GERIAUSI 2021-ųjų FILMAI

Atrodo, kad kino pramonė po pasaulinės pandemijos jau atsigavo, susigyveno ir prisitaikė prie naujos kasdienybės. Šiemet naujo turinio buvo net per daug, tad atsirinkti net iš tų, kuriuos kiti rekomenduoja kaip vertus pamatyti, nebuvo lengva. Liūdna, kad ir šiemet neturiu vieno to filmo, kurį visiems norėtųsi brukti, kaip būtinų būtiniausią, tad sąrašo tvarka visiškai atsitiktinė.

BANGINIŲ SKERDIKAS / Китобой / The Whaler Boy (2020)
Režisierius ir scenaristas Filipas Jurjevas po ypač nusisekusio diplominio darbo „Песни механической рыбы“ (kurį galite pažiūrėti Youtube), veik septynerius metus kūrė savo ilgo metro debiutą ir rezultatas gavosi labiau negu geras. „Banginių skerdikas“ nukelia į atšiauriąją Čiukčiją, nuo kur Maskva atrodo nepasiekiamai tolima, daug tolimesnė, negu tik sąsiauriu nutolusi Amerikos Aliaska, į kurią ne vienas bando patekti. Bandys tai padaryti ir filmo herojus, gyvenantis pajūryje ir dirbantis banginių medžiotoju, kaip ir dauguma atokaus kaimo gyventojų. Nuožmią vietinių kasdienybę praskaidrina tik alkoholis ir neseniai atsiradęs internetas. Kameros centre esantys du draugai paaugliai taip į savo gyvenimą įsileidžia vieną internetinių sekso kambarių žvaigždę, kuri ir inspiruoja judviejų gyvenimo pokyčius.
„Banginių skerdikas“ talpina savyje daug temų (nuo aplinkosaugos iki pornografijos įtakos paaugliams) ir nuotaikų (nuo nuotykinės komedijos iki slogios socialinės dramos), tad kiekvienas žiūrovas ras sau aktualią liniją. Viskas meistriškai apjungta nuostabia kinematografija, kuri suderina ir tundros pirmapradiškumą, ir paskutinį kvapą išleidžiančių banginių kraują, ir intymias buities scenas, ir amerikietišką pornografiją. O kur dar nuostabus garso takelis, leidęs iš naujo atrasti „Rockin’ Back Inside My Heart“, ir tas faktas, kad pagrindinius vaidmenis atliko neprofesionalūs aktoriai – vietiniai miestelio gyventojai. Tad visuma tikrai alsuoja autentika ir leidžia patikėti kiekvienu kadru. Ir ta autentika čia visai kitokia, negu matoma maskvietiškuose filmuose.

DRIVE MY CAR / Doraibu mai kâ (2021)
Vienas labiausiai aptarinėjamų metų pabaigos filmų, kurį tikrai verta pažiūrėti. Ne dėl to, kad tai Haruki Murakami apysakos ekranizacija, nes ji mažokai turi minėtam rašytojui būdingo sapningumo ir siurrealumo. Labiau dėl žmogiškųjų santykių gvildenimo, kuriam ženklų išskirtinumą suteikia mums neįprastos Rytų aktorių emocijos, susitvardymas, reakcija. Paimkime, kad ir sceną iš šio filmo ir šiame sąraše minimo „The Killing of Two Lovers“, kai vyras žiūri į su meilužiu lovoje besivartančią žmoną, – rezultatas panašus, tačiau veidų emocija visiškai skirtinga. Žinoma, „Drive my Car“ tokią reakciją vėliau lyg ir murakamiškai išsuka į sąlyginį argumentavimą ir visos tos paslapčių sankirtos tarp vyro, žmonos, jos meilužio, nepažįstamosios, dirbančios vairuotoja, aktorių ir teatro pjesių tekstų sąlyčio su veikėjų gyvenimais tikrai neprailgsta per visas tris valandas. Beje, tai šiemet antras dienos šviesą išvydęs Ryusuke Hamaguchi režisuotas filmas: pirmasis „Wheel of Fortune and Fantasy“ taip pat labai vertas dėmesio.

