GERIAUSI 2022-ųjų FILMAI

DECISION TO LEAVE / Heojil kyolshim (2022)
Jeigu reikia to vieno ir geriausio, tai tebūnie šis. Korėjietis režisierius Park Chan-wook’as niekada nenuvilia, nors po „I’m a Cyborg, But That’s OK” nesusuko nieko, kas verstų nukristi žandikaulį. Bet pagaliau sulaukiau ir tokio – juo tapo „Decision to Leave”, kuris jau keli mėnesiai sėdi galvoje ir neranda šiemet su kuo konkuruoti. Šis filmas turi viską (ok, išskyrus pretenziją į naują kino kalbą ar kitokį snobišką bullshitą): 1. Nuostabi, iki galo žiūrovui nesugromuliuota meilės-kriminalinė istorija, prie kurios prisidėjo ir Chung Seo-kyung, kartu su Chan-wook’u dirbusi prie „Lady Vengeance”, „I’m a Cyborg, But That’s OK”, „Thirst” ir kt.; 2. Aukščiausios meistrystės režisūra; 3. Pagirtina aktorystė, ypač moterų, kurios čia visos femme fatale; 4. Tobulas garso takelis; 5. Fantastiška techninė pusė – nuo montažo iki kameros darbo ir apšvietimo. 6. Visumos atmosfera, kurioje į vieną susipynę detektyvas ir aistra. Jeigu nepakanka išvardytų priežasčių, tai, žinokite, čia ne galutinis sąrašas: tikrai filme rasite dar daugiau grožybių akiai ir širdžiai. „Decision to Leave” yra tobulas pavyzdys, kaip dėmesys detalėms gali paprastą trilerį paversti gaivališka meilės istorija, kuriai nebus abejingi nei vyrai, nei moterys.

ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖ / Playground / Un monde (2021)
Kasdienė situacija: pirmosios dienos pirmokei mokykloje, kurioje viskas nauja, nepažįstama, bet yra viena paguoda – čia mokosi ir vyresnis brolis, kietasis šeimos čempionas, kuris, pasirodo, mokykloje yra pagrindinis bendraamžių pajuokos ir patyčių objektas, tapsiantis ne ramsčiu, bet kliuviniu …
Tokią tad visiems pažįstamą patyčių tarp vaikų temą gvildena „Žaidimų aikštelė“. Tik valanda ir dešimt minučių, bet ir tiek buvo per daug šio žiauraus, žiauriai nejaukaus, bet būtino filmo. Žiaurumą miniu turėdamas omenyje filmo paveikumą, slogumą, tą bejėgystės jausmą, tas ašaras, kurios krinta bežiūrint į vaikų „žaidimus“ mokyklos koridoriuose ir kieme. Tie žaidimai – savotiškas kasdienis karas už būtį, kurio taisyklė gan paprasta – arba tu su visais engi silpnesnįjį, arba tuo silpnesniuoju būni pats. Toks užburtas ratas, iš kurio nežinia kaip ištrūkti. Toks pluoštas klausimų, į kuriuos filmas neduoda atsakymų. Tokia aibė susijusių prisiminimų iš savo mokyklos (nemanau, kad atsiras bent vienas be panašių potyrių) ir milžiniška baimė, kad tai gali patirti tavo vaikai.
„Žaidimų aikštelė“ – debiutinis ilgametražinis belgės Laura’os Wandel filmas, kurį būtinai reikia rodyti visiems tėvams, mokytojams ir, ypač, mokiniams.

Salos vaiduokliai / THE BANSHEES OF INISHERIN (2022)
Sena gera „In Bruges” kompanija vėl susitinka: režisierius, scenaristas Martinas McDonagh’as ir aktorių tandemas, Colin’as Farrell’as ir Brendan’as Gleeson’as, pateikia žiūrovui airiškos atmosferos persunktą, komišką mažos salos mažo miestelio dramą apie vienatvę ir draugystę. Tiesa, ji netrunka virsti absurdiška dramedija, kurios galėtų pavydėti pats Alex’as van Warmerdamas.

