Kaip dabar pamenu, FC Baseball atėjo pas mane su „Už krašto„, kuri mane, beprotiškai skubantį, tuo momentu automobilyje sudribino atgal į sėdynę, privertė išjungti variklį, užsidėti visad ant kaklo kabančias ausines ir pakartoti dar keliskart tą Tautvydo pažadą, kad viskas čia man. Po to kurį laiką buvo tyla – kol vinilas „Luna” atkeliavo ir prilipo prie mano slipmato. Taip „Luna” tapo labiausiai šiemet nuklausytu albumu. Ir ne tik iš lietuviškųjų atlikėjų. Kurį laiką dar varžėsi su Kings of Convenience, bet galop užgožė ir šįjį. Kartu su antrąją dalimi – albumu „Vorai”, kuris šito įrašo pavadinime „albumą” pakeitė į „albumai”.
Prieš sėsdamas apie tai paporinti kompiuterio ekranui, galvojau, kad išdėstysiu įžvalgas apie skirtumus nuo Junior A, kad FC Baseball pranašumas yra tas, tiesiog, dainavimas, kurio stinga daugumai kitų dainų skaitytojų, kad veža buitiškai grajauskiškas poetiškumas, kuriame gelmę randa tiek Plungė, tiek degantis Vilnius… kad… kad… Bet galiausiai nusprendžiau nueiti lengvesniu keliu ir įklijuoti tiesiog kitų klausytojų komentarus iš Youtube, kuriems visiškai pritariu.
Tas balsas tiesiog smelkiasi į pasąmonę, kūną…
Nerealu! Pagarba! Džiaugiasi ausys klausantis.
Gražiausias lietuviškas albumas!
Gėdinga, bet pirmą kart girdžiu šitą grožį, atlikėją.
Geriausia kas galėjo nutikti lietuviškos muzikos industrijoje paskutiniu metu.
Nepamenu kada girdėjau gražesnius žodžius muzikoje. Kurti lietuviškai dar didesnis iššūkis. Tu Genijus!
Kaip nesidominčiam (natūraliai, ne piktybiškai) lietuviška muzika, buvo maloni pažintis. Ačiū.