PIG (2021)
Režisūrinis Michael’io Sarnoski’o debiutas labai nusisekė. Net surizikavus su visai nusivažiavusiu, be atrankos filmus imančiu Nicolas’u Cage’u. Ir tai pasiteisino su kaupu. Po 2009-ųjų „The Bad Lieutenant“ Cage’as taip stipriai kaip „Pig“ nė karto nesugebėjo pasirodyti – o čia jis visiškai savo rogėse.
Sarnoski’s sukūrė nuo pirmų kadrų pavergiančią gyvenimiškų praradimų pilną istoriją, kuri džiugina širdį ir akį sklandžiu pasakojimu, atmosferiniu vientisumu, personažų charakteriais, jautriais ir netikėtais siužeto vingiais.
Filmo anonsas gali sukelti lūkestį, kad ekrane galima bus išvysti kažką panašaus į „Taken“ ar „John Wick“, bet neapsigaukite. Tai labiau kulinarinis filmas, nors ir vaikštantis kiek gangsteriškos trumus užuodžiančios kiaulės pagrobimo pėdsakais. Tad besitikintys snukiadaužio liks nusivylę. Čia labiau tragiška drama, kurią rekomenduojame ne buko žiūralo norinčiam žiūrovui, o ieškančiam gelmės.

BERLYNAS. ALEKSANDRO AIKŠTĖ / Berlin Alexanderplatz (2020)
Trijų valandų šiuolaikinė Alfredo Döblino to paties pavadinimo romano interpretacija, kuri trukme gali atgrasinti, tačiau žiūrint visiškai neprailgsta. Istorija pagirtinai sušiuolaikinta – pagrindinis personažas atstovauja nelegalių imigrantų grupę, kuri šiandien Europai vis dar kelia iššūkių. Tuo pačiu ir Europa, Vokietija, Berlynas su savomis taisyklėmis tampa iššūkiu imigrantams, kuriems vis sudėtingiau išbristi iš šiuolaikinės vergovės gniaužtų. Viena realiausių galimybių – kriminalinis pasaulis, į kurį ir pasuka filmo herojus. Tikrai nuostabi filmo visuma, kurios norėtųsi bent tiek, kiek prisuko savo laiku Fassbinderis.

TITANĖ / Titane (2021)
„Prisukamas apelsinas“, „Avarija“ ir „Amerikos psichopatas“ viename, kuriame tiek daug šiandienos pasaulyje visų trokštamos ir negaunamos meilės.

THE GREEN KNIGHT (2021)
Pavergiančios vizualizacijos šedevras. Jautiesi lyg pats dalyvautum šioje kino pasakoje.

BELFAST (2021)
Kupinas išjaustos nostalgijos ir kinematografijos pienių vynas apie vaikystės vietą (nebūtinai tai žiūrovui bus Belfastas), vizualiausias metų juodai baltas filmas, kuriame atsirandančios spalvos tik dar labiau įsigeria į vidų.

DIVINO AMOR / Divine Love (2019)
Gabriel Mascaro, „Neon Bull“ kūrėjo, futuristinė vizija, kurioje religija groja ne paskutiniuoju smuiku, o tampa Bažnyčia drive-in. Po visko lieki it musę kandęs, bet nė kiek nesigaili, jog tai matei.

THE POWER OF THE DOG (2021)
Jane Campion neišsipildžiusi „Kuproto kalno“ vizija su atviru klausimu pabaigoje.

LIMBO (2020)
Škotų saloje užstrigę politiniai ir karo pabėgėliai mokosi įsilieti į svetimą kultūrą. Puikiai tarp komiškumo ir dramos išlaikantis pusiausvyrą filmas. Ir taip pat aktualus šiandien.

LE SORELLE MACALUSO / The Macaluso Sisters (2020)
Kai paprastą istoriją papildo tokia pavergianti kinematografiška forma ir aukščiausio lygio teatrališkumas, tai lieka tik primygtinis siūlymas tai patirti. Nes šis filmas sugriebia kažkur giliau, ne tik akis.

SHIVA BABY (2020)
Nuostabiai suvaidinta ir sumontuota žydiška komedija apie gedulingus pietus, kuriuose vyksta daug netikėtų susidūrimų. Ir visame tame slypi visai nejuokingas tiek tėvų, tiek vaikų siekis prieš kitus atrodyti sėkmingesniu negu išties esi.