Dingusi duktė / THE LOST DAUGHTER (2021)

HOLD ME TIGHT / Serre moi fort (2021)
Gan fragmentuotas, šokinėjantis, fragmentuotas pasakojimas, kurį sudėtinga pilnai sulipdyti į vieną, tačiau netrukdo nuo pat pradžių pagauti jausmą, su kuriuo ir keliauji visas pusantros valandos. Tas jausmas sudėliotas iš vienatvės, palūžimo, ilgesio, netekties ir prisiminimų, kurie kartais čia atrodo tik kaip galimi/trokštami ateities scenarijai ar šizofreniniai ligos padariniai.
Vicky Krieps vaidina nepakartojamai, organiškas montažas ir kameros judėjimas, nuostabiai įkomponuota muzika ir viską vainikuojanti Mathieu Amalric aukščiausios kokybės režisūra – kokio fantastiškumo telepatinio jausmo scena. Žodžiu, rimtas ir būtinas filmas visiems kinomanams.

NEKALTIEJI / The Innocents / De Uskyldige (2021)
Pastaruoju metu kine pastebimas siaubo žanro atgimimas, kurio imasi vis garsesni industrijos vardai, sugebantys suteikti žanrui šviežių atspalvių. Toks yra ir paskutinysis norvego Eskil’o Vogt’o (geriau pažįstamas kaip scenaristas „Oslo, August 31 st”, „Louder Than Bomb”, „The Worst Person in the World”) režisuotas darbas „Nekaltieji”.
Istorija kaip ir paprasta – kieme žaidžia vaikai, kurių kai kurie atranda turį telekinetinių galių, o vienas jų ima savo jėgą naudoti blogiems dalykams… Toks savotiškas „Kerės” ir „X-menų” kerginys, tačiau Vogt’as geba senus dalykus pateikti aktualiai, nesikoncentruoja į specialiuosius efektus, fantastiką naudoja tik kaip priemonę psichologinei dramai perteikti, baisiausi čia kadrai (susiję su gyvūnų kankinimu) neturi jokio sci-fi, o visumos atmosfera lygiuojasi į kitą skandinavišką „siaubą” – „Let the Right One In”. „Nekaltieji” tobulai parodo kaip siaubingi dalykai auga mažamečiuose, kaip tas laiku neužkardomas blogis bręsta ir kokias pasekmes gali sukelti.
Filmas ir vizualiai tobulai patiektas, bet silpnesnių nervų žiūrovams visgi nerekomenduotinas.

CORSAGE (2022)
Dar niekada neteko matyti tokio filmo apie imperatorienę ir tokios imperatorienės. Vicky Krieps (kuri džiugino ir čia paminėtame „Hold Me Tight”) aktorystė visiškai rauna stogą.

A LOVE SONG (2022)
Neilgas, bet nuostabus, ypač vizualiai, filmas. Apie gyvenimo saulėlydį, kuriame paskutinį nuotykį stengiasi patirti du vaikystės draugai, kažkada pasižadėję susitikti vaikystėje pažadėtoje vietoje prie ežero. Ji atvyksta pirmoji, keliomis dienomis anksčiau, ir laukia to princo su sidabriniu automobiliu ir juodu šunimi…
Filmo pradžia kiek nugąsdina, jog tai bus dar vienas iš „Nomadland” serijos, kur matysime ne daug ką labiau už gyvenimo kemperyje rutiną, tačiau „A Love Song” vidinis ir išorinis veiksmas netrunka įsisukti ir pateikia gan netikėtų viražų. Žinoma, stipriausia lieka viduje – tas vėjuotas geltono rudens koloritas, betarpiškai derantis su žmogiškosios dramos gelme; meilės daina; paukščiai dieną (kurių nematyti) ir žvaigždės naktį ant kalno, kuriame vėjas išpučia visą gėlą ir neišsipildžiusius lūkesčius.

YOU WON’T BE ALONE (2022)
Šiuo atveju perskaičius filmo temą (apie XIX a. raganą Makedonijoje) nereikėtų apsiginkluoti skepsiu ir ieškoti kito filmo. „You won’t be alone” yra daug aukščiau už pastarųjų metų kritikų išgirtuosius „The Vvitch”, „Hagazussa”, „Sator” ir panašų miškinį misticizmą propaguojančius atmosferinius žiūralus, kuriuose, ieškant, galima tą atmosferą rasti, tačiau ji tuščia kaip taromato butelis. O makedoniškų šaknų australo Goran’o Stolevski’o pirmasis ilgo metro filmas turi ir atmosferą, ir turinį. Laumiška istorija gal ir nenurauna stogo, bet pavergia neįtikėtinu vizualumu, kuris čia toks gaivališkas, nejaukiai detalus, kūniškas, artimas, lydimas poetiško užkadrinio balso, neskubraus tempo, tačiau nuolat tolyn vedančiu pasakojimu. Nežiūrint tematikos filmui norisi prilipinti egzistencinės romantikos sąvokas, kuriose pirmuoju smuiku griežia ne raganiška mistika, o žmogiškieji jausmai, kurių čia visa puokštė – moteriška, motiniška. vyriška, vaikiška. Puikūs aktoriai, garso takelis, pulsuojantis montažas, sugebantis į vieną sulieti žmogaus ir gamtos ritmą, išjausta režisūra, parodanti nei per daug, nei per mažai. Tai tokia rimta, daugiaprasmė pasaka suaugusiems, kuri rekomenduotina visiems kinomanams.

