carey Mulligan atliko įsimintiną vaidmenį.
CAN YOU EVER FORGIVE ME? (2018)
Tikrais įvykiais paremta istorija apie pripažinimo nesulaukusią rašytoją, tapusia garsenybių laiškų falsifikuotoja.
ŠIRDŽIŲ DAMA/ QUEEN OF HEARTS / DRONNINGEN
RĖJUS IR LIZA / RAY & LIZ (2018)
VOGTI ARKLIUS / Ut og stjæle hester (2019)
Fabula nėra labai ypatinga, tačiau tokio vizualumo reikėtų dar ne vienam pasimokyti. Ypač lietuviams, mėgstantiems kaimišką ir gamtišką tematiką.
US (2019)
Metų siaubas, sukuriantis nejaukumą, norą ir baimę pažiūrėti pro langą. Ar tik ten nestovi į tave panašus žmogus?
AD ASTRA (2019)
Metų mokslinė fantastika.
DIANE (2018)
Apie moterį, kuri padeda kitiems, bet nesupranta, kad jai pačiai ne mažiau reikia pagalbos. Verta žiūrėti vien dėl nuostabios Mary Kay Place vaidybos.
JEI BYLO GATVĖ PRABILTŲ / IF BEALE STREET COULD TALK (2018)
WE THE ANIMALS (2018)
Daug šiemet buvo matytų tokių panašių socialinių dramų („The Body Remembers When the World Broke Open”, „Love after Love”, „Night Comes On” ir pan.), bet ši prie aktualios jaudinančios tematikos turi ir filmui daugiau balų duodančių vizualių scenų.
HOTEL BY THE RIVER / Gangbyeon hotel (2018)
Tipiškas korėjiečio Sang-soo Hong filmas. Tipiškai kasmet atsirandantis tarp G. geriausiųjų. Iš esmės jau visad žinai, ką gausi iš šio kūrėjo naujo darbo, bet kartais būtent to ir norisi.
VASAROS PAUKŠČIAI / Pájaros de verano (2018)
Spalvotas, originalus, kiek makabriškas.
THE OLD MAN & THE GUN (2018)
Visada smagu stebėti, kaip apšvarinami bankai. Ypač kai tai daro džentelmenas pensininkas.
VAGILIAUTOJAI / SHOPLIFTERS / MANBIKI KAZOKU (2018)
EIGHTH GRADE (2018)
Ypač rekomenduojamas paaugliams ir jų tėvams.
ANDHADHUN (2018)
Kriminalinis trileris iš Indijos. Tikra pramoginė atgaiva. Be šokių (jei kam įdomu).
JOHN WICK: Chapter 3 – Parabellum (2019)
Metų snukiadaužis. Vienas tų retų atvejų, kai tęsiniai nenusileidžia pradžiai. Šiuo atveju, net lenkia. Žinoma, nereikia tikėtis didelio stebuklo, čia vėl vienas prieš visus ir tas vienas visiems išdaužys snukius, bet Džonas Vikas vis dar lieka stilingas, kupinas veiksmo ir su gan originaliai surėdytu pasauliu. Chado Stahelskio režisūriniai gebėjimai su kiekvienu filmu tik gerėja. O čia prie Keanu Reeves’o efektingai prisijungia Halle Berry ir naujoji žvaigždutė Asia Kate Dillon. Episodiniame vaidmenyje prikausto Anjelica Huston. Ir pasirodo, kad dar gyvas tebesąs vaikystės filmų herojus Markas Dacascosas. Žodžiu, puikus čipsinis filmas.
THE IRISHMAN (2019)
Scorsese formos nepraranda. Žiūri ir iš karto apima jausmas, lyg žiūri prieš dvidešimt metų susuktą klasiką, kurios dar nematei. Tik senos gvardijos surinkimas kiek atsisuko prieš jį patį – atjauninti juos ir įkvėpti jėgos jau nepavyksta net grimu ir kameros nukreipimu į šalį.
THE TWO POPES (2019)
Televizinė lengvuma apie du mūsų dienų popiežius. Kiek per daug paviršiumi ir pramogai nueita, bet žiūrisi smagiai ir nenuobodžiai. Supranti, kad kokias pareigas beužimtum, vis tiek esi eilinis žmogelis.
Dokumentika
APOLLO 11 (2019)
Ne kartą kvapą užgniaužusi dokumentika, leidžianti kartu su Apollo nuvykti į Žemės palydovą. Puikiai tinkanti į vieną tematinę kompaniją kartu su „First Man”.
FYRE (2019)
Neįtikėtina istorija apie prabangų muzikos festivalį, kuris taip ir neįvyko, bet nebuvo atšauktas. Renginių organizatoriams ir jų lankytojams būtina pamatyti šią šių dienų aferą.
AMERICAN FACTORY (2019)
Daugialypis filmas apie kiniečių JAV atidarytą automobilių stiklų fabriką, kuriame susiduria Rytų ir Vakarų kultūros. Po jo galima suprasti, kodėl Kinijoje gamyba tokia pigi ir, kodėl demokratija mažina darbo našumą.