(NE)TOBULAS VYRAS / Ich bin dein Mensch (2021)
Sena sci-fi tema apie androido jausmų problematiką iš romantinės komedijos-dramos perspektyvos. Labai gražus, lengvas ir nebanalus filmas. Į tą pačią kompaniją tinka ir daug graudesnis „SWAN SONG“.

THE CARD COUNTER (2021)
Užburiančių ritmo, vaizdų, muzikos ir atmosferos filmas. Toks vakarietiškai budistiškas. Su meistriškai sujungtomis, atrodo, visai netinkančiomis viena kitai temomis – kortų žaidimai kazino ir Gvantamano kalėjimo kankinimai.

SPENCER (2021)

Kristen Stewart gulbės giesmė ir po filmo likęs klausimas, kaip Diana sugebėjo žūti auto avarijoje, o ne nusižudė.

CODA (2021)
Neteko matyti prancūziškojo „La Famille Bélier“, pagal kurį padarytas „CODA“, tačiau pastarasis labai vertas dėmesio ir žiūrėjimo su visa šeima – tai toks kiek popsovas, bet ašarą išspaudžiantis „nepatogus kinas“. Filmas jautriai primena, kad aplink mus yra ir kitokių žmonių, kitokių šeimų (šiuo atveju su kurčnebyliais tėvais), kurios susiduria su plačiajai masei neįprastomis problemomis, džiaugsmais ir skausmais.

ONE SECOND / Yi miao zhong (2020)
Meistriškos Zhang Yimou režisūros grožis iš Kinijos. Apie juostinio kino stebuklą atokiame kaime Kultūrinės Revoliucijos metais. Tikras skanumynas tikriems kinomanams.

The KILLING OF TWO LOVERS (2020)
Gyva, įtikinanti, vizuali drama apie santuokos pabaigos ir negalėjimą susitaikyti su tuo pasekmes.

THE FRENCH DISPATCH / Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės (2021)
Gan išplaukusios šio filmo istorijos leidžia visumą apibūdinti kaip „forma virš turinio:, tačiau aktorių komanda (kam dar, jei ne Wes’ui, tai įkandama) ir dekoracijos, rekvizitas, režisūra stulbina ir neleidžia šio filmo nepaminėti. Gražu žiūrėti, kiek kartais net vienam kadrui įdėta menininkų pastangų.

BRIGHTON 4th (2021)
Atmosfera primenantis 2019-ųjų „Give me Liberty“, apie į JAV atvykusius geresnio gyvenimo ieškančius emigrantus iš postsovietinių šalių, kurie patenka į „supuvusiojo kapitalizmo“ spąstus, kur neįprastos taisyklės ir kita kultūra sukuria daug netikėtų situacijų.

HERE WE ARE (2020)
Nuostabios vaidybos jaudinantis ir šildantis filmas apie gyvenimą su autistu paaugliu.

NOMADLAND (2020)
Apie tai, kiek ne daug iš tiesų gali reikėti gyvenimui.

MEMORIA (2021)
Tipiškas Apichatpong’o Weerasethakul’o filmas, kuriame pilna lėtumo, fantastikos ir keistumo, kurio tiesa slypi anapus, kurį vieni aukštins, kiti peiks.

THE AUSCHWITZ REPORT (2021)
Tobulas pavyzdys, kaip kine išsemtą pabėgimo iš Aušvico koncentracijos stovyklos istoriją, parodyti nenuobodžiai.

TĖVAS / The Father (2020)
Senstančių artimųjų savotiškas realybės supratimas visada užgauna jautrias stygas. O čia dar tais jausmais groja Olivia Colman ir savo bendravardį vaidinantis Anthony Hopkins’as.

BAD LUCK BANGING OR LOONY PORN / Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno / Babardeala cu bucluc sau porno balamuc (2021)
Neįprastos struktūros ir formos filmas (apie internetan nutekintą mokytojos sekso vaizdo įrašą) kelia ypač Rumunijai ir kitoms šalims aktualius klausimus. Tačiau labiausiai jis įstrigo atmintyje, jog čia rodoma dabartis, karantinas, kaukės, ko kituose čia minimuose meniniuose filmuose su žiburiu nerasi.