NITRAM (2021)
Pagal tikrą istoriją iš Australijos, kurios finalas baigiasi šaudymu į niekuo dėtus žmones. Tiesa, to šaudymo taip ir nepamatysite, o ir nereikia, nes filmas prikausto ne finalu ir galvoje mažokai įsirėžia pagrindinė žinutė – per didelis australų liberalumas ginklų laikymui. Filmo stiprybė – pagrindiniame herojuje (kuris kiek primena Keviną iš „Pasikalbėkime apie Keviną”). Tiek pagrindinis, tiek jo artimieji ir gyvenimo kelyje sutiktieji esti savotiškai traumuoti, siurealiai suvokiantys realybę, jų charakterių keistumas taip ir lieka ne iki galo perprantamas, tačiau visiškai leidžiantys įtikėti matoma istorija. Nuostabiai (tik šis apibūdinimas vartojamas slogumo prasme) sustyguota filmo atmosfera, kuri nuosekliai tirštėja ir byloja apie artėjantį sprogimą, puiki aktorystė (jaunasis Caleb Landry Jones net užgožia ekrano senbuvius Anthony LaPaglia ir Judy Davis) ir jautriai taškus sudėliojanti režisūra.
Tikrai ne atpalaiduojantis filmas, su daug skausmo ir dramos, bet tikrai vertas sugaišto laiko.

TICK, TICK… BOOM (2021)
Amžinatilsio JAV kompozitoriaus Jonathan’o Larson’o biografija ir jo to paties pavadinimo miuziklo pagrindu susuktas filmas. Labai geras. Net tiems normaliems europiečiams, kurie nekenčia miuziklų. O čia iš esmės yra miuziklas. Tik jis toks dinamiškas, skirtingų muzikos stilių, jog nėra kada žiūrovui imti nuobodžiauti nuo besikartojančių šokių ir dainuškų. O dar tas iš proto vedantis, vos spėjamas sekti per laiką ir vietas žiūrovą kilnojantis montažas. Tiesa, link pabaigos filmo greitis sulėtėja ir apturime nusaldintą pertraukėlę, bet tai visumos kokybės nesujaukia.

THE QUIET GIRL / An Cailín Ciúin (2022)
Airija šį filmą pasirinko Oskarams ir tikrai yra priežasčių. Istorija apie gyvenimo blaškomą devynmetę mergaitę yra aiški ir paprasta, bet emociškai labai įtaigi ir dramatiška. Režisieriaus Colm’o Bairéad’o didžiojo ekrano debiutas pavergia ir kinematografiškumu, puikiu scenarijumi bei vaidyba.

ASAS MAVERIKAS / Top Gun: Maverick (2022)
Metų netikėtumas – kai tikiesi foninio filmo, bet iš įtampos negali atplėšti akių ir pamiršti kvėpuoti.

AFTERSUN (2022)
Melancholiškai gražus, jautrus ir skausmingas potyris iš dukros ir tėvo santykių serijos. Visuma stipriai susišaukia su aukščiau paminėtu „Hold Me Tight” ir pastarasis man liko arčiau širdies.

GOOD LUCK TO YOU, LEO GRANDE (2022)
Labai žiūroviška, lengvai komiška drama apie penkiasdešimtmetę moterį, kuri po vyro mirties nusprendžia pasinaudoti „vyro už pinigus” paslaugomis. Nes, na, taip ir nepavyko per visą santuoką nė karto patirti orgazmo, o būti vyrui neištikima nesinorėjo. Taip ji atsiduria viešbučio kambaryje su save parduodančiu jaunu vyriškiu…
Gan gyvas, natūralios elgsenos ir įtikinamumo filmas, kuriame šį tą galima nuspėti; puikūs dialogai, tvirtai sukaltos personažų istorijos, nors gelmės ir dramos galėjo būti ir daugiau; nelabai fiziologiškai derantys tarpusavyje aktoriai (bet, matyt, taip ir turėjo būti, nes niekada nežinosi, ką gali gauti pirkdamas tokią paslaugą), tačiau dviejų Oskarų savininkė Emma Thompson čia esti fantastiška, demonstruoja orų senėjimą ir pakylėja filmą aukščiau vidutinio.
Ypač rekomenduojamas brandesnio amžiaus žiūrovui.