ONE CHILD NATION (2019)
Apie vieno vaiko politikos Kinijoje pasekmes. Kai kurie kadrai sukrečia ir primena ne realybę, bet žiaurią išgalvotą antiutopiją, kuriai reikia stiprių nervų.
labai norėjau pamėgti „parasite“. nuo pat pirmų sekundžių. gražus, vizualus, bet aš taip ir nesugebėjau priimti šito filmo žaidimo taisyklių. net ir absurdas turi laikytis elementarių logikos reikalavimų, nuoseklumo. juk jeigu imi kokį „lobster“, tai ten irgi absurdas, bet visi filmo veikėjai veikia tuose pačiuose logikos rėmuose. čia gi visas prasideda, lyg ir normaliame pasaulyje, tada atsiranda intriga, kuris virsta absurdu, kuris virsta absoliučia nesąmone su visiškai nepagrįstais herojų sprendimais vardant to, kad absurdas tęstusi. (spoiler alert:) kaip tokie idiotai/looseriai tampa tokiais proto bokštais, savo sričių specialistais? kaip tokie proto bokštai tampa tokiais idiotais, kurie užsuka antrą idiotizmo ratą įsileisdami priešą atgal į namus? blogiausia, kad filmas taip universaliai liaupsinamas, kad net nejauku turėti priešingą nuomonę. socialinė kritika yra socialinė kritika, bet čia ji taip baltom siūlėm išsiuvinėta, kad no no no. apie arbatas sakoma, kad sumaišius dvi geras, gauni vieną blogą. tai šiuo atveju atrodo, kad sumaišius alex van warmerdam su kim ki duko „bin-jip“ gauni „parasite“.
Oh, pR, tu čia parašei. Atrodo, kad mes gyvenime visad darome tik logiškus poelgius…
Sutiktina, kad daug ten neįtikinamumo, bet man tai visai filmo žiūrėjimo malonumo neatėmė. Ir tas žaidimas „skirtingos logikos rėmuose”, pradedant nuo aferistinės dramos, kuri virsta siaubiakėliu, man būtent žaviai sugrojo, sugriovė visus išankstinius ir viršijo nenuspėjamumo lūkesčius.
Na taip, jeigu jau esi toks smart, kad visus kitus išdūrinėji, tai neturėtum pats išsidūrti taip, kad žiūrovui jau iš anksto aišku, kad taip bus (nors ir nesinori tikėti). Kita vertus, kai pagalvoji, tai berods bent du paskutiniai jo filmai iki šio man paliko panašų įspūdį, kad kuo toliau, tuo blogiau, mažiau logikos, daugiau baltų siūlių ir pan.
Aš, beje, iš šio sąrašo daug ko nematęs, bet ko pasigedau, tai BODIED https://www.imdb.com/title/tt5883570/ (rodo, kad 2017 m., bet realiai tik 2018 premjera k/t buvo ir jau daug vėliau pasiekė visus mirtinguosius). Aišku gaila, kad net su subtitrais supranti tik trečdalį teksto, bet tas ir žavu, kai supranti, kad pats niekada nieko panašaus neparašytum. Iš 2018 pabaigos dar įstrigo Crazy Rich Asians – popsas retai būna toks malonus ir kokybiškas. O, kad gėdos savo popsais nepasidaryčiau, tai dar paminėsiu ir The Farewell https://www.imdb.com/title/tt8637428/ su viena aktorių iš Crazy Rich Asians (kurią bent Oskarui reiktų nominuoti, bet oh well..), o tau prie kūrinys be autoriaus dar nepamaišytų kada Malick’o A Hidden Life https://www.imdb.com/title/tt5827916/ susižvejoti. Tarp jų tiek daug panašumų… Ir tema, ir trukmė… Gal tik tiek, kad Malicko visas filmas, kaip ir treileris, susižiūri it muzikinis klipas.
Na, tenka sutikti, kad jau ir „Okja” buvo tavo minima prasme (dėl neaiškumo, kokiai auditorijai skirtas) pasižymėjęs – prasidėjęs kaip filmas visai šeimai virto 1984 distopija. Bet man tai visai nekliuvo.
Apie BODIED negirdėjęs, o daug dar tų, kur žinai, kad geri, liko nepamatytų, bet tai normalu.
„Turtingus azijiečius” mačiau, bet net gerai įsivertinęs nesugebėjau prisiminti apie ką ten. O Malick’o po „The Tree of Life” ir dar kažkokio niekalo kažkaip bijau, kad visai juo nenusivilčiau, bet jei sakai, kad geras, reiks pabandyti.
Parasite puikus. Ir jokie niurgzliai to nepakeis.
Beje, visas sąrašas geras. Gal tik pasigedau Hereditary.
O ką „Hereditary”? Toni Collette puiki, bet vis tiek siaubiakas pastatytas ant nugrotų egzorcistinių apreiškimų, kurių pilna šiame žanre. Ir tai nežiūrint to, kad filmas tai 2018-aisiais pas rodytas ;)