MINARI (2020)
Labai gražus, šiltas, su „Rūstybės kekių“ trupiniais, amerikietiškosios svajonės filmas visai šeimai.

KOPA / DUNE (2021)
Realiai nuvylė, bet nieko įspūdingesnio iš sci-fi šiemet neteko matyti.

SIELA / Soul (2020)
Čia visų dviejų metų nuostabiausias animacinis, su puikia ir suaugusiam įtinkančia istorija, ir su fantastišku garso takeliu.

Dokumentika

MADE YOU LOOK: A True Story About Fake Art (2020)
Trilerio verta istorija apie vieną skaitlingesnių, pinigine prasme, meno pasaulio aferų.

THE YEAR EARTH CHANGED (2021)
Valanda atokvėpio. Žemei nuo žmonijos. Įspūdingi kadrai parodo, kaip net trumpam dėl pasaulinės pandemijos sustojusi žmonių veikla leidžia gamtai atsikvėpti ir bandyti atsistatyti.

SEASPIRACY (2021)
Čia toks savotiškas „Cowspiracy“ tęsinys – šokiruojantis ir galvoje sumaištį sukeliantis žurnalistinis tyrimas apie žuvies pramonę, po kurios ir žuvies valgyti nebesinori. Gilinantis galima rasti diskutuotinų teiginių, tačiau tai, kas parodyta, kelia nemenkų klausimų ir eilinį kartą gimdo nepasitikėjimą korporacijomis, valdžios įstaigomis, teisėsauga, politikais ir t.t.

ROADRUNNER: A Film About Anthony Bourdain (2021)
Kiek per mažai, negu tikėtasi, apie maistą, bet tobulai atskleistas pasaulinės įžymybės viešo gyvenimo blizgesys ir skurdas.

Geriausi 2020-jų filmai.

fb-share-icon

4 komentarai apie “GERIAUSI 2021-ųjų FILMAI

  1. Labiausiai sutikčiau su reziume, kad to vieno (ar kelių) filmų, kuriuos siūlytum žiūrėti kiekvienam nėra. Nors „Soul“ tarp animacinių ir „The mating game“ tarp dokumentinių (suprantu, kad metų rinkimuose dokumentika suprantama kitaip, bet didžioji dauguma bbc, netflix ir kitų gamtos dokumentikų yra mega wow visom prasmėm) galėtų būti tokie. Man dar akimirką pasirodė, kad reiktų paminėti „I lost my body“, bet laikas greitai bėga – pasirodo, kad jau 2019. Man dar patiko naujausias Sorrentino „È stata la mano di Dio“, bet gal ir dėl to, kad vienas šviežiausiai matytų, nepasimiršęs.

    1. Pastaruoju metu su Attenborough’u atsirado labai daug dokumentikos – tik spėk žiūrėti. Ir, taip, viskas aukštame lygyje.
      Sorentino naujas nepasirodė ypatingas, kaip iš Sorentino repertuaro. Pora scenų buvo crazy, bet visumoje toks jau įprastas kinas pasirodė. Kad ir minėtas „Belfast“ daug kiniškesnį įspūdį paliko.

      1. Mielai kada prie progos ir „Belfast“ pažiūrėsiu, bet man patiko naujas Sorrentino – sunku jį lyginti su kokiu Didžiuoju grožiu, kai filmas iš esmės yra mažasis grožis, bet tuo jis ir žavus – puikiai papasakota paprasto žmogaus, šeimos, bendruomenės istorija. Ai, beje, prisiminiau, mano mylimoje šūdfilmių kategorijoje pernai labiausiai įstrigo „Shang-Chi and the Legend of the Ten Rings“ – jau kuris laikas Marvelo šabloninių filmų net trailerių neįveikiu, bet šis buvo puikus. Awkwafina man ir toliau laikosi aktorių sąraše į kurios filmus reikia bent užmesti akį.

  2. Dune teko žiūrėti, tikėjausi kažko daugiau, vis laukiau kad kažkas prasidės, bet nesulaukiau. Toks iš neturėjimo ką veikt

Komentuoti: offca Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.