SAULĖLYDIS / Sundown (2021)

LOST ILLUSIONS / Illusions perdues (2021)
Honoré de Balzac’o kūrinio ekranizacija, per kurią labai vidutiniški lūkesčiai, tikintis eilinės kostiuminės dramos, sutirpo ir liko patys geriausi įspūdžiai. Filmas nukelia į XIX amžių, kur greta žmogiškųjų vargšų ir kilmingųjų meilės aistrų vystoma fantastiškos dinamikos to laikmečio kultūros linija, kurioje kūrybinis populiarumas tiesiog perkamas-parduodamas. Ir niekas nepaneigs, kad taip nevyksta šiandien. Tad tai ne tik istorinės perspektyvos šedevras, bet ir aktuali šiandienos problematika, tik išreiškiama kitokiomis priemonėmis.

Fabelmanai / THE FABELMANS (2022)
Ne „Nuovo Cinema Paradiso”, bet visada gera žiūrėti kiną, kuris didžiąja dalimi yra apie patį kiną.

RED ROCKET (2021)
Metų komedija. Personažų filmas. O tie personažai vienas už kitą labiau nučiuožę. Ir tai veža visą filmą, kuris neturi jokios konkretaus siužeto.

TO LESLIE (2022)
Laimėtos loterijos sugadintas gyvenimas, kuriame lieka tik alkoholio pavergtas organizmas ir nežinia, kur nuvesianti dar viena išgyventa naktis. Tai nėra dar viena hepyendo istorija, kur vardan praeities klaidų personažas iš bjauraus ančiuko virsta gulbe, labiau – filmas keliantis gerklėje gumulą ir po visko nepaliekantis daug šansų, jog herojus anksčiau vėliau vėl nesuklups.

THE BOX / La Caja (2021)
Nelinksmas filmas apie Meksikos nūdieną, kurioje tėviškos meilės troškimas paauglį paverčia siaubūnu. Talentingai greta vystomos gėrio ir blogio linijos kelia žiūrovo galvoje sumaištį ir tampa puikiu lakmuso popierėliu savo vertybių pasitikrinimui

RRR (Rise Roar Revolt) (2022)
Indiška istorinė pasaka su daug specialiųjų efektų ir antgamtinėmis jėgomis. Tokia, kuri arba visiškai nepatiks, arba bus labai labai.

VESPER (2022)

BLOGIAUSIAS ŽMOGUS PASAULYJE / The Worst Person in the World / Verdens verste menneske (2021)

MAD GOD (2021)
Metų animacija. Tiesa, reikia perspėti, jog ši dantiško pragaro žemėje istorija skirta ne patiems mažiausiems.

Dokumentika

THIS MUCH I KNOW TO BE TRUE (2022)
2016-ųjų „One More Time With Feeling” tęsinys, kurio didžioji dalis vyksta Battersea meno centre, kur Nick’as Cave’as, Warren’as Ellis’as ir pritariančioji kompanija tiesiog atlieka gabalus iš albumų „Ghosteen” ir „Carnage”. Pirmasis įspūdis kiek kovoja su skepsiu: kam tai vadinti filmu, o ne koncertu, bet tuoj viskas stoja į savas vietas ir tu pasiduodi tam šiurpui, kurį kelia neįtikėtina Cave’o charizma, diktuojanti vaizdo ir garso sintezės alsavimą.

THE RESCUE (2021)
Dauguma žino, kaip prieš kelerius metus baigėsi Tailande oloje įstrigusių vaikų gelbėjimo operacija. Šis filmas rodo užkulisius, tuos, kurie aukodami savo gyvybes ėmėsi, atrodo, neįveikiamos užduoties, atskleidžia techninę gelbėjimo pusę. Net žinant baigtį „The Rescue” yra trilerio įtampos verta dokumentika, kurią tikrai verta pažiūrėti.

„SPARKS“ BROLIAI / The Sparks Brothers (2021)

WHAT THE CONSTITUTION MEANS TO ME (2020)
Fantastiškas Brodvėjaus pastatymas perkeltas į ekraną. Pora žmonių ant scenos ir pilna žiūrovų salė, kurie kartu su žiūrovu prieš ekraną lieja ašaras tiek iš juoko, tiek iš skausmo. Ir nuostabiausia čia, kad tuos jausmų pliūpsnius sukelia ne kas kitas, o JAV Konstitucija. Heidi Schreck čia neįtikėtinai įtikinamai stand-up’o stiliumi pasakoja, ką jai reiškia pagrindinis šalies dokumentas ir susieja tą reikšmę su asmenine patirtimi. Nuostabus pavyzdys, kaip, iš pirmo žvilgsnio, apie nuobodų dalyką galima sukurti neįtikėtinai aktualizuotą pasakojimą. Tokio filmo/spektaklio/performanso tikrai reikia ir apie mūsų Konstituciją.

COW (2021)
Keistokos užduoties ėmėsi režisierė Andrea Arnold („American Honey”, „Fish Tank”) – įamžinti karvės kasdienybę. Kai kas gal tikėsis čia albuminio estetiškai vizualaus grožio, koks buvo apie kiaulaites juodai baltame „Gunda”, bet to čia net su žiburiu nerasi. Visuma gavosi absoliučiai priešinga – „Cow” šiurpina nepagražintu gyvuliškumu, prasidedančiu nuo pat gimties ant šiurkščių šiaudų ir pasibaigiantis šūviu į galvą. Be jokio užkadrinio balso, jokių postringavimų apie gyvūnų teises, vegetarizmą ar planetos teršimą galvijų metanu. Grynas purvinas fermos gyvenimas, kuriame svarbus bandos prieaugis ir pienas. Ir taip siurrealistiškai taikliai finaliniuose kadruose panaudojama Garbage daina su pradžia „i’m milk”. Kai kurias filmo scenas nėra lengva žiūrėti (kanopų apipjaustymą, ragų prideginimą), bet tokia ir turi būti tikra dokumentika – paveiki, suvirpinanti, nepatogi.

Geriausi 2021-ųjų filmai

fb-share-icon

5 komentarai apie “GERIAUSI 2022-ųjų FILMAI

  1. Daug, tikėtina gerų, pavadinimų, kuriuos prie progos reikės patikrinti. Iš paminėtų/matytų, bet sukėlusių priešingą reakciją paminėčiau Mavericką, kurio ir laukiau, ir už kurio daug tikėjaus, bet gavau tokį copy–paste–paste–šablonų–šabloną, kad vos ištvėriau. Ir dar tas bandymas sumiksuoti top gun su mission impossible… Tiesiog ne. Tavo indiškas pasirinkimas mane nuoširdžiai išvargino ir realiai pažiūrėjęs pirmą trečdalį tesugebėjau patikrinti kuo baigėsi, nes nu vis tiek gi pradėtas… Iš indiško kinematografo tikrai paliko įspūdį DRISHYAM II (turėtų būti n šio filmo versijų). Nežinau kiek jis gerai žiūrisi nemačius pirmos dalies, bet tai labai labai vykęs tęsinys. Kiek nuvylė labai ilgai lauktas „Everything Everywhere All at Once“, bet man tai vis tiek vienas įsimintiniausių metų filmų ir begalinė atgaiva nuo išsisėmusių MARVEL ir kitų komiksų. Tiek metų animacija, tiek metų geriausių geriausias man yra BELLE. https://www.imdb.com/title/tt13651628/ Atrodo matytas, girdėtas ir vis tiek per porą dienų pažiūri du kartus – kartą angliškai, kartą originalo kalba japoniškai (retas atvejis, kai angliškai gal ir geriau).

    1. BELLE mačiau. Toks dviprasmiškas jausmas liko, kurio reziume – „Gražuolės ir pabaisos” šiuolaikinė versija. Bet ji manęs nesujaudino, gal jau aš per senas, gal nebeaktualūs tie avatariniai dalykai, tai toks ir liko „ok, bet nebūtinas”.

  2. Paulius pirmas, kurio įspūdis pataikė su manuoju apie Mavericką. Stebėjausi, kad ,atrodo, išmanantys kiną apžvalgininkai feisbuke vertina jį kaip geriausią metų ir t.t., ir pan. Kiek gyvas ir įtraukiantis buvo pirmas, tiek aiški klišė buvo antras…

  3. Atgalinis pranešimas: GERIAUSI FILMAI 2023 | G.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.